Mitinė žmonijos sąmonė kupina paradoksų. Nesvarbu, kokius senosios civilizacijų mąstysenos tekstus skaitysime – taika be karo, kaip ir harmonija be chao­so, nėra įmanoma. Net budizme, hinduizme tobulas pasaulis yra tik su netobulumais, o būtina taikos sąlyga yra tų netobulumų, kančios, pareigos, destrukcijos pažinimas ir priėmimas. 

Paradoksalu, tačiau dažnai šiomis idėjomis būdavo prisidengiama ieškant priežasčių pateisinti įvairius, net ir šventuosius karus. Vis dėlto visuomenės, apimtos visuotinės desperacijos nuolat ištinkant kataklizmams, pradėdavo karus ir savo vidiniame pasaulyje. Tam tikrose tautų grupėse tikėta, kad nuo šių sunkių vidinių išgyvenimų, sąlygojamų aplinkos, gali apsaugoti tik totalinis žmogaus atsiskyrimas nuo visuomenės, asketizmas. Tačiau tai vienu ypu reikštų ir paties gyvenimo kelionės, kurioje gyvybė neįmanoma be mirties, džiaugsmas be skausmo, neigimą. 

Tad net ir po tūkstančių metų grožinė literatūra, kinas ir kiti menai gvildena tą pačią egzistencialistinę idėją: dvasiniam savęs pažinimui herojus privalo leistis į kelionę – kupiną baimių, iššūkių ir nerimo. Amerikiečių mitologijos bei religijotyros mokslininko Josepho Campbello teigimu, tai Sigmundo Freudo įvardijamos „jausmo okeanijos“ ar Carlo Gustavo Jungo archetipinės gelmės. Ir viskas prasideda nuo pasaulio skilimo jausmo, kaip Buda įvardijo, nuo „šviesos po mirties“ – ši šviesa vienus išvaduoja, o kitiems gali būti gniuždanti.

 

Agnės Šemberaitės parodoje „Baimės užkalbėjimas“ Daugpilio Marko Rothko meno centre. Didzio Gruodzo nuotrauka

 

III tarptautinės Latvijos bienalės „Martinsons Award“ (2021) laimėtojos keramikės Agnės Šemberaitės (g. 1972) kūryba primena šią archetipinę žmogaus kelionę. Ji ne visada jauki ir patogi, tačiau neabejotinai gausi atpažįstamos simbolikos ir rebuso elementų, antropomorfiniais vaizdiniais pridengtos įdomios, bet sudėtingos gyvenimo realybės. Daug metų kūrusi siurrealias, magiškąjį realizmą ir mitinę, pasakišką tautosaką primenančias keramikines skulptūras autorė po truputį perėjo prie dramatiškesnės, grotesko principus atliepiančios raiškos. Keramikinius personažus – nykštukus, raudonkepuraites, karalienes, laumes, miško dvasias bei kitas magiškąsias būtybes – pastaruosius 5 metus pradėjo keisti vis dažnesni vabzdžių, augalų ir kūno organų vaizdiniai. Tarsi A. Šemberaitės vaizduotė ir pasaulietiškumas apie asmenines bei kolektyvines patirtis kalbėtų pasitelkdama daugiasluoksnius literatūrinius optikos stiklus, kuriais intuityviai tiesiami tiltai tarp brolių Grimmų, Viktoro Pelevino, Franzo Kafkos ir tarpkultūrinės mitologinės pasaulėjautos.

Naujausioje keramikės parodoje „Baimės užkalbėjimas“ (Daugpilio Marko Rothko meno centras, veiks iki lapkričio 19 d.) pristatomos būtent pastarųjų 2019–2023 m. skulptūros. Jose, kaip ir visoje A. Šemberaitės kūryboje, atsispindi aiškus žmogiškojo prado tyrinėjimas. Tačiau autorės dėmesys pastaruosius 5 metus labiau nukreiptas į asmeninius ir globalius sukrėtimus: karą, ligas, destrukciją, artimųjų netektis, praradimus, egzistencialistinės grėsmės ir mirties baimę, kovą su šiomis baimėmis, bandymą jas prisijaukinti ir išgyventi sudėtingame, istorinių įvykių dabar pritvindytame pasaulyje. Tebeaktuali ir transformacijos, metamorfozės, dvilypumo tema, atliepianti senųjų filosofijų, pavyzdžiui, In ir Jang, kosminės pusiausvyros suvokimą ar mitinio herojaus įvaizdį, jo vidinės taikos paieškas, patiriant gyvenimo negandas ir iššūkius.

Tai, kas iš tolo žvelgiant A. Šemberaitės kūrinyje atrodo gražu ir lengva, priartėjus virsta atgrasumo, kovingo išgyvenimo išraiška („Mimikrija“). Kas iš pirmo žvilgsnio atrodo baugu ir bjauru – po kelių mirksnių sušvelninama ironija, komizmu ir spalvingu koloritu (ciklas „Nemiga“). Gėlės virsta vėžio ląstelėmis, vabalai – gėlėmis. Šiurpus geluonis su karinėmis, pandeminėmis aliuzijomis padengiamas tirpstančių margų ledų ar pyragaičių glazūrų spalvomis („Transformacija: Nigredo, Albedo, Rubedo“). Atviroje žaizdoje kraujagyslės išsišakoja tarsi augalų stiebai („Skauda“), o medžių stiebai miško kompozicijoje primena paslaptingas, „įkąsti“ galinčias būtybes (ciklas „REM miego fazė“). 

Pasak J. Campbello ir žinomo psichiatro Johno Weiro Perry’o, susidūrimas su baimėmis, mitine-archetipine sąmone sveikstant dvasiškai ar psichologiškai turi stulbinamai daug panašumų įvairiose skirtingose patirtyse, jeigu lygintume šamanus, šventuosius, jogus ir sergančiuosius šizofrenija. Jiems visiems būdingas atsiskyrimas, leidžiantis į baugią savo dvasinio pasaulio kelionę, tik ne visiems pavyksta iš jos sugrįžti. J. Weiras Perry rašė: „Šizofreninis pakrikimas yra kelionė į vidų ir į praeitį, siekiant atgauti kažką praleista ar prarasta ir šitaip atkuriant pusiausvyrą.“

Naujausioje parodoje „Baimės užkalbėjimas“ pristatomos skulptūros (daugiausiai kurtos iš akmens masės, balto molio, porceliano) vietomis panašėja ne tik į pasakų ar mokslinės fantastikos veikėjus, bet ir į ritualinius, archeologinius totemus. Jos patalpinamos instaliatyvioje ekspozicijoje, kuri garsais (garso takelio kūrėja – Migloko), šviesomis ir kitomis scenografinėmis priemonėmis žiūrovą kviečia leistis į kelionę – įžengti į mitinį mišką, susidurti su archetipinėmis baimėmis ir jas prisijaukinti. Nes kiekvienas istorinis herojus, net ir vaikas, anot A. Šemberaitės, besileidžiantis į tamsų rūsį, moko mus, kad drąsa kyla tik iš didžiulės baimės. „Aš nebijau, aš visai nebijau“, – kartoja jis, žengdamas į priekį.

 

 

 

 

Kamilė Pirštelytė-Virbičianskė – menotyrininkė, parodų kuratorė, gidė, rašanti tekstus apie skirtingas menų sritis. Domisi socialinėmis, politinėmis, antropologinėmis temomis, užsiima meno edukacija ir pilietiniu aktyvizmu.