Eglės Norkutės paroda ,,Decision Maker“ („Sprendžiantysis“) Pamėnkalnio galerijoje veikė 2022 m. balandžio 2–gegužės14 d.

Įžengusi į Pamėnkalnio galeriją, kurioje, rodos, mintyse gali suskaičiuoti esančias kolonas ir dar nenuėjęs į parodą nuspręsti, kiek ir kaip ant sienų bus iškabintų darbų, sutrinku. Viskas taip pat, kaip visada, bet jaučiuosi patekusi į kažkokias nematomas pinkles. Vaizdingai kliūvu už persidengiančių minčių sluoksnių, skirtingų epochų ir žiūrovo akiai neįprastų paveikslo formų (specialiai pagaminti rėmai, aptraukti drobe). Vonios užuolaidos, šventųjų paveikslai, amūrai, mitologiniai žvėrys, gnomai, gipsinių ausų skulptūros ir aštrus minčių šaržavimas. Vidinis algoritmas jaučia, kad yra magiškas siūlas ar šiuo atveju grandinės, kurios vienaip ar kitaip jungia ne tik formas, bet egzistuoja ir ta viena vienintelė reikalinga dėlionės detalė. Ją atradus kaip senuose Indianos Džounso filmuose griūva uolos, prasiskleidžia voratinkliai, kaukolių akys pradeda klastingai žibėti ir atsiveria galybės skrynia. Gal todėl Eglės Norkutės personalinė tapybos paroda lietuviškai ir vadinasi ,,Sprendžiantysis“? Kiekvienas čia laisvas pasirinkti savąjį lobio simbolį. Tik kyla klausimas: kaip nepasimauti ant blizgučių, kai už akmeninės sienos slypi šviesa?

,,Neramioje kasdienybėje menininkė bando įžvelgti ją lemiančio sprendžiančiojo elemento buvimo (ne)galimybę, tikrindama įvykių ir reiškinių priežastingumo ryšius ir ieškodama jiems alternatyvų. Tapytoja klausia, ar sprendimus priima aukštesnė jėga, o galbūt sprendžiančiųjų nėra ir viską lemia atsitiktinumai?“ – perrašau šiuos sakinius iš parodos anotacijos ir tai tarytum vidinis patvirtinimas, kad šiandien mums itin trūksta tikėjimo ir šviesos. Atrodo, vertybinis pagrindas po kojomis yra nejuokingai susvyravęs. Galima leistis į filosofijas, kodėl taip įvyko, bet žvelgiant į meno ir kultūros istoriją tiesiog paprasčiau priimti faktą, kad žmogus ir gamta visada gyvena ciklais. Gilus dvasingumas keičia jo neigimą, žmogaus proto išaukštinimas – aukštesniųjų jėgų pripažinimą, tobulo kūno kultas – nesukultūrintus kraštovaizdžius, didikų paveikslai – paprastus vargdie­nių portretus, amatai užleidžia vietą technologi­niams procesams ir t. t. Ir taip sena virsta nauja, o mūsų genų fonduose lieka nemažai kultūrinių srovių, kurios čiurlena iki šiandien.

 

Eglė Norkutė. „Split“, 2021, drobė, aliejus, 120,5 x 100 x 2 cm. „The Rooster Gallery“ nuosavybė

 

Viena tokių pastaruoju metu pastebimų lauko tendencijų yra atsigręžimas į baroką. Rituališkumas, dekoratyvumas, teatrališkumas, antrojo plano potekstės, pašaipus žvilgsnis, kuriame nepaisoma funkcionalumo ir praktiškumo aspektų. Jaučiama įtampa, dinamika, iliuziškumas, optiškumas, šventumo paieškos, religijos įtaka, išlaikoma veiksmo intriga – visa tai vienaip ar kitaip atsispindi ne tik keistojo renesanso (iki XIX a. ant­ros pusės barokas buvo vertinamas neigiamai ir vadinamas būtent taip) charakteristikoje, bet ir E. Norkutės kūriniuose. Tiesa, epochą įvardiju neturėdama jokio rimtesnio argumento, kadangi menininkė neatkartoja konkretaus stiliaus, tik pasiima daugybę istorinių artefaktų ir maketuoja paveikslų kompozicijas, jungia ar net klaidina savo tapybos stiliumi.

Parodos tekste informuojama, jog autorė gretina ir supina išnykusių senovės civilizacijų meno motyvus su dabarties kultūros vaizdais – įspūdinga ir painu tuo pat metu. Dalis kūrinių ar jų sudedamųjų dalių (pvz., ,,Longing“, ,,Decision Maker“, ,,Too Real“) atrodo kaip kompiuterinės grafikos darbai. Sunku pripažinti, bet virtualioji ir įtraukioji realybės yra tikrai sujaukusios protus, patirtis ir vaizdus iš knygų. Painu, nes kintant epochoms skyrėsi ir mitologinių gyvūnų vaizdavimo reikšmės. Pvz., toteminis gyvatės simbolis, atsikartojantis Eglės kūriniuose, skirtingais laikotarpiais skirtingose šalyse įgyja skirtingas prasmes: nuo tarpininkės tarp dangaus ir žemės, gausos, prisikėlimo, vaisingumo prado iki bendravimo su anapusybės pasauliu, klastos ar nuodėmės. Genialu, nes mąstymas dar niekam nepakenkė. Konteksto (kad ir savojo) supratimas primena žaidimą, kuriame į seką sujungus lape išbarstytus skaičius susidaro kažkokia forma. Manau, apklausus parodos lankytojus, sujungus jų minčių, interpretacijų sekas ir jas įvaizdinus gimtų naujas animalizuotas, mitologizuotas parodos darbų kontekstas.

 

Ekspozicijos fragmentas. Lauryno Skeisgielos nuotraukos

 

Žmonių gebėjimas prieiti prie žinių šaltinio yra vis didesnis, bet, atrodo, senosios tiesos buvo parašytos jau Platono alegorijoje – grandinės, jungiančios tam tikrus kūrinius, yra tarytum nuoroda į ją. Nepaisant žiūrovui paspęstų istorinių pinklių, tapytoja ryškiai ir aiškiai žino, ką nori pasakyti, neslepia savo kritiškumo, sutrikimo ir ypač gero, stipraus sarkazmo. Negaliu neišskirti keleto tai iliustruojančių darbų. Vienas jų – ,,Split“, kuriame E. Norkutė, lyg norėdama iliust­ruoti estetinių dalykų pervertinimą (kaip ir būdinga baroko menininkams), pasitelkia daiktų supriešinimą. Paveikslo centre ypatingo jaukumo, gėlėtu audiniu dekoruota sofa (labai primenanti Elo Bandžio baldą iš serialo ,,Vedęs ir turi vaikų“), o pats veiksmas vyksta vonioje, bet lygiai taip pat galėtų vykti ir kokioje nors istorinėje bažnyčioje. Vonios plytelės, mėlynas kilimas, suniokota mums priimtino grožio sofa, aksominė žalia draperija, pakabinta ant dušo užuolaidai skirtų kabliukų. Pagrindinis veikėjas, užuot minkštai prigulęs, atlieka pusiau dieviškos būtybės, angelo vaidmenį. Gal jis saugo tą likusią mūsų gyvenimo guolio pusę? Ne visada patogu priimti pokyčius, ne visada galime suvokti žiaurumo mąstą. Iš sugadintos sofos styrančios spyruoklės tik įrodo, kad saugodami save, savo psichiką siekiame išsaugoti ir kadaise buvusio patogaus gyvenimo likučius.

Sakoma, jog viskas, ko reikia žmogui, tai pažinti gamtą, nes tikroji tiesa slypi joje. Kūrinyje ,,Smells Like... (After Bob Ross)“ komponuojami eglutės formos automobilio gaivikliai. Pirmas planas skiriamas klasikiniam, tobulam peizažui (maždaug tokiam, kurį galima įsigyti iš Pilies gatvės prekeivių), tolesniuose sluoksniuose keliamasi į giliau gamtoje atpažįstamas materijas: sliekų ar gyvačių raizgalynė-pink­lės, dangaus mėlis, plėšraus gyvūno kailis.

Reprezentaciniu paviršiumi tapęs ikoninis gamtovaizdis parodo, koks mums vis dar svarbus tobulas fasadas. Pripažinkim: žmogaus tuštybės esmė sutelkta tualeto ar automobilio gaiviklyje – unikalus būdas ieškoti prieigos prie žiūrovo. Nemanau, jog kas nors sugebėjo likti tam abejingas.

Pasaulietinio ir dvasinio, istorinio ir šiuolaikinio gyvenimo suliejimą ekspozicijoje papildo plastiška scenografija. Ji yra lemiamas taškas, kad pasijustum keliaujantis kompiuteriniame žaidime ir bandantis patekti į naują lygį. Deja, menininkė turi sukaupusi daug žinių ir puikiai žongliruodama teptuku priverčia jo išties gerai paieškoti. Jei tai būtų serialas – prireiktų bent 5 sezonų. O gal net ir visų 10? „Sodru“ yra tinkamiausias žodis E. Norkutės tapybai, tačiau jos vidiniams kvestionavimams ir kūrybiškumui įžodinimas netinka. Tai lyg intuicijos algoritmų labirintas, kuriame, matyt, per daug sutapimų, kad jie būtų atsitiktiniai.

Viktorija Mištautaitė – tekstų autorė, kūrybinių industrijų atstovė ir puoselėtoja, koordinuojanti įvairius meno, kultūros ir edukacinius projektus. Pastaruosius kelerius metus žinias gilina VDA studijuodama dailėtyrą ir kuratorystę.

Fotoreportažas iš „Decision Maker“ ČIA