Paroda „Fantastiškai realu. Belgų modernizmas nuo Ensoro iki Magritte“ Miuncheno parodų rūmuose (Kunsthalle) veiks iki 2022 m. kovo 6 d.

Apie šią parodą būtų galima pasakyti, kad anksčiau ar vėliau ji turėjo įvykti. Belgų rašytojas Edmondas Picardas savo laikraštyje „Modernus menas“ fantastiškumą išaukština kaip visų menų pagrindą: „Viskas vibruoja keistumu. Pro ramų, taikų gyvenimą prasiskverbia antgamtiška.“ Parodos kuratorė Nerina Satorius, cituodama rašytoją, patikslina, kad kalbama ne apie vaiduoklius ar pabaisas, o apie realybėje glūdinčias paslaptis. E. Picardas menininkus skatinęs jų ieškoti ir atskleisti kitiems. Negalima pamiršti ir didelę įtaką XIX a. pab.–XX a. pr. belgų menui turėjusio simbolizmo rašytojo Maurice’o Maeterlincko. N. Satorius sėkmingai pasinaudojo ir teoriniais konceptais, ir praktine galimybe eksponuoti rekonstrukcijai uždaryto Antverpeno karališkojo dailiųjų menų muziejaus darbus. Pavadinimo oksimoronas „Fantastiškai realu“ labai talpus, svarbu tik tinkamai sudėlioti akcentus.

Pirmoje parodos salėje eksponuojami realistiniai kūriniai dėl preciziškos technikos ir temų pasirinkimo labiau sietini su senąja flamandų tapyba nei su modernizmu. Vienas svarbiausių paveikslų – parodos pristatymui žiniasklaidoje pasirinktas Jano Van Beerso „Karolis V vaikystėje“. Sodriomis spalvomis kruopščiai nutapyta scena: minkšti audiniai, kailiai, kurtas su apsiaustėliu, nuobodžiaujantis vaikas krėsle – būsimasis galingiausias Europos valdovas. Ką dailininkas fiktyviu XVI a. istorinės asmenybės portretu norėjo pasakyti? Ar tame žvilgsnyje, nusvirusioje rankoje nesama suaugėlio nuovargio? Gal net ne XVI a., o jau modernaus žmogaus. Meno kritikas Gottfriedas Knappas pastebi: „Prabanga tviskanti scena taip nutolusi nuo istorinės realybės, kad inscenizuota priešprieša tampa beveik siurreali.“

 

 

Šios salės sienos nudažytos karmino spalva, jos fone švytėte švyti du nedideli rusvų, prislopinto aukso spalvų Henri de Braekeleero paveikslai. Atviros durys, praėjimas, vidinio kiemelio gilumoje šnekučiuojasi dvi moterys. „Pokalbis“. „Tik taip, tik tokiais seno aukso potėpiais dera vaizduoti šią temą“, – galvoji, prisimindama mamą, kaimynes, sustojusias tik pasilabinti per tvorą ir besikalbančias valandas, kol nepasigenda kas iš namiškių. Kasdienybės perliukai – tikras menas žino ir primena mums jų vertę.

Kitose salėse – skirtingų modernizmo srovių atstovai. Parinkti įdomūs, bylojantys paveikslai, jų autorių pavardės negirdėtos, išskyrus René Magritte’o, taigi žiūrovui netrukdo jokios išankstinės nuostatos. Simbolisto Xaviero Mellery pastelėse – interjerai, ties kuriais suklūsti. Moteris, užlipusi laiptais, jų apačioje pastatytas ąsotis – lyg ir paprastas buities motyvas: maža dėl ko ji paliko ąsotį prie laiptų („Laiptai“). Bet pro ramų paviršių prasimuša baugulys, iš aklinos tamsos laiptų apačioje kylantys šešėliai užmena mįslę, vertą Edgaro Allano Poe plunksnos.

 

 

Lankytojų akivaizdžiai mėgstamiausia salė – ekspresionisto Jameso Ensoro „svetainė“: krėslai, kampinėje vitrinoje sudėtos kaukės, skamba lengvabūdė muzika. Paveiksluose – kaukėti personažai. Kaukės įvaizdis – vienas svarbiausių jo kūryboje. Ištakas nesunku atsekti: iš Ostendės kilusio dailininko mama turėjo dovanų, karnavalinių reikmenų parduotuvėlę. Nutapęs kaukę viename natiurmortų J. Ensoras netruko įsitikinti jos raiškos galimybėmis, poveikiu žiūrovams. Centrinio paveikslo „Intriga“ ryškiaspalviai, didžiaburniai, vyzdžių taškais siauruose akių plyšeliuose stebintys personažai šiurpiai linksmi – akivaizdi veidmainiškos visuomenės alegorija. Nustebina, kad parodoje skambanti saloninė muzika sukurta paties J. Ensoro. Muzika kontrastuoja su paveikslais, kita vertus, juos papildo, pagilina makabriško karnavalo įspūdį.

 

 

R. Magritte’o siurrealistiniai piešiniai pabodę, eksploatuojami be jokio sąžinės graužimo – paverčiami psichologijos, taikomosios filosofijos straipsnių, vadovėlių iliustracijomis. Šioje parodoje menininkas pristatomi ne tik kaip paradoksalūs menininko piešiniai, bet ir skulptūrinė kompozicija, polemizuojanti su garsiuoju Jacques’o-Louis Davido paveikslu „Madame Récamier“. Iš parodos aprašo: „Visi paveiksluose matomi žmonės jau mirę. Kodėl gi vietoj figūrų iškart nepavaizdavus karstų? Jis surinko paveikslo rekvizitą, sukūrė karsto modelį ir pagal juos nuliedino paveikslo atributus. Taip visiškai „realistiniu“ būdu naujai sukomponavus daiktus sukuriamas fantastinis motyvas.“

 

 

Komponuodami modernistų darbus žaidžia ir pa­rodos rengėjai: ekspozicijos nuotaiką atitinkančiomis spalvomis išdažytos salės, skulptūrų ir paveikslų dermė, atmosferą sukurti padedančios interjero detalės. Pastaroji žaidimo dalis (medžio kamienų imitacijos kaimo, gamtos motyvais sukurtų paveikslų salėje, kušetė, tapetų elementai subtiliai kasdienybės scenas vaizdavusio impresionisto Riko Wouterso salėje) pasirodė perteklinė. „Tai reikalinga žiūrovams ar paveikslams?“ – klausi kartu su Stefanu Krausu, Kelno „Kolumbos“ muziejaus, garsėjančio parodomis-įvykiais, direktoriumi. Tokio estetizuoto įrėminimo paveikslams tikrai nereikia. Nedidelėje, bet reikšmingoje knygoje „Forma nulemia turinį“ apie meno rinkos veikimo principus ir parodų rengimo problemas S. Krausas teigia, kad tikrai reikšmingų parodų kuratoriams sukurti nepavyks, kol menas bus tapatinamas su gražiais reginiais ir traktuojamas kaip gigantiškos laisvalaikio industrijos dalis.

Skaitant tokias mintis palengvėja, kad esi ne viena, kuriai nesinorėtų dalyvauti parodų rūmų lankstuke reklamuojamoje vakarienėje („Menas susitinka su kulinarija“) ar po parodos gurkšnoti kokteilį kavinėje, skambant DJ Alkalino muzikai („Afterwork“).

 

Autorės nuotraukos

 

Apie parodą ČIA