Barbenheimeris – dūrinys, gautas suliejus pavadinimus „Barbė“ ir „Openheimeris“. Abiejų premjeros tą pačią dieną. Pirmoji kino juosta įkvėpta vaikiškos lėlės, neva atitinkančios realaus žmogaus proporcijas. Antroji – atominio amžiaus Prometėjo, vadovavusio „Manhatano projektui“, atvedusiam žmoniją prie susinaikinimo slenksčio. Sukergimas keistokas, būtent todėl jis ir sulaukė dėmesio. Gretos Gerwig režisuota „Barbė“ kandoka, po b...
× Jorė Janavičiūtė Damianas Kocuras – lenkų kino režisierius. Jo debiutinis pilnametražis filmas „Duona ir druska“, rodytas šių metų „Kino pavasaryje“, 2022 m. Venecijos kino festivalyje pelnė specialų žiuri prizą. Jame pasakojama apie talentingą pianistą Timeką, studijuojantį Varšuvos muzikos akademijoje ir vasaros atostogų sugrįžtantį į gimtąjį Lenkijos miestelį. Čia laikas lyg sustojęs. Suprasdamas, kad atstumas tik paryškino skir...
× Narius Kairys Kino kūrėjas ir filosofas Nerijus Milerius Lietuvos žiūrovams pristato dokumentinį filmą „Gyvenimas po mirties“, kuriame trijų skirtingų kartų aktoriai – Juozas Budraitis, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Lukas Malinauskas – mąsto apie tai, ką reiškia mirti kino aikštelėje ir gyventi išėjus iš jos. Filmo „Gyvenimas po mirties“ kadras Buvo maždaug keturios ryto. Sėd...
× Lina Simutytė Nors ironijos ir sąmojingo humoro nestokojančiu filmu „Paradas“ Titas Laucius debiutuoja kaip pilnametražio kino kūrėjas, jo vardas Lietuvos žiūrovams jau žinomas. Titas – filmų „Rūpintojėlis“, „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ ir „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ scenarijų bendraautoris, scenarijus taip pat parašęs ir dviem savo paties režisuotiems trumpametražiams filmams &bdqu...
Kaži, ar labai nusižengčiau tiesai, jei Tito Lauciaus „Parado“ nevadinčiau komedija? Na, tokia, kai gali pažįstamiems pasigirti: „Jau kaip prisižvengiau, vos kukurūzų spragėsiais nepaspringau.“ Kas galėtų paneigti, kad tokia šiuolaikinės komedijos, kaip žanro, siekiamybė? Juk dabar iš ko nors juoktis baisu, kad nebūtum nulinčiuotas. O ir suprasti, kas yra juokas, žmonėms, regis, darosi vis sunkiau. Tad fiziologinės komedijos ir tampa žanro prieglobsčiu. Žin...
Kada paskutinį kartą matėte vesterną? Ir kaip kaubojus joja į horizontą? Kada paskutinį kartą matėte vaikus žaidžiant kaubojus ir indėnus? Nenuostabu, jei nematėte, nes vesternas mirė daugiau nei prieš pusšimtį metų, o bet kokie vėliau atsiradę „vesternai“ buvo tik pomirtinės žanro konvulsijos. Kažkada ir kažkaip vesternas tiesiog prarado aktualumą ir gebėjimą artikuliuoti laiką. Tiek, kad dabar neabejotinai pasirodys keista, kodėl apskritai kalbame apie vesterną. Tačia...
Profesine prasme „Poetui“ lyg ir negali nieko tokio prikišti. Geras filmas: tikslūs dialogai, neįkyrus garso takelis, įtikinama aktorių vaidyba, mieli vaikų vaidmenys ir t. t., na, Kosto ir Julės meilės istorija nelabai patikėjau, bet koks gi kinas be love story. Kita vertus, matyti, kad ir su istorine medžiaga kruopščiai padirbėta. Tačiau, nuslūgus emocinio vertinimo bangai, apninka prieštaringos mintys. Juk kinas vis dėlto ne tik profesijos išmanymas, ji...
Prancūzai tokiems filmams apibūdinti turi specialų pavadinimą – navet (pažodžiui „ropė“): menkavertis, anemiškas, be jokios energijos. Kino meno mirties rezultatas: šiais laikais menininkai nebekuria, jie užsiima tyrimais, jie – tyrėjai. Tad ir čia istorinis filmas iš esmės nesiskiria nuo istorinio tyrimo, tiksliau, jis tėra pastarojo iliustracija. Sudie aristotelinei perskyrai tarp istorinio ir poetinio pasakojimo (net ir grįsto tikrais įvy...
Filmo „Poetas“ premjera – neeilinis įvykis mūsų kultūros, ne tik meno ar kino, pasaulyje. Nepaisant tragiško mums visiems filme vaizduojamo laikotarpio, nepaisant pagrindinio veikėjo istoriškumo, nors ir kiek pernelyg subtiliai pakeista pavarde, pagaliau nepaisant dviejų scenaristų bei režisierių – Vytauto V. Landsbergio ir Giedriaus Tamoševičiaus, o gal būtent dėl to ir dar dėl visos kūrybinės komandos darnaus darbo rezultatas išėjo puikus. Fi...
Dar anuo laiku prieš virusą ir karą lietuvių kine atsirado net 3 filmai apie pokarį – „Pelėdų kalnas“, „Purpurinis rūkas“, „Sutemose“. Gal juos kas nors iš kino žurnalistų ir žiūrovų atsimena? Jeigu ne, gali pasižiūrėti susiliejančius į vieną plakatą anonsus. Miškas su šaudynėmis ir atokvėpiu kaip senoje nuotraukoje; troba ir užsukę į ją partizanai; saugumo kabinetas ir tardymai su įkalbinėjimais; subtilios ir kokčios meilės i...