Italijos šiaurėje įsikūręs nedidelis Triesto uostamiestis – išeivių sostinė, kurioje įkvėpimo ieškojo airių rašytojas Jamesas Joyce’as, kelionių dienoraščiuose Triesto dvasią sėkmingai apčiuopė iš Velso kilusi istorikė Jan Morris. Įsikūręs netoli Kroatijos pasienio, besiribojantis su Slovėnija, buvęs Austrijos-Vengrijos imperijos strateginiu centru Triestas – kultūros lopšys, kuriame persidengia Rytų ir Vakarų meno įtak...
„Kryčio anatomija“ Gyveno kartą rašytojas ir rašytoja Šiaurės Amerikos Lygumų genčių moterys praktikavo sudėtingą siuvinėjimą dažytais dygliakiaulės spygliais. Dekoratyvius, simbolinę prasmę turinčius geometrinius raštus per apreiškimą dažnai padiktuodavo dviveidė dievybė, menų motina. Claude’as Levi-Straussas knygoje „Visi mes kanibalai“ (vertė Eduardas Klimenka, 2020, „Žara“) aprašo pa...
Apie naują mūsų filmą „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ (vasario 11 d.) turiu tuoj pat užsirašyti, nes jis byra iš atminties... Taip ir turi būti, kritike, tu gi supranti, kad toks kūrinio stilius, tokia mintis: gyvenimo tėkmė, kurią kino kamera užtvenkia, žiupsniais mėgina susemti viename nuomojamame bute Vilniaus centre – Katedros kolonos neįprastu kampu matosi pro langą... Novelių knyga ar novelių filmas siekia kitokio poveikio nei v...
Prokrastinacija, fonetiškai žaviai, nors ir ne visai tiksliai, man siejasi su milžinu Prokrustu. Jis pakeleivius, pakliuvusius į pinkles, guldydavo į specialią lovą. Jeigu jų ūgis pasirodydavo per mažas, ištempdavo, o jei per didelis – nukirsdavo išlindusias galūnes. Atrodo, labai vykęs prokrastinacijos apibūdinimas. Tačiau terminas „prokrastinacija“ kilęs iš lotyniško žodžio „procrastinum“ („crastinum“ lotyni&sca...
Filmo „Liepsnojantis dangus“ kadrai „Liepsnojančiame danguje“ Christianas Petzoldas padaro tai, ko iš esmės padaryti kine neįmanoma, – parodo, kaip rašytojui gimsta grožinis tekstas. Nes rašymas – sutikite – pats nefotogeniškiausias aktas pasaulyje. Praėjusioje epochoje tai geriausiai pavyko Stanley’ui Kubrickui kraupiajame „Švytėjime“. Sykiu „Dangus“ (beje, kaip...
Subtilus Austėjos Urbaitės filmas „Per arti“ pagrįstas, galima sakyti, socialine dokumentika – realiomis įvaikinimo istorijomis ir praktikomis. Taigi spekuliacijomis šia tema filmas nekvepia: jam nepritaikysi žodžių „šokiravo“, „sudrebino“ ir panašių, taip mėgstamų į perteklines emocijas orientuotos mūsų žiniasklaidos. Ir nors filme, regis, turėtų dominuoti socialiniai motyvai, pagrindinė filmo tema vis dėlto yra kultūrinės ta...
„Mama, kodėl dieną neįmanoma pamatyti žvaigždžių? Jas apšviečia saulė ir jos išnyksta, susiliejusios su dangaus mėliu.“ Šiuos žodžius pati sau ištaria prieštaringiausia filmo veikėja Žaklina, užmerktomis akimis besimėgaudama saulėta diena, netoliese žaidžiant įsivaikintiems Karolinai ir Ryčiui, prižiūrimiems vertėjos ir auklės lietuvės Gabrielės. Puikios popietės saulėkaitoje nesimato žvaigždžių, o žmonių įgimtas savanaudiškumas lengvai pasis...
Filmo „Liepsnojantis dangus“ kadras Christiano Petzoldo filmą „Liepsnojantis dangus“ kandesni komentatoriai yra linkę vadinti festivaliniu kinu: jis sukurtas pagal gaires, atitinkančias šiuolaikinių kritikų skonį – šiek tiek simbolizmo čia, šiek tiek psichologinės dramos ten, žiupsnelis homoseksualumo, šlakelis ambivalencijos, ir voilà – Berlyno kino festivalio „Sidabrinis lokys“ kišen...
Latvijoje gimusi, Brukline gyvenanti kino režisierė, rašytoja ir animatorė Signė Baumanė yra sukūrusi daugybę apdovanotų animacinių trumpametražių filmų. Jos naujojo ilgametražio animacinio filmo „Mano meilės romanas su santuoka“ („My Love Affair With Marriage“) premjera įvyko trijuose festivaliuose skirtinguose pasaulio kraštuose – Tribekos kino festivalyje Niujorke, Anesi tarptautiniame animacijos festivalyje Prancūzijoje ir Gvadalacharos tarptautini...
Subjektyvia mano nuomone, šiemet festivalio „Scanorama“ filmuose išskirtinai daug ryškių moterų portretų. Šiame tekste apžvelgiu tris labiausiai įsiminusias kino juostas, kurios siejasi ne tik feministinių temų nagrinėjimu, bet ir žmogaus, kaip monstro, arba antiherojaus, vaizdavimu kine. Paskaitose kino kritikė Živilė Pipinytė yra sakiusi, kad filmus žiūrint kino teatre verta rinktis pirmąsias eiles – taip sustiprėja įspūdis, kad net fiziškai...