Teatro režisierė Dalia Tamulevičiūtė – viena svarbiausių moterų XX a. lietuvių teatre. Svarbi ne tik dėl darbų, kuriuos pati sukūrė, bet ir dėl žmonių, kurie jos dėka atėjo ir taip pat daug padarė. Inicijuoti kūrybai, užauginti ir net užleisti vietą kitam – nedaug kas gali pasigirti tokiu talentu. 1976–1978 m. Dalia Vilniaus jaunimo teatre pastatė keturias Sauliaus Šaltenio pjeses: „Škac, mirtie, visados škac“, „Ugnies medžioklė su varovai...
Recenzijų apie filmą „Purpurinis rūkas“, kuriam rašiau scenarijų, skaičiau tiek, kiek pateko į akiratį. Tiksliau, kiek nuorodų išmesdavo feisbukas specialiame filmui skirtame puslapyje. Drįsau netgi komentarus perskaityti, nors šiaip vengiu „nuoširdžių“ išsisakymų, grįstų ne tiek nuoširdumu, kiek įsitikinimu, kad be komentatoriaus pareiškimo sugrius pasaulio tvarka. Kadangi tokie komentatoriai daug ką daro iš inercij...
Pavyzdingai istorinis ir kostiuminis filmas „Favoritė“ dar ir itin šiuolaikiškas. Anos, Saros, Abigailės vardus atrandi realioje karalienės Anos Stiuart (1665–1714) biografijoje, o gobelenai, suknios, šukuosenos nuolat maloniai klampina akį. Garsus graikų kilmės režisierius Yorgas Lanthimas („Švento elnio nužudymas“), gavęs gardų didingos Anglijos istorijos kąsnelį – scenarijų su lokaliu moterišku trikampiu, – nepasikuk...
Nepaliauju stebėtis, kas palaiko italų režisierės Alice Rohrwacher personažų gyvastį. Labai retai išvysime juos ką nors ragaujančius, o jei kas ir pasiūlo kąsnelį, jie paprastai iš kuklumo atsisako. „Dangiškojo kūno“ (2011) herojė mergaitė Marta nusiteikusi prieš žuvį bei kalmarus ir verčiau suvalgo šaldytą pusgaminį. Keturios sesės filme „Stebuklai“ (2014) prašo mamos iškepti blynelių, bet apskritai joms pakanka arbūzo rie...
Šio liūdno filmo išvirkščioji pusė – susitikimas su kūrėjais po daugelio metų – linksmai prasiskleidžia 2010 m. TV laidoje „Kinas yra kinas“. Filme vaidinę ir jau amžių nugyvenę aktoriai Elvyra Žebertavičiūtė, Vytautas Tomkus, Algirdas Šemeškevičius be meniškų išraitymų, buitiškai prisimena tris vasaros filmavimo mėnesius Kriūkuose prie Nemuno. Taip ir knieti atpasakoti. „Kiti režisieriai tai fasonieriai, o Va...
Pirmoji Paolo Sorrentino filmo „Silvio“ dalis – labai naudingas patarimų rinkinys, ko nereikia daryti, jei nori tapti Europos Parlamento nariu. Jokiu būdu nereikia pirkti vilos priešais asmens, kurio protekcijos sieki, namus. Šiukštu, nereikia varginti ir būrio merginų, kad jos staipytųsi su bikiniais. Beprasmiška visu garsu leisti muziką, maudytis atvirame baseine, šokti ir kitaip vaizduoti, kad semi malonumus rieškučiomis. Apie svaigi...
Mūsų kino teatrų ekranuose susidūrė dvi beprotybės. Jos netgi kilusios iš to paties Europos regiono, tik skirtingu laiku. Tai Vincento van Gogho ir Larso von Triero kūrybiniai apsėdimai. Filme „Prie amžinybės vartų“ 37-erių Vincentą vaidina beveik 30 metų už jį vyresnis amerikietis (bet su plačiom europinėm šaknim) Willemas Dafoe. Tačiau pasipriešinimas dėl tokio amžiaus skirtumo ne tik greitai ištirpsta – tau tampa aišku, kad kiną apie V. va...
Britų mokslinės fantastikos serialas-filmų ciklas „Juodasis veidrodis“ („Black Mirror“) per septynerius gyvavimo metus atmintyje įstrigo būtent dėl klasikinės pasaulio pabaigos variacijų ir „ką mes padarėm įsileisdami į savo gyvenimą technologijas“. Kiekviena serija pasakoja vis kitą unikalią istoriją. Štai vienoje jų pagrobiama mergina iš karališkosios šeimos ir grobėjai reikalauja ministro pirmininko per tiesioginę transliaciją at...
Nesinorėjo po daugelio metų vėl žiūrėti šitos vienintelės mūsų istorinės dramos, dviserijinės, monotoniškos, dar labiau nupilkėjusios, tačiau atsivertusi ją svetainėj kinofondas.lt, o dar ir perskaičiusi užkulisinės pastatymo dramos dokumentus Annos Mikonis-Railienės ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės puikioje studijoje „Kinas sovietų Lietuvoje“ (2015), taip įsitraukiau į šį neeilinį LTSR kultūros įvykį, kad sufantazavau visai realią fantaziją, kaip filmą būtų g...
Šio filmo premjeros metais ne aš viena, bet ir dauguma bent kiek kine pasikausčiusių žiūrovų patenkinti atsiduso: štai pagaliau ir mes padarėm tikrą kiną! Nurudintuose sepijos pigmento kadruose – žmonių jausmų blyksniai chruščioviniais kolūkiniais 1956-aisiais... Algimantas Puipa – lietuviškas Aleksejus Germanas! Asketiškas ir plastiškas. Filme sugebama rodyti gyvenimą taip, kaip galima rodyti tik filme – ir niekur kitur. Vėliau...