Scenaristo Prano Morkaus ir režisieriaus Audriaus Juzėno „Ekskursantė“ (2013), lakoniška pasaka ne pasaka apie lekiančią iš tremties į namus coliukę, esu tikra, nupirkta ir rodoma Rusijoje (arba žiūrima internete), atlieka ten „svarbiausio iš menų“ vaidmenį – rusų žiūrovui kelia sąžinės graužatį ir meilę didvyrei, mažai lietuvių mergaitei. Sunku patikėti, kad autoriai, kadaise sukūrę tokią nugludintą skaudžių įvykių ir emocijų dramą, dabar šitaip nuklydo į lankas. Naujas jų filmas „Pelėdų ka...
Dokumentinių filmų režisierius Arūnas Matelis (g. 1961) mėgsta filmams duoti ilgus ir painius pavadinimus, pavyzdžiui: „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“, „Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą“, „Prieš parskrendant į Žemę“. Pirmoji režisieriaus profesija – matematika – taigi, prašom, spręskite grakščią formulę, iš kurios, neabejokite, bus ištraukta gili šaknis. A. Matelio kino kalbos ir darbo maniera kitokia nei kolegų, ji kiek chaotiška, sunkiai išvyniojama – vieną filmą jis kuria...
Taip, šiandien peržiūrint itin reto žanro – biografinį – lietuvišką filmą „Julius Janonis“, kaip teigia kinotyrininkė Anna Mikonis-Railienė, pirmiausia kliūva jo „atsilikimas laike“, „archajiškas stilius“, „ideologinės schemos“. Juk 1959-ieji yra būsimo auksinio kino dešimtmečio priešaušris. Net ir pas mus, kino provincijoje, paraleliai su „Janoniu“ jau kuriamas supermodernus Vytauto Žalakevičiaus „Adomas nori būti žmogumi“. Kita vertus, tokie agresyvūs (arba svarūs) socrealistinio meno pavyz...
Ar eiliniam mirtingajam reikia žinoti, iš kokių piktžolių išauga meno kūrinys? Žinoma, nereikia, bet labai smalsu – ir nieko čia nepadarysi. Tokiems smalsuoliams buvo skirti du prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ filmai – „Barbara“ (rež. Mathieu Amalricas, 2017) ir „Menininko portretas“ („Le dos rouge“, rež. Antoine Barraud, 2015). Ir, reikia pasakyti, abiejuose filmuose tų piktžolių atseikėta su kaupu. Pirmajame aktorius ir režisierius M. Amalricas vaidina filmą kuriantį režisierių, antra...
Arūnas Žebriūnas yra sakęs: jeigu nebūčiau radęs Ingos Mickytės, tai ir „Gražuolės“ nebūtų buvę. Inga – tobulas vaikas, vaikas grynuolis, nebijantis kameros. Iki šiol šita poetinė drama skamba, nes joje – kalbant dideliais žodžiais – sugautas ir užfiksuotas tas vaikystėje nužudomas Mozartas. Inga Mickytė-Skiotienė, gimusi vienoje Kauno gydytojų dinastijoje, ir pati tapo gydytoja, o naujaisiais laikais – gydytoja emigrante Didžiojoje Britanijoje, taigi į gyvenimą žvelgė kaip tradicinė gero, pr...
„Dovlatovas“ pasakoja apie rašytojo Sergejaus Dovlatovo (1941–1990) kelias dienas, 1971 m. praleistas Leningrade. Filmą kūrė režisierius Aleksejus Germanas jaunesnysis, rašytoją vaidina serbų aktorius Milanas Marićius. Kino juosta vasario mėnesį bus rodoma Berlinalėje. Su Aleksejumi Germanu kalbasi Larisa Maliukova. Ryžotės statyti filmą apie S. Dovlatovą. Ar buvo konkreti priežastis? Ne, nieko ypatinga. Tiesiog yra žmonės, apie kuriuos malonu galvoti, aptarti jų likimą. S. Dovlatovas turi...
Prieš 50 metų Lietuvos kino teatrų ekranuose pasirodęs vaidybinis filmas „Jausmai“ iki šiol išsaugojo ir meninio filmo vardą. Maskva (kad ir ką dabar sakytume, tiktai ji užsakydavo ir sumokėdavo už šitą brangią „muziką“) filmui suteikė žemiausią IV kategoriją: autoriai gavo mažą honorarą, filmo kopijų buvo padaryta 10 arba 16 – nenustatyta, kiek tiksliai (I kategorijos filmo atspausdindavo 2 000 kopijų). Tačiau filmas, kaip skubotai per įvairias retrodemonstracijas skelbia burbulą pučian...
9 ir 10 dešimtmečių sandūra – džiugaus globalizacijos diskurso metas à la „Beverli Hilsas, 90210“, „Melrouzas“ ar „Gelbėtojai“, kur jauni, gražūs ir laimingi žmonės patenka į peripetijas, retkarčiais susiduria su sunkumais, kad serijos pabaigoje vis dėlto linksmi bėgtų besileidžiančios saulės pusėn. Madingi ir mados rajonai, koncertai, kabrioletai ir visada nepriekaištingos šukuosenos – kasdienė saldžios konsumpcijos šventė. Jeigu kildavo pavojus, tai išorinio pobūdžio; jeigu personažas turėda...
Parodyta riba. Štai, žmonės, žiūrėkit ir supraskit, kad esat paskutinieji. Puota maro metu. Bet ar leis žiūrėti? Patiems žiūrėti tą vivisekcinį filmą apie save? Ar kas norės vargšėje Rusijoje jį žiūrėti? Pernelyg stiprus, visai nenuolankus. „Nuolankiosios“ filme yra epizodas, kuriame paskutiniai užkampiniai žmogaus teisių gynėjai užsiima groteskiška visuomenine veikla. Rašo palėpėj kažkokius protokolus apie klaikų sadistų viršininkėlių (policininkų?) elgesį su bejėgiais, jų valioj atsidūrus...
Paskutinis kino festivalis, kuriame uoliai lankiausi, buvo Maskvos tarptautinis (penkių žvaigždučių), ir tai buvo prieš šimtą metų. Supratau, kad ažiotažinis kino žiūrėjimas, žvaigždės, plojimai ne man – ir užraukiau šitą reikalą. Man, „etatiniam“ žiūrovui, reikia individualaus suartėjimo su kinu tamsioje salėje ir tokio paties išsiskyrimo. O jeigu pageidauji stebėti srautą ir tendencijas, reikia... tendencingo festivalio, retrospektyvos, siauros teminės kino savaitės. Reikia to rengini...