„Dovlatovas“ pasakoja apie rašytojo Sergejaus Dovlatovo (1941–1990) kelias dienas, 1971 m. praleistas Leningrade. Filmą kūrė režisierius Aleksejus Germanas jaunesnysis, rašytoją vaidina serbų aktorius Milanas Marićius. Kino juosta vasario mėnesį bus rodoma Berlinalėje.

Su Aleksejumi Germanu kalbasi Larisa Maliukova.

Ryžotės statyti filmą apie S. Dovlatovą. Ar buvo konkreti priežastis?

Ne, nieko ypatinga. Tiesiog yra žmonės, apie kuriuos malonu galvoti, aptarti jų likimą. S. Dovlatovas turi magnetizmo, tai jo asmenybės bei lakoniškų, soneto formos tekstų trauka.

Josifas Brodskis sakė, kad jo apsakymai parašyti tarsi eilėraščiai.

Gal keista, bet jo kūryba artima kai kuriems Šekspyro eilėraščiams.

Pagal vidinę muziką?

Taip man atrodo. Kita vertus, jis, žinoma, mūsų laikų herojus. Ir bet kuris stambus rašytojas, svarstantis apie rusų gyvenimą, yra šiuolaikiškas. Kaip ir Ivanas Buninas ar Aleksandras Kup­rinas.

Daugelis siužetų istorijos spiralėje susirimuoja. Kaip ir konfliktai tarp valdžios ir menininko, net jeigu pastarieji tokie apolitiški, kaip J. Brodskis ir S. Dov­latovas.

J. Brodskis apskritai juk buvo, kaip dabar sakoma, „imperinis vanagas“. Prisiminkite jo eilėraštį „Ukrainos nepriklausomybei“ („На независимость Украины“, 1990). Jis parašytas ne Ukrainai paskelbus nepriklausomybę, o jai pareiškus norą stoti į NATO.

Apie S. Dovlatovą, kaip ir apie J. Brods­kį, galima pasakyti: jis ne itin kovojo su režimu, jo tiesiog nepastebėdavo. Rašė apie žmonių gyvenimus. Bet, pasirodo, ir apie juos – nevalia.
Valstybė prisibijo menininkų, kurie nenori žygiuoti išsirikiavę. (...)

Man pasirodė, kad filmas bus savotiška lupa, pro kurią bandote įžiūrėti 8 dešimtmečio šalnas. Niūrus Piteris su lapkričio revoliuciniais lozungais, krenta šlapias sniegas...

Nekėliau sau ypatingų uždavinių. Užsiimi tuo, kas tau įdomu. Norėjau atkurti atpažįstamą praeitį, inteligentijos ratą. Kaip sėdėdavo virtuvėse, kaip skaitė eiles, kaip išgėrinėjo. Kita vertus, norėjau apčiuopti netvarią, bet nedingstančią tematiką. Bet svarbiausia buvo atkurti buitinę aplinką. Nesiekiu kovoti su Sovietų Sąjunga ar Rusija, aiškinti, kokie mes geri ar blogi. Noriu atiduoti duoklę laikui, žmonėms, miestui tos negeros epochos, kuri buvo turiningesnė ir talentingesnė nei dabartinė.

Ir literatūroje, ir teatre, ir kine. Beje, tuo laiku jūsų tėvas filmavo „Patikrinimą keliuose“, nukeliavusį tiesiai „ant lentynos“. Jis jums nepasakojo apie susitikimus su rašytojais?

Su J. Brodskiu jis kartais susitikdavo, buvo S. Dovlatovo draugas, vaikystėje gyveno netoli vienas kito. Buvo susipykę, nes S. Dovlatovas įžeidė mano senelį (Jurijus Germanas – populiarus tarybinis rašytojas, – vert. past.), paskui Sergejus atsiprašė tėvo.

S. Dovlatovo herojai dažniausiai yra autsaideriai. Kalbama, kad rašytojas tarsi gardžiavosi savo nuopuoliais, nesėkmėmis, net malonumą dėl to patirdavo.

Kaip galime komentuoti prozos įtaigą? Vieniems vienaip atrodo, kitiems kitaip. Jis išgalvojo herojų, iš dalies panašų į save. Sukūrė gyvenimus, panašius arba nepanašius į tikrus, tada jie ėmė egzistuoti patys, atskirai. Tai kartai buvo svarbios tikros vertybės, ne kaip tu atrodai, kur tarnauji, o tai, ką veiki. Kitaip nei dabartinei. Pas mus prisiveisė tiek medijinių rašytojų – niekas nežino, ką būtent jie rašo, bet jie visur skelbiasi, komentuoja, aiškina.

Aleksandras Genis sakė, kad geruose memuaruose visada atsiranda antrasis siužetas – už pirmojo, autoriaus gyvenimo. Kaip apibūdintumėte antrąjį savo filmo siužetą?

Sudėtingas klausimas. Turbūt tai siužetas apie išsiųstą kartą. Nebūtinai į užsienį ar tremtį. Į gyvenimą be oro, be darbo perspektyvų. Atstumtos kartos siužetas.

Kas toliau? Galbūt proveržis. Kuo daugiau šalis įgyja imperinių bruožų, tuo stipresnis disonansas tarp imperijos ir žmogaus. Yra tikimybė, kad iš vienišų talentingų žmonių kažkas susiformuos. Manau, po 10–15 metų sulauksime naujų meninių atradimų. Daug kam kintant, manau, artėjame prie XIX a., o ne XX a. sistemos.

Nors vyksta neįtikėtina technologinė revoliucija?

Šita revoliucija suspaudė laiką, sutrumpino reakcijų greitį, sutramdė erd­vę. Manau, mes vis tiek grįšime ir gręšimės. Visada stebiuosi žmogumi, kuris nuoširdžiai cituoja F. Fukuyamos „Istorijos pabaigą“. Visi pažadai dėl atsinaujinančių pasaulio ir politikos – gryna sapalionė. Komunikacinis sprogimas nieko nepakeis. Pagrindas vis tiek bus sudarytas iš šviesių ir tamsių žmogiškosios natūros pusių.

Rankraštis, netapęs knyga, – tai ištisų kartų košmaras. O kokia šiandien rank­raščio ir publikacijos kaina? Juk rašytojo ir skaitytojo bendravimas visiškai pasikeitė.

Taip, anksčiau ir pas mus, ir Amerikoje auditoriją pasiekti buvo sunku. Tačiau mes tiksliai nežinome, ar S. Dov­latovas būtų tapęs kūrėju, kurį mes mylime, jei jo ankstyvieji darbai būtų publikuoti. Be to, jis juos nuolat perdirbdavo. Tuo labiau nežinome, ar jis, tapęs populiariu internetiniu autoriumi ar videoblogeriu, išliktų S. Dovlatovu. Jis perėjo kančių kelius ir tada tapo savimi. Kitaip nei J. Brodskis, kuris jau jaunystėje buvo didelis poetas.

Jauną S. Dovlatovą mažai kas vertino: kai susirinkdavo literatūros šviesuliai, jis atsisėsdavo stalo pakraštyje. Bet jau tuomet turėjo skonį, ko daug kam iš jaunųjų dabar trūksta.

Negalėjo S. Dovlatovas neemigruoti. Ir sunku įsivaizduoti dabar jį, sėdintį kokiame nors isteriškame šou ir pranašaujantį ateities siaubus. Negalėjo tokie gyvenimai tragiškai nenutrūkti. Kaip ir Jimo Morrisono ar Kurto Cobaine’o.

S. Dovlatovas sakė, kad priežastys yra ne išorinis spaudimas: „Režimas – viduje, o ne išorėje.“

Visur savas režimas. Sovietinės cenzūros režimas baisus. Pinigų cenzūra... gal ir lengvesnė, tačiau ji uždusina autorių. Kodėl mane dabar glumina valstybiniai neoklasikos užsakymai įvairiuose menuose, visas tas nervingas veržimasis klasikinių pavyzdžių link. Tarsi visi jie būtų užmiršę arba net nežinoję, kad ir toji klasika kadaise buvo avangardas. Šiuolaikiškumo neigimas man atrodo pavojinga beraščių kvailyste, įsitvirtinusia dėl išsilavinimo stokos. Kaip ir anksčiau, pas mus klesti kvailystė, kai kultūros organizavimu užsiima, sąlygiškai tariant, Gynybos rūmų viršininkas arba vamzdžių klojikas, kurie kadaise siūlė J. Brodskį bei kitus veltėdžius literatus gydyti priverstiniu darbu.

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

„Novaja gazeta“, 2017-08-25

 

J. Brodskis skaito eilėraštį  „Ukrainos nepriklausomybei“:

{youtube}www.youtube.com/watch?v=grFRNnPePJw{/youtube}