„Kino pavasaris 2024“ vėl leidžia pasirinkti ir pasinerti į paralelines ekrano miglas.

 

Autorės nuotrauka

 

„Interesų zona“ (Didžioji Britanija, Lenkija, JAV). Išlieka atmintyje ilgai, nors filme apie Aušvicą matome tik koncentracijos stovyklos išorinę sieną. Veiksmas vyksta už zonos ribų – saulėtame sode ir patogiame name. (Iki čia ataidintys prislopinti šiurpūs riksmai, zvimbesiai ir kiti išmaniai įrašyti garsai, sakyčiau, pertekliniai, neatitinka identiško atkūrimo principo, nes vargu ar nebuvo pasirūpinta juos visiškai užblokuoti.)  

Tokiame name iš tiesų keletą metų gyveno stovyklos komendantas Rudolfas Hössas (1901–1947). Režisierius Jonathanas Glazeris visuose kampuose pastatė kameras ir aktoriams daug neaiškino – taip buvo išgautas natūralus, nesuvaidintas, sterilus esamasis laikas. Praeitis maksimaliai suartėjo su dabartimi – tai didžiausias filmo pasiekimas. 

Rudolfo ir jo žmonos Hedvigos (dar vienas ypatingas Sandros Hüller vaidmuo), pagimdžiusios penkis vaikus, santykiai subtilūs, na, tiesiog Thomo Manno ir jo romanų tąsa. Į namų kasdienybės kroniką tarsi nemačiomis dedami aštrūs ingredientai: Hedviga nesivaržydama dažosi lūpdažiu iš svetimų prabangių kailinių kišenės; vaikas žaidžia su kalinių dantimis; skamba teksto nuotrupos: „Žinok, tą briliantą radau dantų pastoje. Užsakiau dar pastos.“ Mums žinoma žydų naikinimo informacija tarsi stenografuojama. Įterptas poetiškas naktinis filmavimas su mergaite ir obuoliais kiek išbalansuoja „blogio banalybę“.

R. Hössas kareiviu tapo 14 metų ir dalyvavo dar aname kare, jis dievina žmoną, supranta vaikų baimes ir skaito jiems pasakas. Nuotraukose prie kartuvių matai tą patį tiesų sustingusį antžmogį. 

/

„Žalia siena“ (Belgija, Lenkija, Prancūzija, Čekija). Lenkų režisierė Agnieszka Holland ir anksčiau be skrupulų atskleisdavo tėvynainių moralinį nuosmukį. Filme apie Sirijos, Afganistano migrantus, kertančius Baltarusijos ir Lenkijos sieną, ji stoja į silpnesniųjų pusę. Gausi sirų šeima su senu tėvu ir kūdikiu, nėščia afrikietė yra stumdomi pro lietuviams taip pat pažįstamą koncertiną; vienas vaikas skęsta pelkėje; lenkų pasieniečiai už 50 eurų parduoda butelį vandens; „Jei įsileisim, jų tuoj bus tūkstančiai“; „Vežam supistus turistus“... Situacijas švelnina pabėgėliams bandanti padėti savanorių lenkių grupelė. Bent laikinai – iki Švedijos... Kronikinę eigą išspaudžia dokumentinis bespalvis filtras – galbūt ji sutirštinta, galbūt ir ne. Kad ir kaip būtų, ekranas gana prikišamai demonstruoja pasaulinės migrantų ekspansijos reiškinius, manipuliuoja jais – neužsimenama apie jų šaknis ir pasekmes vėliau Švedijoje ar JAV, filme kaltinami tiek rasistinė Europa, tiek diktatorius Lukašenka. 

Lenkijoje filmas sukėlė skandalą, lenkų teisingumo ministras A. Holland filmą pavadino nacistine propaganda. 

/

„Aš čia kapitonas“ (Italija, Belgija, Prancūzija). Vėlgi italų režisierius Metteo Garrone, imdamasis tos pačios tautų kraustymosi temos, filmą apie du bėgančius senegaliečius vaikinus kuria kaip siaubo pasaką. Vertingiausia jame yra pradžia Dakaro vargšų kvartale, bet ir čia italas išsirenka egzotiką: siautulingus šokius ir šamaną. Santykiai su motina ir mokykla turbūt palikti būsimam Senegalo režisieriui. Žinoma, puiki galimybė pamatyti Sacharos dykumą ne kaip ralio plokštumą, o kaip magiškojo realizmo paveikslėlį – jį pakeičia Libijos kankinimo kameros, Viduržemio jūra su kibirkščiuojančiais naftos bokštais. M. Garrone hepiendui Sicilijoje nesiryžta – jam užtenka juodaodžio kapitono Odisėjo laimingo veido atplukdžius laivą. 

/

„Geltonajame šilkverpio kokone“ (Vietnamas, Prancūzija, Singapūras). Jaunas režisierius Pham Thien Anas filmo siūlą audžiantį pagrindinį veikėją pavadino savo vardu. Thienas iš Saigono su sūnėnu keliauja į seniai lankytą gimtąjį kaimą, kuriame ieško gyvenimo prasmės.

Ištverti neįtikėtinai lėtą ir ramią 3 val. istorijos tėkmę sunku, bet suvoki, kad tau pateiktas autorinio kūrinio originalas. Vietnamiečio kasdienės mintys ir santykiai su kitu žmogumi sukasi būtent su tokiais nutylėjimais, pertrūkiais – šios genties kraujyje ir sąmonėje nusėdę tiek praeities traumų, kad nuo jų neišsivaduosi net patekęs į miesto su motoroleriais sūkurį. Grįžęs į atogrąžų miškus ir kalnus Thienas gauna tapatybės sutvirtinimą.

Įdomu, kad veiksmas vyksta katalikiškoje provincijoje (Vietname krikščionių apie 8 proc.): matome laidotuvių procesiją, Švč. Marijos atvaizdus seno kareivio troboje. Sąsajas pagilina tarkovskiška filmo stilistika, vandenys ir augalai, natūrali ir nepertraukiama dievoieška (paukštelis rankoje; lydintis gaidys; pirmykščių buivolų užtvara; žuvys molio dubenyje).

/

„Goldmano byla“ (Prancūzija). Reali teismo byla, skaldžiusi Prancūziją daug metų: nuo 1969 m. iki 1979 m., kai 35-erių Pierreʼas Goldmanas, anksčiau laiko paleistas į laisvę, buvo nužudytas tiesiog gatvėje.

Lietuvoje apie bylą turbūt mažai kas žinojo – kaip ir apie tokio lygio antisemitizmą bei rasizmą šalyje, dievinančioje laisvę ir lygybę. P. Goldmano tėvai, Lenkijos žydai komunistai, bėgo nuo karo, buvo Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo dalyviai, o jų sūnus tapo kairiuoju aktyvistu ir... plėšė bankus. Tačiau teisme jis siekia išgrynintos tiesos ir sako: „Aš banditas, bet ne žmogžudys, į tas moteris nebūčiau šovęs“, „Noriu būti žydu kariu, revoliucionieriumi kaip tėvas“, „Žydai ir juodieji yra tas pats“.

Režisierius Cedricas Kahnas per sausai dėstomas liudininkų ir teisininkų kalbas, kurias pertraukia kaltinamojo išsišokimai, sukuria intriguojančią kriminalinę ir visuomenės dramą. Teismų scenose scenarijai ir režisūra – griežtai sunorminti, bet juos vis tiek ima ir pralaužia žmogaus nuopuoliai ir kvailybė. 

/

„Kryčio anatomija“ (Prancūzija). Režisierė Justine Triet trečdalį psichologinio kriminalo (vyras iškrenta iš balkono, įtariama žmona) irgi filmuoja teisme. Atrodo, net teismo salės interjeras nepasikeitė. 

Vokiečių aktorė S. Hüller, matyta „Interesų zonoje“, vaidina žmoną-sėkmingą šiuolaikinę rašytoją – jos minčių ir jausmų anatomijos seansas neduoda atsakymo, ar ji kalta. Tačiau šio skrodimo tikslas nėra išaiškinti, išviešinti, nubausti. Tikslas – pajusti ir susitapatinti. Rašytoja, grįžusi namo, užmiega apsikabinusi šunį, tai yra jos laisvė ir jos kalėjimas. 

/

„Šventasis pagrobimas“ (Prancūzija, Italija, Vokietija). Taip, į devintą dešimtį įžengęs italų režisierius klasikas Marco Bellocchio kuria pagal kanonus ir lėtapėdiškai, bet su aistra ir skoniu – jo kino vaizdai kažkodėl ilgai nusėda atmintyje.

Vaizdai šį kartą rembrantiški, nes dėstoma tikra 1858 m. liberalios italų spaudos pasaulyje išplatinta istorija apie žydų berniuką, kurį slapta pakrikštija ir pasisavina Katalikų bažnyčia. Tuo metu popiežius Pijus IX (kurį Jonas Paulius II paskelbė palaimintuoju) turėjo dar ir valstybinių galių.

M. Bellocchio be skrupulų kuria tiek Vatikano, tiek turtingos žydų šeimos epinį paveikslą. Religinė prievarta įgyja švelnių galių – malda lotynų kalba išstumia ivritą iš vaiko lūpų. O pats vaikas sapne traukia vinis iš Kristaus kūno. 

 

///

 

Ak, visai netyčia man tos vinys priminė Meistrą a. a. Rimą Tuminą. Išbrauktą iš scenų Lietuvoje ir Rusijoje, dirbantį Izraelio, Italijos, Kinijos scenoms. Teatro ekspertų vetuotą „Baltą drobulę“...

Taigi paskutinis R. Tumino spektaklis (J. Vachtangovo teatre jis teatralizavo kolegų laidotuves – atėjusieji į šermenis rūbinėje gaudavo drabužį ir apavą):

 

Kovo 6 d. – mirtis. („Kas mane dar stebina ir su kuo bandau susitaikyti – manęs dar laukia didžiausias įvykis gyvenime. Mirtis.“)

Kovo 8–10 d. – Vilniaus Gedimino prospektas, Kaziuko mugė ir didelė juoda skraistė ant Valstybinio mažojo teatro fasado.

Kovo 11 d. – Italija, karstas su kūnu baltoje drobulėje, mišios koplyčioje.

Kovo 19–20 d. laidotuvių programa: eisena iš LMTA į VMT, urna ir šermenys, eisena link LNDT, kelionė į Antakalnio kapinių Menininkų kalnelį. 

Aplodismentai?