Atmintis – mano teisėjas ir liudininkas, ir, deja, abu – prieš mane.

Alfonsas Nyka-Niliūnas

 

Regis, sunkiausiai įgyvendinamas dalykas mums yra prisiminti. Kaip Alfonsui Nykai-Niliūnui, atmintį aprašiusiam Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje, 1989 m. gegužės 2-ąją. Iš to ir gimė šis tekstas – stebėjimosi, kad niekas neatsimena.

Heloviniškąjį pirmadienį nuėjus į Antakalnio kapines, į Menininkų kalnelį, jau buvo pradėjusios švisti liepsnelės. Ypač ant naujų atgulusiųjų. Deja, kuo toliau ėjau, tuo žvakučių skaičius nuosekliai mažėjo. Vos po vieną ant Vytauto Kavolio, Janinos Žėkaitės bei Vytauto Kubiliaus kapo. Visgi geriau nei tamsoje glūdintys Juozo Apučio, Petro Dirgėlos, Alekso Girdenio kapeliai. Uždegiau žvakutę ir susimąstęs ėjau automobilio link. Galvojau, negi taip sunku visiems pasidarė stoti prieš atminties teismą, kad net tokių žmonių nebeatsimename? Priėjau išvadą, kuri, deja, daug kam gali pasirodyti nepatogi, todėl ir pasirašau šį tekstą slapyvardžiu.

 

 

Paminėtuosius iš pradžių matau kaip akademikus. Žinoma, vieni su mūsų universitetu susiję mažiau, kiti pasiekę aukšto lygio akademinių pasiekimų. Problema slypi giliau. Kiek žmonių yra skaitę V. Kavolio „Sąmoningumo trajektorijas“ ar bent jau žino „Santaros-Šviesos“ federaciją? Kas yra girdėjęs apie P. Dirgėlos „Karalystę“, V. Kubiliaus „Neparklupdytą mūzą“ ir svarbiausius A. Girdenio darbus? Apklausus keletą kolegų ne iš humanitarų rato paaiškėjo, kad nei apie tokius žmones, nei apie jų darbus dauguma nėra girdėję.

Istorijos, atminties ir užmaršties dialektiką plačiau aptarė istorikas Aurimas Švedas knygos „Istoriko teritorija“ skyriuje „Istorijos, atminties ir užmaršties epilogas“. Atminties ir istorijos skirtis, mano nuomone, gana aiški. Pirmąją persmelkęs subjektyvus žmonių vertinimas, prisiminimų kitoniškumas dėl artimo socialinio rato dalyvavimo netolimuose praeities įvykiuose ir pan. Istorijos vaidmuo ir funkcija šiek tiek kitokia – ji siekia objektyvumo, pretenduoja į visuotinumą ir nepriklauso niekam. Netolima istorija (šiuo atveju – sovietmečio laikų) didžiajai daliai iškyla atminties plotmėje: artimo lauko žmonės turi tam tikrą santykį su išgyventais įvykiais ir taip modifikuoja kitų žmonių atmintį bei požiūrį. Suprantama, kai kurie faktai apie sovietmečio žmones yra bandomi nugramzdinti. Galbūt būtent taip nutiko su minėtomis asmenybėmis ir jų materialiosios atminties paminklais – kapais? Juk užmaršties elementas gali būti įsteigiamas tam, kad kai kurios figūros savotiškai „netrukdytų“ tolesnei dabarties realizacijai.

Tačiau tai tik viena iš užmaršties prielaidų. Manau, aktualesnė ir įtikimesnė būtų nuostata, kad užmarštis atsirado iš elementaraus informacijos pertekliaus. Dėl jo didelė dalis akademijos kuriamos „produkcijos“ nugrimzta informacijos jūroje. Deja, yra ir kitas kriterijus: neatliepiami visuomenės poreikiai. Užtenka pažvelgti, ką veikia humanitarinės pakraipos akademikai. Vaizdas, tiesą sakant, liūdnokas: straipsniai ir recenzijos, kurių niekas neskaito; dėstomi dalykai, kurie nepritraukia studentų; Kultūros tarybos, ministerijų pinigai išleisti monografijoms, dulkančioms lentynose; tūkstantiniai projektai, nesukuriantys jokios pridėtinės vertės. Visuomenei, regis, nebereikia humanitarikos? Dalis akademikų atsako: „Gerai, tuomet ir mums nereikia visuomenės!“ Ir rašo straipsnius į „Scopus“ žurnalus, kurių kokybės ženklas pavirto visuotine akademine mada. Kyla klausimas: kaip apskritai humanitarika gali egzistuoti be žmonių? Ne žmonėms? Ar kapitalizmas ir čia persismelkė, kad nė piršto nepajudiname, jei kažkas nesitransformuoja į skatiką mūsų rankose? Vykdant vieną projektą, kolega net už paskaitą moksleiviams paprašė honoraro, o aš pats, administruodamas tą projektą, atlyginimo negavau. Laimei, atsirado toks pat naiviai idealistiškas kolega – sutiko paskaitą vesti pasitenkindamas vien dvasios penu. Ko tik nepadarysi dėl jaunuomenės...

Ne ką geresnė universitetų realybė apibrėžiama ir prancūzų filosofo Jeano Baudrillard’o veikale „Simuliakrai ir simuliacija“. Skyriuje „Lavonas spirale“ autorius teigia, kad atėjo laikai, kai valstybė nebetiki universitetu: jis tapo vieta, kurioje jaunuoliai, prižiūrimi ir kontroliuojami, praleidžia gyvenimo tarpsnį ir jį baigę tampa dar vienu sisteminiu sraigteliu. Nusižmoginimo ir saviveiklos padariniai negailestingi. Todėl ir plačiosios masės universitetą mato tik kaip elitistinės kultūros įsikūnijimą. Ir viskas, kas su juo susiję, nugula arba sąmonės pakraščiuose, arba elektroninių laiškų šlamšto skiltyje (taip kartais nutinka siunčiant kvietimus mokykloms į neformaliojo ugdymo veiklas iš universitetinio pašto). Tad nors filosofas šį veikalą parašė prieš 41 metus ir jį skaityti tampa vis sudėtingiau, nepatogiau – marginalizuota akademinė kultūra praranda universitetinę viziją.

Kuo atmintis susijusi su akademine dabartimi? Be galo baisu, jog ir pats universitetas dėl savojo pasyvumo nugrims į užmarštį. Kaip niekad esame gilioje duobėje, iškastoje paties universiteto. Akademinės nelaisvės ir inercijos apimti žmonės taip pasinėrę į lavonišką universitetinį sukimąsi, kad užmiršta vieną – svarbiausią – dalyką. Jį nusako antroji šio teksto pavadinimo dalis: puikiai visiems pažįstama Martino Heideggerio sąvoka „Būtis myriop“. Akademinė tėkmė taip pagauna kiekvieną mūsų, kad ir nesusivoki, kaip greitai atsidūrei amžinosios užmaršties dirvoje. Dirvoje, kurioje niekas tavęs neatsimena ir niekam nesi reikalingas. Gaila, kad ir universitetas praranda savo fundamentalią prigimtį.

Kristofas Klėjus – jaunas akademikas, kuris tebetiki, kad atmintis ir švietimas yra svarbu.