Vienas didžiausių žiemos sezono kino įvykių – 65-asis Berlyno kino festivalis – ką tik praūžė ir, žinoma, paliko kalbų, įspūdžių, kritikos ir naujų sandėrių uodegą. Šalia glamūriškų didžiųjų filmų premjerų, žvaigždžių blizgesio, Berlinalė apima ir minifestivalį, žinomą Forumo vardu. Ši speciali Berlinalės programa gimė 7 dešimtmetyje kaip alternatyva didžiajam festivaliui, jos iniciatoriais ir kuratoriais buvo Arsenalo (kino ir videomeno institucija) įkūrėjai Erika ir Ulrichas Gregorai. Greitai Forumas tapo oficialia Berlinalės programos dalimi, išsiskiriančia dėmesiu eksperimentiniam, avangardiniam, eseistiniam kinui ir nebijančia aštrių temų.
Forumas, kaip ir bet kuri konstruktyviai ir gerai apgalvota festivalio programa, visuomet turi išskirtinę koncepciją ir temą, užgimstančią atrenkant stipriausius ir programai tinkamiausius filmus. Šįmet specialus dėmesys buvo skirtas Lotynų Amerikos kinui – Argentinos, Brazilijos, Meksikos, Čilės ir Kolumbijos jaunajam kinui, siūlančiam įsiklausyti į individo konfliktą su pasauliu ir jo neteisybe. Korumpuotų valstybių kasdienybė, smurtas ir nuolatinis nerimas lieka svarbiausiomis Lotynų Amerikos kino temomis. Be pagrindinę programą sudarančių naujų dokumentinių ir vaidybinių filmų, Forumas siūlė retrospektyvą ir specialiuosius seansus.
Vienas stipriausių, didžiausią emocinį krūvį palikusių filmų ir buvo „Asynchronous" projekto suskaitmeninta ir restauruota juosta „81-mas smūgis" (David Bergman, Jacques Ehrlich, Haim Gouri, 1975). Tai filmas apie Holokaustą ir nacistinės Vokietijos susiformavimą, sumontuotas vien iš archyvinės medžiagos, kurią lydi kompozitoriaus Yossi Mar-Haimo muzika ir išgyvenusiųjų atsiminimai. Žiūrovui nėra atskleidžiami prisimenančiųjų veidai, tad balsai įgyja ypatingą svorį, jie kalba tarsi už visas Holokausto aukas. Nuo gąsdinančių kadrų, atspindinčių vokiečių nuotaikas, masinę euforiją, Hitleriui atėjus į valdžią, automatais virtusius kareivius, palaipsniui pereinama prie šiurpių getų ir koncentracijos stovyklų vaizdų.
„Egzotika, erotika ir visa kita" (Evangelia Kranioti, 2015) – kino esė apie jūreivius ir laikinose stotelėse, Ispanijos salose, jų laukiančias damas. Dėmesingai sumontuotuose kadruose iš lėto gilinami charakteriai. Tai tarsi neparašyti mylimųjų laiškai, perpinti konkrečiomis refleksijomis apie dviejų labai vienišų profesijų žmones. Pasakojimo forma filmas primena Chriso Markerio kūrinius. Vizualiai galingas, bet neįmantrus, nes aiškiai junti dėmesį konkretiems žmonėms, jų svajonėms. Scena, kurioje jūreivis valo raudonai išdažytą laivo vidų – tarsi didžiulį tuščią angarą, tampa puikia laivo ir vandenyno metafora, dar labiau sustiprinančia vienišumo ir atskirties jausmą.
Vienas linksmiausių mano matytų filmų – „Pinigų kompleksas" (Juan Rodrigáñez, 2015) – siūlo analitišką požiūrį į skirtingus su turto stoka ar jo valdymu susijusius simptomus. Paskiros scenos džiugina akį kadrų kompozicija ir idėjomis, tačiau stokoja vientisumo. Kita vertus, filmas ir nesiekia išdėstyti priežasčių ir pasekmių grandine paremto naratyvo. Geras kelių minučių dialogas apie paelijos gaminimą – žiūrovas ekrane mato tik keptuvę daržovių, ranką, batą ir kitą ranką, kartais įsibraunančią į kadrą. Šia ir panašiomis scenomis atskleidžiamas kasdienybės absurdiškumas, pokalbių banalumas ir prie puodų dažnai pasireiškiantis galios troškimas. Mėgaujantis preciziškai sukonstruotu dykinėjimu, nepavyksta nuvyti šalin L. Buñuelio filmo „Kuklus buržuazijos žavesys" šešėlio, tačiau jo režisierius nekopijuoja, o tik sinefiliškai jam mirkteli.
Pamačiusi programoje Sashos Polak pavardę, iškart prisiminiau debiutinį jaunos režisierės filmą „Dangus", 2012 m. Berlyne apdovanotą FIPRESCI kritikų. Tačiau antrasis režisierės filmas „Ciurichas" nuvylė, nors ir gavo kitą apdovanojimą. Jei ankstesniame darbe režisierė sugebėjo subtiliai perteikti jaunos moters išgyvenimus, tai naujausiame nepalieka mintis, kad autorė mėgaujasi savo herojės kančiomis. Tiek filmo struktūra, tiek istorija kelia slogų įspūdį.
Tačiau didžiausiu nusivylimu dideliame festivalyje lieka... nepamatyti filmai. Skaičius tiesiog triuškinantis, net jeigu koncentruojiesi į dvi programas. Šįkart labiausiai gaila, kad taip ir nespėjau pamatyti Guy Maddino ir Evano Johnsono „Uždrausto kambario" (2015). Iš įvairių nebylaus kino juostų segmentų sukurtas filmas yra garantuotas malonumas sinefilams. Lieka tikėtis, kad kuris nors kino festivalis Lietuvoje kompensuos šią netektį.
Forumo prioritetas – drąsus, nebijantis eksperimentuoti ir atvirai kalbėti kinas, tad nenuostabu, kad drąsos prireikia ir žiūrovams. Įveikti reikia ne vien baimę būti sukrėstam, bet ir baimę nerti į naujų kūrėjų ieškojimų nežinomybę. Paaukojant vadinamuosius didžiuosius filmus, kuriuos jau kitą dieną kino kritikų kolektyvas linčiuoja arba aukština.