„Tiesiog nuostabu“

 

Yra žmonių, kurie drąsiai žvelgia pavojui į akis, tačiau susigūžia nuo kvailo menkniekio. Prancūzų režisieriaus, romanisto ir aktoriaus Guillaume’o Nicloux filme „Tiesiog nuostabu“ tokiu dirgikliu tampa visai nekaltos ir daugelio trokštamos SPA procedūros. Jas savo kailiu išbando sanatorijoje netyčia susitikusios dvi neeilinės personos – rašytojas Michelis Houellebecqas ir aktorius Gérard’as Depardieu. Kadangi vieno jų pavardė gan ilga ir įmantri, o filme jie vis tiek vaidina save pačius, patogumo dėlei juos toliau vadinsiu tiesiog Mišeliu ir Žeraru.

Šiame filme išgirsime apie neįtikėtinus, nors gal ir neišgalvotus nuotykius, kuriuos patyrė Mišelis ir Žeraras. Grumtynės su koviniu šunimi, orgijos su Muhammadu Ali! Neminėsim įvairių veikliųjų medžiagų, palikusių ryškų pėdsaką veiduose, – gyvenimas šių vyrų negailėjo, o ir patys savęs per daug netausoja. Filmo prologas irgi iškalbingas: Mišelis sėda į automobilį su, kaip vėliau sužinosime, savo paties grobiku, pasiprašo leisti pavairuoti ir pasimėgaudamas spaudžia akceleratoriaus pedalą iki dugno.

Tačiau įdomus dalykas – bebaimiai veikėjai pasidygėdami ima krūpčioti, vos prie jų kūnų sveikatinimo tikslais prisiliečia žmogaus rankos, medicinos įrenginys ar gydomoji substancija. Sanatorijos personalas ypač uoliai imasi velėti Mišelį, nors iš jo ir taip nedaug kas likę. Lyg ketintų iš menko kūnelio pagaminti mumiją, sveikatintojai jį šaldo krioterapijos kapsulėje, masažuoja, užmaukšlina limfodrenažines įmautes, atakuoja vandens čiurkšle ir vynioja į dumblius.

 

 

Kaip čia neprisiminsi filosofo Ivano Illicho minties, kad dėl medicininės kontrolės žmonės šiais laikais tampa vis neįgalesni. Sveikatos vadybininkai, siūlantys tyrimų paketus, įvairių parametrų analizes, kiekviename iš mūsų atranda vis naujų negalavimų ir nukrypimų nuo normos, būtinų koreguoti, gydyti. Taigi vis sunkiau pasakyti, kurie žmonės pasiligoję, o kurie – sveiki, jei tokių išvis belikę.

Tačiau, kaip žinome, principas in aqua sanitas, puoselėjamas SPA gydyklos, lotynų sentencijoje eina greta frazės in vino veritas. Taip, atskalūnus Žerarą ir Mišelį sveikatos sistema jau irgi psichologiškai kiek apdorojusi, tad jie retsykiais pasigilina į savo vidaus sandarą ir bendrąją sanitas problematiką. Paliegęs rašytojas atsidūsta, kad dantų implantams įsriegti nepakanka kaulinio audinio. Dručkis Žeraras persišvietė vidaus organus ir dabar žino, kad jie yra itin dideli, štai kodėl jam kyla įvairių mechaninių nepatogumų. Vis dėlto tai, kas jiems iš tiesų rūpi, yra ne sanitas, bet veritas. Na, o kad kelias į tiesą veda per butelį, nieko nepadarysi. Vandens virtimo vynu misterija įvyksta Žeraro liukso numeryje, ir pirmiausia aktorius rinktiniu gėrimu rūpestingai pagirdo Mišelį, kurio amžino troškulio vanduo nenumalšina.

O tada vyrai jau imasi didžiųjų klausimų, ir čia galutinai suprantame, kodėl jie taip bodisi procedūromis. Jos tik simuliuoja tiesą, teikia apgaulingą kosmetinio apsivalymo ir prisikėlimo pažadą. (Tik kas iš to apsivalymo, jei be rūkalų Mišelis negali parašyti nė eilutės?) O Žerarui ir Mišeliui rūpi visai kitoks gyvenimas, kitokia mirtis, kitoks prisikėlimas iš mirusiųjų. Kaip suvokiame iš jų kalbų, jiems egzistencija, anot kunigo Česlovo Kavaliausko, yra „šuolis į negalimus, neįmanomus dalykus“, gal todėl jie nuolat veliasi į rizikingas, ribines situacijas.

Seniai bemačiau tokį nepaliaujamo mąstymo tėk­mei skirtą filmą, seniai begirdėjau tokių įdomių pokalbių. Lyg kokioje haufiškos pasakos galvažudžių smuklėje sėdėčiau. Beje, netrukus iš tiesų prisistato galvažudžiai: boksininkas, ortodoksas žydas ir dar vienas tylenis, kuris, kaip paaiškėja, iš tikrųjų prisikėlė iš mirusiųjų. Prieš keletą metų jie buvo pagrobę Mišelį, o tada tapo jo draugais – štai dar vienas Mišelio beatodairiškumo įrodymas. Galiausiai apsireiškia vieno grobiko aštuoniasdešimtmetė motina su perpus jaunesniu, kaip ji sako, angelu sargu. Ir tai dar ne visi svečiai – paskutinioji čia įžengs Mirtis, tik ne senės su dalgiu, o sveikatingo, raumeningo ir ginkluoto Sylvesterio Stallone’s pavidalu, kad padėtų atlikti patį svaigiausią šuolį.

Tiesą pasakius, negalėčiau sklandžiai atpasakoti, ką išgirdau per šios nuostabios draugijos diskusijas, kai visų mintys tai suteka į vieną srovę, tai vėl išsidraiko į šalis, nes Žeraras niekaip nepamiršta jaunystės orgijų, Mišelis vėl kalba apie balotiravimąsi prezidento rinkimuose, o grobikų vado mergina aiškiaregė nei iš šio, nei iš to ima šnekėti apie Kijevo mumijas. Tačiau, vėl prisiminus Č. Kavaliauską, „kuo gilesnė logika, tuo labiau ji yra nutolusi nuo griežtos logikos“. Kartais veikėjai atrodo kaip originaliai mąstantys neišmanėliai, bet sykiu jų filosofavimas primena Aleksandro Piatigorskio stilių – turbūt dėl paradoksalaus, ūmaus charakterio ir alkoholio derinio bei poreikio ir gebėjimo filosofuoti bet kokiomis aplinkybėmis. 

Toks azartiškas, tolimomis asociacijomis grįstas mąstymas yra savotiškas atsakymas į mįslę, kurios niekaip neišgvildena du grobikai: kodėl nuoroda į tiesą svarbesnė už tiesą? Pasirėmę jų pačių refleksijomis, galime jiems ištarti: tiesiog nuoroda yra įdomesnė, ji – lyg momentinis tiesos blyksnis mąstymo brūzgynuose. Tą patį būtų galima pasakyti ir apskritai apie visą G. Nicloux filmą. Gal ir nepavadinčiau jo didžio meistro darbu, tačiau kažin ar būtų taip įdomu jį žiūrėti, jei kūrinys primintų šalčio kapsulėje sustingdytą kristalo struktūrą ir nebūtų kaip tas vis išsiskėsti besitaikantis Žeraro chalatas. Nemačiau ankstesnių režisieriaus filmų, bet dabar būtinai juos pasižiūrėsiu. Pirmiausia todėl, kad juose vėl susitiksiu su Mišeliu ir Žeraru, kurie jau yra vaidinę G. Nic­loux kine. Žeraro daliai, regis, teko įvairios klajonės po dykumas ir miškus. Na, o istorijoje apie Mišelio pagrobimą vėl išvysiu tris filosofuojančius grobikus ir Naujosios bangos aktorę Françoise Lebrun, kuri šiame filme pakvaišusi ir žavinga trumpam išlenda iš savojo numerio.