Vaiva Birietaitė. Iš nepriklausomų latviškų ekranų

Gegužės 4-oji – Latvijos nepriklausomybės atkūrimo diena


„Četri balti krekli“, arba „Elpojiet dziļi...“ („Ketveri balti marškiniai“, arba „Kvėpuokite giliai...“, Rolandas Kalninis, 1967)

Šio Rolando Kalninio filmo rodymas, iškart po 1967-aisiais įvykusios premjeros, sovietinių institucijų buvo griežtai suvaržytas. Pirmųjų seansų pamatyti nespėję žiūrovai kūrinį išvydo tik po 20 metų. Ironiška, tačiau bene identiška situacija vaizduojama pačiame filme (scen. aut. Gunaras Priedė): Cezaris (akt. Uldis Pūcytis), telefonų taisytojas, rašo muziką sparčiai populiarėjančiai roko grupei „Optimisti“. Veržlūs, jaunatviški jo tekstai atkreipia institucijų dėmesį – „lengvabūdiškus“ kūrinius reikia taisyti, o kai kurių „pornografiškų“ atsisakyti. Kultūros komiteto narė Anita (akt. Dina Kuple) leidžia suprasti, jog tai yra „bet kurio instrumentinio muzikinio ansamblio“ gyvavimo sąlyga. Kompromisų Cezaris daryti nesutinka ir atsiduria tarp kūrėjui būdingo idealizmo ir kone karikatūriškos biurokratijos.

Režisierius žiauriai cenzūruojamas dar du kartus: 1966 m. jo filmas „Akmens un šķembas“ („Akmuo ir skeveldros“), pirmą kartą pabandęs atkreipti dėmesį į Latvijos tragediją Antrajame pasauliniame kare, uždraudžiamas, o 1974 m. kurtas „Piejūras klimats“ („Pajūrio klimatas“) apskritai sunaikinamas.

Į Latvijos kultūros kanoną įtrauktas filmas „Ketveri balti marškiniai“ virtuoziškai pina siužetinę ir muzikinę (komp. Imantas Kalninis) linijas, „Optimisti“ atliekamų dainų tekstai (aut. Maris Čaklais) komentuoja laikotarpio, kuriuo jis kuriamas, aplinkybes. „Ketveriais baltais marškiniais“ filmas pakrikštytas pagal jame skambančią dainą, kurioje pašiepiamas sovietinio žmogaus polinkis keisti savo nuomonę kaip marškinius, priklausomai nuo to, su kuo kalbiesi. (Dėl šios potekstės jam vėliau buvo prilipintas pavadinimas „Kvėpuokite giliai“.) 2018 m. įtrauktas į Kanų festivalio programą šis filmas liudija jaunosios to meto Latvijos kino kūrėjų kartos gebėjimą subtiliai ir ryžtingai kalbėti apie dogmoje neišsitenkantį jaunų žmonių pasaulį. O dabar filmas žiūrovui linki tiesiog kvėpuoti – ne giliai, o taip, kaip jam atrodo tinkama.

 

 


„Vecāks par desmit minūtēm“ („Dešimčia minučių vyresnis“, Herzas Frankas, 1978)

Pasaulyje bene garsiausias Latvijos kino šedevras – dokumentinis 10 min. Herzo Franko filmas – leidžia žiūrovui iš arti apžvelgti visą žmogiškų emocijų spektrą. Nespalvotoje juostoje, operatoriui Juriui Podniekui tik retkarčiais ir tik trumpam nukrypstant į kitų vaikų veidus, matome berniuką (akt. Ugis Jansonas), teatre žiūrintį lėlių spektaklį. Kūrinys nufilmuotas vienu kadru, mažiesiems spektaklio žiūrovams nepastebint į juos nukreiptos kameros. „Pasaka par labo un ļauno“ („Pasaka apie gėrį ir blogį“) – skelbia filmo titrai. Ir tai atsispindi vaikų veiduose – skruostu bėgusią ašarą tuoj pat keičia šypsena, išgąstį – nuobodulys. Kruopščiai aktorių atranką daręs režisierius ieškojo nesuvaidinto naivumo ir atvirumo, kurio suaugusieji dažniausiai nebeturi – atrankoje režisierius atmetė vieną ketverių metų berniuką, nes jo reakcijos neatitiko amžiaus – buvo „per senos“.

Nedidelė filmo trukmė, sprendimas filmuoti vienu kadru gali sukurti paprastumo įspūdį. Tačiau iš tiesų viskas planuota itin kruopščiai – režisierius, apsiginklavęs chronometru, aplankė kone visus vaikiškus spektaklius ieškodamas minučių, kurios suteiktų filmui reikiamą dramatišką raidą, o operatoriui teko išspręsti didžiulės, traškančios kameros bėdas (dėl nejautrios juostos ji galėjusi veikti tik prožektorių šviesoje, tačiau toks apšvietimas būtų sužlugdęs subtilią idėją) ir išrasti naują sistemą – paslėptą kamerą su pritemdomu apšvietimu iš apačios.

Filme neištariamas nė vienas žodis, režisierius mums nė karto neleidžia žvilgtelėti į tai, kas vyksta ant scenos. Ir nereikia – trimečio berniuko veidas pasakoja kitą istoriją – ne „apie gėrį ir blogį“, bet apie žmogutį, kuris yra dar pajėgus šiuos du polius atskirti. H. Frankas leidžia stebėti savo prarastą atvaizdą.

 

 


„Tālavas taurētājs“ („Talavos šauklys“, Ansis Berzinis, 1988)

Animacinis Ansio Berzinio, tėvynėje dažnai vadinamo pieštos animacijos tėvu, filmas kurtas remiantis latvių liaudies sakme. Jos centre – garbė, išdavystė ir jų sankirta renkantis tarp savo gyvybės ir tautos laisvės. Vis dėlto pavadinimas „Talavos šauklys“ Latvijoje gerokai dažniau asocijuojamas ne su sakme, o su to paties pavadinimo Rudolfo Blaumanio eilėraščiu, kuris pripažįstamas vienu geriausių Latvijos romantizmo poezijos kūrinių. Gana keista, jog pirmą sykį dienos šviesą eilėraštis išvydo satyriniame laikraščio „Peterburgas avīzes“ („Peterburgo laikraščiai“) priede „Purva malā“ („Pelkės pakrašty“). Tam paaiškinti yra keletas versijų. R. Blaumanio kūrybos tyrinėtoja Līvija Volkova mano, jog taip autorius mėgino apdumti akis literatūros cenzoriams, literatūrologė Ieva Kalnina – jog R. Blaumanis „Talavos šauklį“ rašęs kaip tautinio romantizmo periodo latvių literatūroje (vadino jį žirgelių periodu) parodiją. Kad ir kaip būtų, skaitytojai eilėraštį sutiko neironiškai – R. Blaumanio kūrinio reikšmingumas Latvijoje galėtų būti nusakomas prilyginant jį Maironio „Trakų piliai“.

„Talavos šauklys“, atgijęs spalvotoje animacijoje, žiūrovą atveda į stilizuotą, rūko gaubiamą pasaulį. Tai vis dar gerai atpažįstama, tačiau savita interpretacija – tokį įspūdį stiprina ypatingas dėmesys tam tikroms, tik vizualinei kalbai būdingoms detalėms ir hipnotizuojančios Ugio Praulinio kompozicijos. „Mans zelts ir mana tauta, / Mans gods ir viņas gods! / Kas postīdams viņu šausta, / Uz pekli lai rauj to jods!“ („Mano tauta – mano auksas, / Mano garbė – jos garbė. / Kas ją naikina ir grobia, / su kipšais peklon nugarmės!“) – skamba animacinio filmo kulminacijoje choro atliekamas posmas. A. Berzinio „Talavos šauklys“ yra ne tik savarankiškas, išskirtinio techninio kruopštumo kūrinys, bet ir įkvepianti liaudies palikimo, poezijos bei vizualaus meno – istorijos ir kultūros – dermė.