Kai rašiau šį tekstą, Vilniuje „Kino pavasaris" dar nebuvo pasibaigęs. Tiesa, paskutiniai akordeonų akordai jau nuskambėjo, plojimai nutilo, svečiai išvažiavo. Tačiau ypač išalkę festivalio lankytojai dar galėjo mėgautis kino puotos papildomos savaitės likučiais. Kaip ir būdinga po vaišių dar nenutvarkytam stalui, meniu liko arba saldžiausi, arba gausiausiai prigaminti patiekalai. Todėl man, sočiai prisivalgiusiam, smagiau mėgautis prisiminimais apie kelis stilistiškai retesnius programos atstovus.

Vienas tokių filmų – Lenny Abrahamsono „Frenkas" – keista ir sąmojinga muzikinė komedija apie ekscentrišką muzikos grupę, vadovaujamą talentingo, bet psichiškai nestabilaus vaikino, nuolat nešiojančio didžiulę netikrą galvą. Nepasiūlantis žiūrovui originalių režisūros arba kino kalbos sprendimų, „Frenkas" lengvai paperka nuoširdumu ir nepretenzingu daugiasluoksniškumu. Savo geriausiomis akimirkomis jis sugeba kartu ir pasijuokti, ir pagerbti autsaiderišką bei auditorijos neturintį meną, kuriamą „į stalčių". Kartu nepamirštama ir apie tragišką nesuprastų visuomenės atstovų gyvenimo pusę. Jos plėtojimas suteikia filmo veikėjams žavingo pažeidžiamumo. Deja, pakeliui į pabaigą filmas kiek išbarsto savo potenciją, kartais pernelyg nuspėjamai dramatizuodamas tikrai neprastą scenarijų, o kartais tiesiog pralaimėdamas pačių aktorių atliekamos muzikos kokybei. Platesnę auditoriją nuo filmo gali atbaidyti tiek jo naivus siurrealizmas, tiek neįprasta puikiai pagrindinį vaidmenį atlikusio Michaelo Fassbenderio personažo išvaizda. O gaila, juk nepaisant visų keistenybių, už „Frenko" išvaizdos išties lengva pastebėti draugišką šypseną. Deja, stilistiškai jis balansuoja ant ribos tarp „Kino pavasario" populiariųjų kūrinių ir monumentalių sunkia­svorių, todėl rizikuoja iki galo neįtikti nė vienai stovyklai.

Kiek kitaip psichinės sveikatos iššūkius apmąstė, mano žiniomis, vienintelis šiemetinio festivalio pilno metro animacinis filmas „Akmenys mano kišenėse". Latvių animatorė Signė Baumanė mėgina atvirai ir prieinamai kalbėti apie depresiją, kartu užsiimdama savotiška psichoterapija. Pasinaudodama infantilia ir net vaikams patrauklia animacija, ji vaizduoja ne tik savo šeimos moterų ilgą ir dažnai nesėkmingą kovą su psichine negalia, bet ir gan tiesmukai kritikuoja gimtosios Latvijos socialines, kultūrines ir istorines realijas. Nors depresija yra labai asmeniška, tamsi ir asociali liga, S. Gaumanė mėgina ją įprasminti, pasitelkdama spalvingą animaciją, juodą humorą ir ironiją. Tokia prieiga gali pasirodyti šokiruojanti ar net nepagarbi. Tačiau filmo kūrėjos sugebėjimas atverti žiūrovui tamsiausius savo asmenybės užkampius ir nuotaikingai nušviesti tabu teritoriją yra viena stipriausių „Akmenų" pusių. Tiesa, prie filmo formos reikia priprasti. Šokinėdama per daugelį temų – nuo Latvijos istorijos iki savižudybės, švietimo ir feminizmo, – autorė neleidžia vaizdams pasakoti istorijos savarankiškai. Filmo animacija lieka tarsi antrinė, papildoma medžiaga nesibaigiančiam Signės pasakojimui, kurio kaleidoskopiškumas kartais primena sąmonės srautą. „Akmenų" turinys itin tirštas ir, tiesą sakant, galėtų būti įtaigesnis chronometražo arba animacijos raiškos sąskaita. Savo dabartiniu pavidalu filmas reikalauja iš žiūrovo papildomų pastangų, o pabaigoje atneša ne tik vilties, bet ir palengvėjimo.

Kiek kitokio plauko siurrealizmas nei „Frenke" atsiskleidė vietnamiečio Kim Quy Bui filme „Apvaisintojas". Pagyvenęs vienišas tėvas nesėkmingai stengiasi padėti savo psichinę negalią turinčiam sūnui pratęsti giminę. Iškankintas nesėkmių ir dievų užsirūstinimo baimės, jis leidžiasi užvaldomas obsesijos, paaukodamas jai ne tik savo sveikatą, bet ir vaikus. Tai istorija apie šeimą, kurios visi trys nariai švelniai vienas kitą myli, bet genami nevilties vis tiek ryžtasi baisiems sprendimams. Nors žiūrėti filmą ir nėra emocionaliai lengva, jis nufilmuotas labai poetiškai ir net žaismingai. Pirmoje dalyje su nežymiu dokumentinio kino atspalviu vaizduojami pagrindinių herojų gyvenimai įspūdingo grožio kraštovaizdyje. Antroje žiauresnėje dalyje filmo forma įgyja keistesnių bruožų: sapnai ir haliucinacijos dažnėja, kol riba tarp tikrovės ir iliuzijos išsitrina galutinai. Simbolizmas lieka suprantamas, o estetika – kartu ir originali, ir nevarginanti. Filmą suvokti trukdo nebent tai, kad mitologija nesidominčiam žiūrovui ja grindžiama veikėjų motyvacija taip ir lieka neaiški.

Daugelio nesuprastas liko ir filipinietis Lavas Diazas, kurio darbai jau ne pirmą kartą rodomi Lietuvos festivaliuose. Naujoje pustrečios valandos dokumentinėje juostoje „Audros vaikai" jis analizuoja audros nusiaubto miestelio kasdienybę jame gyvenančių vaikų akimis. Struktūriškai filmas primena nespalvotų nuotraukų seriją – taip mažai jame yra veiksmo. Štai mašinoms, autobusams ir motoroleriams važiuojant upę primenančia gatve, du basi berniukai stengiasi gaudyti daiktus, atnešamus vandens srovės. Jų laimikis – tušti plastikiniai buteliai, keli skudurai ir guminis kamuolys –­ sustiprina žiūrovui rodomo paveikslo apokaliptinę nuotaiką. Kitame epizode –­ jau kita berniukų pora, ieškanti lobio po betono, lentų, drabužių ir smėlio sluoksniu. Šalia jų – didžiulis laivas, tarsi banginis išmestas ant kranto ir leviataniškai iškilęs tarp savo kelyje nugriautų pastatų. Diazo kamera pakeičia žvilgsnio kampą itin retai, o iš tiesų atgyja vos porą kartų –­ kai režisierius seka mažuosius miestelio gyventojus ir fiksuoja katastrofos ženklus.

„Iš to, kas yra prieš" – kitame šiemet festivalyje rodytame Diazo filme –­ režisierius reflektuoja gimtosios šalies istorinę praeitį. „Audros vaikų" herojai egzistuoja tarsi sustojusioje dabartyje, kurioje priversti kapstytis. Kameros statika ir abstraktusis minimalizmas, kartu su kadre nesančiais bent kiek įprasto miesto gyvenimą primenančiais vaizdais, suteikia „Audros vaikams" išties antlaikišką atspalvį, kuris papildo atšiaurų filmo grožį.

„Audros vaikai" buvo vienas paskutinių „Kino pavasaryje" mano žiūrėtų filmų. Matyt, todėl nukankinti jo tempo žiūrovai, masiškai išeinantys iš salės vidury seanso, atrodė itin simboliškai. Jie žymėjo tikrąją, o ne formalią 20-ojo Vilniaus tarptautinio kino festivalio pabaigą.