LRT televizijos „Daiktų istorijose“ buvo pasakojama apie erotiką sovietiniame Lietuvos kine. Laidos vedėjas Saulius Pilinkus nedrąsiai laikė moterišką raštuotą apatinį trikotažą ir monotonišku balsu pasakojo, kad to laikotarpio kinas privalėjo būti „skaidrus kaip krištolas“, kad ekrane parodyta nuslinkusi petnešėlė užtikrindavo filmui žiūrovų dėmesį. Išties žvilgtelėjus į tris TSRS populiariausius filmus kyla įtarimas, kad pusnuogis kūnas kėlė aistras. Štai „Briliantinėje rankoje“ (trečia vieta, parduota 76,5 mln. bilietų) rodomas šioks toks komiškas striptizas, filme „Maskva netiki ašaromis“ (antra vieta, 84,4 mln. bilietų) demonstruojama nuoga moteriška krūtinė. Šiuo atveju stebina pirmą vietą užėmusio filmo „XX amžiaus piratai“ (87,6 mln. bilietų) konservatyvumas – čia pasitenkinama tik nuolat mušamų moterų dekoltė ar prie kūno prigludusiais šlapiais drabužiais.

Erotikos apibrėžimas

Nors erotikos tema gvildenta jau Platono dialoguose, šio termino prasmė visada priklausė nuo konkrečioje visuomenėje gyvuojančių politinių, estetinių ar moralinių prielaidų. Tai yra sunkiai nusakoma kategorija, tačiau ją apibrėžti padeda greta vartojami pornografijos ir seksualumo terminai.

Erotikos ir pornografijos koncepcijos aiškiai atskiriamos tik XIX a. pabaigoje, kai ėmė kurtis moderni pornografijos industrija. Anot istorikės Lynn Hunt, XVI–XIX a. buvo sukurta nemažai literatūrinių ar vaizduojamojo meno kūrinių, kuriuos būtų galima vadinti pornografija, tačiau visi jie kurti politinės, religinės, estetinės ar mokslinės kritikos kontekste. Vieno žinomiausių XVI a. pornografijos kūrėjų Pietro Aretino skandalingas kūrinys „Ragionamenti“ įvairiuose draudžiamų knygų sąrašuose minimas greta materialistinių filosofinių traktatų (pavyzdžiui, Julieno Offray de La Mettrie veikalo „Žmogus-mašina“, kuriame taip pat ne kartą minimas vyriškas lyties organas). Šie veikalai ir meno kūriniai buvo prieinami tik labai mažai išsilavinusiai ir laisvamaniais save laikančiai auditorijai, todėl jų egzistavimas nekėlė didelių moralinių dilemų. Tačiau sparčiai tobulėjanti spauda ir plintantis pradinis išsilavinimas demokratizavo pornografiją – ji darėsi prieinama vis didesnei žmonių grupei. Tai akivaizdžiai pastebima po 1850 m., kai Anglijoje ir Prancūzijoje kardinaliai išaugo erotinių romanų ir žurnalų kiekis. Būtent šiuo laikotarpiu pornografija imta sieti su amoraliais vaizdiniais ir objektais, kurie pernelyg drąsiai demonstruoja nuogą kūną ar lytinį aktą.

 

 

Nūdien „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ pornografija apibrėžiama kaip „meninės vertės neturinti vaizduojamojo, aprašomojo ar kitokio pobūdžio informacija, kai atvirai ir detaliai perteikiamas tikras ar suvaidintas lytinis aktas“. Panaši samprata funkcio­navo ir sovietmečiu. 1961 m. priimtame LTSR baudžiamojo kodekso 242 straipsnyje nurodoma bausmė už pornografinių daiktų gaminimą ir platinimą. Šio straipsnio komentare teigiama: „...pornografiniu laikomas ciniškai natūralistinis, nepadorus lytinių santykių ar seksualinių scenų pavaizdavimas ar aprašymas, žadinantis nesveiką lytinį instinktą.“ Taip pernelyg atvira ir pavojinga pornografija supriešinama su pridengta ir ne tokia pavojinga erotika, kuri neretai priskiriama meno sferai.

Erotikos ir seksualumo santykis taip pat nevienareikšmis. Enciklopedijoje seksualumas abstrakčiai apibrėžiamas kaip tai, kas „apima su lytimi ir seksu susijusius jausmus, artimumą (intymumą), žmonių lytinį gyvenimą ir lytinį elgesį“. Būtent lytinio gyvenimo ir elgesio kontekste sovietmečiu funkcionavo ši samprata. Tai pastebima dviem istoriniais laikotarpiais. Ankstyvuoju sovietmečiu, kai buvo bandoma įgyvendinti NEP’o politiką, seksualumas tapo visuotinio diskurso dalimi. Politikų kalbose buvo keliamas moterų lygybės klausimas – jos gali daryti beveik viską, ką daro vyrai. Ši logika taps svarbi stalinistinio laikotarpio kine. Lytinio elgesio klausimas ir vėl iškeliamas 7–8 dešimtmečiu, kai europinėse sovietinėse respub­likose mažėja gimstamumas. Tačiau šiuo vėlyvuoju laikotarpiu kalbama jau ne apie moterų emancipaciją, o jų pareigą valstybei. Tuo metu rašytinėje žiniasklaidoje, vaikų pedagogikai skirtose knygose ir psichologijos veikaluose keliami „sumoteriškėjusių vyrų“ ir „suvyriškėjusių moterų“ klausimai, svarstoma, gal moteriai geriausia nedirbti ir auginti tris vaikus.

 

 

Kalbant apie sovietmečio kine (ne)funkcionuojantį seksualumą, svarbus tampa ir pats lytinis aktas, kuris minimas ir baudžiamojo kodekso straipsnyje. Šiuo atveju truizmas „Sovietų Sąjungoje sekso nebuvo“ iš dalies teisingas, kadangi genitalinis aktas pirmą kartą parodytas tik 1988 m. pasirodžiusiame filme „Mažoji Vera“. Laima Kreivytė pastebėjo, kad iki pat Michailo Gorbačiovo inicijuotos viešumo politikos sovietmečio kiną galima vadinti nutrauktos sueities kinu, kuriame seksas ir seksualumas tik implikuojamas, tiesiogiai nedemonstruojamas.

Kas gi tada yra ta sovietinė erotika? Tiek pornografija, tiek seksualumas susiję su lytiniu aktu ir lytiniu susijaudinimu, todėl jiems demonstruoti būtini pirminiai lytiniai požymiai. Šie samprotavimai kaip tik ir leidžia sovietmečio kino erotiką apibrėžti per antrinius lytinius požymius. To laikotarpio kine vengiama atvirai ir tiesiogiai demonstruoti vyro ar moters lyties organus ar apnuogintą dubens sritį. Be abejo, yra retų išimčių. Garsiajame Sergejaus Paradžanovo filme „Užmirštų protėvių šešėliai“ yra scena, kurioje pro durų staktą stebima nuoga pagrindinė filmo veikėja. Tačiau jos dubens sritis matoma tik keletą sekundžių, o ir vaizdą uždengia subtiliai tarp kojų krentantis šešėlis. Panašūs nekalti erotiniai vaizdiniai sovietmečio kine toleruojami, todėl filmuose neretai demonstruojamas pusnuogis kūnas ar kūno dalys: nuogas vyro torsas, apnuogintos moters kojos, pro prasegtus marškinius matoma moteriška krūtinė. Dažnai stilistinėmis priemonėmis (pavyzdžiui, per šešėlius ar permatomą drabužį) implikuojamas kūniškasis nuogumas ar tiesiogiai parodoma nuoga moters krūtinė. Erotinę įtampą taip pat gali kurti veikėjų balsai, kaip nutinka Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos filme „Jausmai“ – gimdančios moters skausmingas vaitojimas primena orgazmą. Būtent šie vaizdiniai reprezentuoja sovietinę kino erotiką.

 

Filmo „Briliantinė ranka“ kadrai

 

Toks erotikos apibrėžimas leidžia kelti hipotezę, kad erotiniai vaizdiniai sovietmečiu buvo normalizuoti, o jų galimas vizualusis skandalingumas neutralizuojamas. Juk priešingai nei pornografija ar seksualumas, erotika nėra pernelyg atvira, moraliai pavojinga ar vizualiai nepadori.

Ankstyvoji kino erotika

Prieš aptariant sovietinę kino erotiką, būtina pastebėti, kad kinas visada sulaukdavo nepatiklių moralės sergėtojų žvilgsnių. Kaip teigia Vilniaus kino teatrų lankymo kultūrą tyrinėjęs Juozas Paškauskas, jau 1908 m. laikraštyje „Vilenskij vestnik“ galima rasti skelbimų, kuriuose reklamuojami „paryžietiško žanro“ filmai – tuo metu pornografinėmis laikomos kino juostos. Tiksliai nežinoma, kas buvo demonstruojama šiuose filmuose. Tačiau svarbus pats faktas, kad tokių kūrinių demonstravimas kėlė moralinius klausimus. Knygoje „Kinematografas, kino kronikos ir kitos istorijos Lietuvoje iki 1915“ Juozapas Blažiūnas teigia, kad Lietuvoje „[K]inas, ypač dešiniosios pakraipos spaudoje, buvo siejamas su pornografija, įvairiausiais geiduliais ir dideliais nuodais dorumui“. Bet reikia prisiminti, jog Lietuvoje pornografija nuo 1910 m. buvo cenzūruojama, o 1932 m. išleistas įstatymas, pagal kurį, kaip pastebi smetoniškąją cenzūrą tyrinėjęs Aud­rius Dumbrauskas, iš filmų dingdavo egzotiniai šokiai, dviprasmiškos užuominos, nešvankios dainelės ir pan.

Panašiai į nuogą ir pusnuogį kūną buvo žvelgiama visose modernėjimo procesus išgyvenančiose visuomenėse. Pavyzdžiui, Amerikoje 1934–1968 m. veikė griežtas Hayso kodeksas. Poreikis kūną demonstruoti ir jį drausti ypač įdomiai skleidėsi Sovietų Sąjungoje. Kinotyrininkės Lynne Attwood teigimu, po revoliucijos panaikinus carinę cenzūrą atsirado pseudorevoliucinių filmų, kuriuose sensacingai erotizuojama karališkoji šeima. O didesnė kino žiūrovų dalis ir toliau norėjo žiūrėti senąsias istorines kostiumines dramas, kuriose pasakojama, kaip neturtingos gražuolės sužavi aukštuomenės vyrus. Šioms klasikinėms princesėms bandė priešintis ankstyvieji sovietiniai avangardistai. Pavyzdžiui, Aleksandra Chochlova, režisieriaus Levo Kulešovo žmona ir pagrindinė jo filmų aktorė, buvo visiška kino gražuolių priešingybė – išstypusi, liesa, daranti neįtikėtinai staigius judesius.

Vitalijus Binevičius – kinotyrininkas, LKTI doktorantas, mėgsta prastą kiną.