Kada paskutinį kartą matėte vesterną? Ir kaip kaubojus joja į horizontą? Kada paskutinį kartą matėte vaikus žaidžiant kaubojus ir indėnus? Nenuostabu, jei nematėte, nes vesternas mirė daugiau nei prieš pusšimtį metų, o bet kokie vėliau atsiradę „vesternai“ buvo tik pomirtinės žanro konvulsijos. Kažkada ir kažkaip vesternas tiesiog prarado aktualumą ir gebėjimą artikuliuoti laiką. Tiek, kad dabar neabejotinai pasirodys keista, kodėl apskritai kalbame apie vesterną. Tačiau, viena vertus, vesternas, kaip žmonijos mito forma, nusipelnė ir jam skirto žodžio. Kita vertus, vesternas gali padėti suprasti ir kitus panašiai nepastebimai jau išnykusius ar greit išnyksiančius reiškinius.

Tai jokia naujiena – vesternas mirė dar 1969 m., o kas nematė antkapio, greit sužinos, kur jį galima pamatyti. Mes jį nužudėme, nors ir pats jau norėjo nusižudyti, išsėmęs visas jėgas tyliai pasitraukti. Toks procesas niekada nebūna vienašališkas. Mes vesterną nužudėme pradėję badyti psichoanalizės, socialinių teorijų, politinės ekonomijos analizės peiliais. Bet ir jis pats vykdė lemiamą sepuku pasitelkdamas psichoanalizę, pamiršdamas didvyriams suteikti bravūros, įtvirtinti faktą, kad jo veikėjai yra ne naudos, o nenaudingumo konkistadorai. Įvykdęs misiją kaubojus apie ją niekam nesako ir be jokio atlygio išjoja į horizontą.

 

„Kartą Laukiniuose Vakaruose“ (1969)

 

Toks betikslis personažas nomadas niekaip negalėjo tapti šiuolaikinio pasaulio mitologijos dalimi. Todėl vesternas išgyveno tik trumpą atgimimą spagečių vesternų pavidalu 7 dešimtmetyje, jo veikėjams pavirtus apskaičiuojančiais nihilistais („Geras, blogas ir bjaurus“, 1966) arba marksistais teisybės ieškotojais („Didžioji tyla“, 1968), taip bandančiais įkūnyti laiko dvasią, tačiau beveik visai dingo iš ekranų po 1969 m. rekviem vesterno žanrui filmuose „Laukinė gauja“ ir „Kartą Vakaruose“. Po pastarojo galutinės vinies į žanro karstą iš vesterno estafetę perėmė karo ir mokslinės fantastikos filmas.

Kažkurią akimirką mes tiesiog supratome, kad savęs vesterne nebeatpažįstame, kad esame per daug sudėtingi, o vesterne propaguojamos vertybės mums svetimos ar per daug tolimos. Vesternas propaguoja individualizmą, klajokliškumą, ypatingumą, pasikliovimą savo jėgomis, teisingumą, brutalumą. Nors tai dažnai kine propaguojamos vertybės, bet vesterne jos išsikvėpė, ir kino kūrėjai suprato, kad reikia rasti naujų lokomotyvų. Išpopuliarėjus sudėtingiems, konfliktiškomis motyvacijomis pasižymintiems veikėjams, vesternas išlįsdavo iš šešėlio jau nebent kaip nostalgiškas nuotykių filmas.

Darsyk žiūrint „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ kyla įspūdis, kad čia fantastika. Tačiau žiūrint dar senesnius, pavyzdžiui, Johno Fordo filmus „Ieškotojai“ (1956) ar „Mano mieloji Klementina“ (1940), šis jausmas nebenumaldomas. Galbūt dar po 50 metų šiems filmams suprasti prireiks vesternologų? Panašiai kaip egiptologai, vesternologai aiškins mums vesternus, jų mirtį. Nes vesternuose esantys ženklai ateityje bus paprasčiausiai nebesuprantami. Kodėl jis nepasilieka vienoje vietoje? Kodėl jie neperduoda visko sutvarkyti policijai? Kodėl apskritai ten nėra policijos? Kodėl jie gina tuos kaimiečius be jokio atlygio, tiktai iš principo? Kodėl jis tiesiog neišvažiuoja iš miesto, jei jėgų santykis ne jo naudai? Kodėl jai patinka tas šlykštus mačo? Kodėl ji leidžiasi, kad jai būtų nurodinėjama?

Nereikia apsigauti – net ir senieji vesternai kalbėjo ir rodė pasaulį, kuris tuo metu jau nebeegzistavo. Tačiau jų kūrėjai tą pasaulį bent šiek tiek geriau prisiminė. Būtent todėl ten nerasime jokių revizionizmo pėdsakų, ir turbūt artimiausią realybei bei oriausią tiek kaubojams, tiek indėnams vesterno moralumo pavyzdį: protagonistai – ir geri, ir negeri baltieji kaubojai, kuriems netrūksta barbariškumo, o antagonistai – indėnai, kuriuos skriaudžia, bet ir jie patys turi galimybę būti žiaurūs. Neabejotina, pažiūrėję filmą „Ieškotojai“ vaikai norėtų būti tiek pilietinio karo veterano, tiek ir indėnų vado, žmonių grobiko vietoje. Joks vaikas nesirinktų pacifisto vaidmens. Net jei toks būtų egzistavęs Laukiniuose Vakaruose. Nes vaikai apsimetinėja mažiau už suaugusiuosius.

Kažkada ir kažkur praradome galimybę ir žiūrėti, ir rodyti tokį pasaulį. Kaip nebeegzistuojantis ataviz­mas, kadaise vykdęs tam tikrą funkciją evoliucijos procese, vesternas mums – nebeprieinamas. Trūksta beatodairiškumo, drąsos, sveiko socialinio neatsakingumo jausmo. Kokį vesterną galėtume pakelti? Mums nūnai juk būtina suprasti kiekvieno žmogaus istoriją: neįsivaizduojame dviejų kaubojų, kurie turi teisę nesusitaikyti, kurie gali išlaikyti neapykantą vienas kitam.

Esame linkę suteikti lygybę bereikšmiuose dalykuose, bet negalime leisti lygybės svarbiausiuose. Kine tegalėtų būti vaizduojamas skurdus indėnas, su kuriuo nesiskaitoma, kurio smurtas turi būti motyvuotas. Nepakeltume, jei indėnui būtų leista pasirodyti žiauriam – tai mums atrodytų neteisinga ir melaginga indėno atžvilgiu. Tačiau prisidengiant civilizacijos įdiegta lygybe iš indėno nehumaniškai būtų atimta būtent tai, kas kiekvieną daro visaverčiu žmogumi, – galimybė pačiam pasirinkti tarp gėrio ir žiaurumo. Ir viskas – prisidengiant humaniškumu.

Nereikia turėti iliuzijų – vesternas nebeturi jokių vilčių susikalbėti su šiuolaikiniu žmogumi. Jis yra praradęs galimybę komunikuoti. Vesterno ženklai mums tampa atpažįstami nebent pavertus jį antivesternu: psichologizavus kaubojų („Šuns galia“, 2021), parodant viską iš indėno perspektyvos („Paskutinis mohikanas“, 1993), padarant pagrindine veikėja moterį („Tikras išbandymas“, 2010), paverčiant vesterną žanro parodija („Basterio Skragso baladė“, 2009). O vesterno dvasią ir struktūrą iš dalies atitinkantys filmai atsiras kitų žanrų pavidalais, dažniausiai užmaskuoti kriminalinės dramos („Šioje šalyje nėra vietos senukams“, 2007) ar trilerio („Purvinasis Haris“, 1971) formomis. Vesternas ir kaubojus kadaise buvo gyvi ir net „didesni nei gyvenimas“, tačiau dabar jie mums – nieko nebesako.

Vesternas kilo iš graikų mito ir tebuvo viena iš formų, kurios struktūroje galėjo susigrumti stiprūs veikėjai. Norėdami susikalbėti su vesternais, turėtume iš naujo prie jų priaugti, peržengti savo norus būti per daug moraliems ir per daug uoliai socialiai teisingiems. Norėdami vėl priaugti, turėtume tapti labiau paviršutiniški, bet iš tikrųjų daug gilesni, ir pasiryžti ieškoti sudėtingesnių atsakymų nei vien niveliuojantis sukarikatūrinimas ar daiktų pervadinimas kitais vardais.

Tačiau net ir tokiu atveju vienintelis mums įmanomas vesternas – rekviem vesternui, nes nuo vesterno ištakų esame nužengę per daug toli. Toks rekviem jau buvo sukurtas 1969 metais. Visi simboliai tuomet jau demonstravo, kad žanrui galas: Jutos Monumentų slėnis, kuriame buvo filmuota didžioji dalis J. Fordo vesternų; kerštas ne kaip siužeto dalis, o kaip simbolis; Henry’o Fondos herojus, tampantis negailestingu antiherojumi – visa tai verčia jaustis neegzistuojančios šalies turistu. „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ – labai, labai gražus antkapis vesternui, kuriame, skambant Ennio Morricone’s muzikai, supranti, kad esi vesterno laidotuvių tiesioginės transliacijos stebėtojas. O filmas – gyvas antkapis, kurį galima aplankyti, gyva epitafija, kurią galima perskaityti, bet po laidotuvių vesternas nebeturi galimybių atgyti – akmuo ant kapo užverstas amžiams.

Štai kodėl į horizontą išjojančio kaubojaus vaizdas mums toks pats fantastiškas kaip ateivio iš kitos galaktikos. Dar kartais kyla iliuzija, kad archetipinis kaubojaus vaizdas mums pasiekiamas, kažką galintis sukelti pasąmonės gelmėse, bet ši iliuzija – klaidinga. Mums pasiekiamas tik psichologinių naštų nepajėgaus nusimesti žmogaus įvaizdis – jam seniai nebeliko horizonto, į kurį galėtų išjoti. Vesternas mirė, o kaubojus (ir indėnas) išnyko – pavargęs nuo visų bandymų įrodyti, kad dar egzistuoja. Gal niekada ir neegzistavo?

Vytautas Abromaitis – filosofas, kino kritikas, publicistas.