Kokius romanų pavadinimus matome 2023 m. rudens sezono pradžioje? Norėdami atsakyti į šį klausimą, išnagrinėjome apie 450 pastaruoju metu pasirodžiusių knygų pavadinimų. Štai rezultatai.

Knyga turėjo vadintis „Main d’œuvre“ („Darbo ranka“). Tokį pavadinimą Franckas Courtèsas buvo sugalvojęs savo rankraščiui, kai jį siuntė leidyklai, – literatūriniam autoportretui, vaizduojančiam nuskurdusį rašytoją, kuris susikuria paskyrą trumpalaikių darbų platformoje ir tampa juodadarbiu („manœuvre“), kad turėtų iš ko pragyventi. Manœuvre, main-d’œuvre – ranka, dirbanti darbą... „Šis pavadinimas patiko visiems leidyklos „Galli­mard“ darbuotojams“, – prisimena leidybininkė Char­lotte von Essen. Vėliau ji, kaip įprasta, patikrino, ar toks pavadinimas dar nepanaudotas. Ir aptiko, kad žodžiai „Main d’œuvre“ jau puikuojasi ant Pierre’o Reverdy eilėraščių rinkinio viršelio, pasirodžiusio 1949 m. ir perleisto 2000 m. leidyklos... „Gallimard“. Atsargiai! „Viena iš žaidimo taisyklių – nevartoti to paties pavadinimo, kurį jau galima išvysti knygynuose, – aiškina Ch. von Essen. – Todėl teko jo atsisakyti.“ Tada rašytojas kartu su leidykla ėmėsi minčių lietaus metodo. „La Plateforme“ („Platforma“)? Pernelyg sausas, be to, jau panaudotas Michelio Houellebecqo. „Homme toutes mains“ („Šimtarankis“)? Ne visai aiškus. „L’Homme à tout faire“ („Visų galų meistras“)? Banalus. „Le Manœuvre malgré lui“ („Juodadarbis per prievartą“)? Pernelyg primena Molière’ą. Galiausiai buvo nuspręsta pavadinti „À pied d’œuvre“ („Pasiraitojęs rankoves“) – taip į kelis žodžius sutilpo ir darbo, jo vaisiaus idėja (œuvre – veikla, darbas, kūrinys), ir nuoroda į kūną (pied – pėda, koja).

Kaip sugalvojami romanų pavadinimai? Panašiai kaip ir F. Courtèso atveju. Reikia intuicijos, darbo ir rinkodaros pastangų, tenka atsižvelgti į tam tikras taisykles. Viską sudėję gausime literatūros ir laikmečio dvasios sąveikos produktą. Tai liudija ir šį sezoną pasirodžiusios knygos. Trumpi, tiesmuki, niūrūs ir drąsūs išleistų knygų pavadinimai, kuriuose galime aptikti vėją, medžius ar žvėris, atspindi tiek rašytojų, tiek leidėjų rūpesčius ir visuomenės būseną. Žiūrint statistiškai, šiuo metu reprezentatyviausiu pavadinimu galėtų būti išrinktas Angélique Villeneuve „Les Ciels furieux“ („Tūžmingi dangūs“, leid. „Le Passage“), šis romanas buvo vienas iš pretendentų „Le Monde“ literatūros premijai gauti.

Pirma taisyklė – pavadinimas turi būti trumpas. „Bėgant šimtmečiams, ilgų pavadinimų, labiau primenančių santraukas, populiarumas vis mažėja“, – teigia „pavadinimų specialistė“ Delphine Denis, kartu su Carine Barbafieri sudariusi leidinį „Rubricologie“ („Antraštologija“, leid. „Hermann“). Ilgi pavadinimai buvo trumpam grįžę į madą, kai pasirodė Katherine Pancol „Les écureuils de Central Park sont tristes le lundi“ („Centrinio parko voverės liūdi pirmadieniais“, 2010, leid. „Albin Michel“) ir Jonaso Jonassono „Le Vieux qui ne voulait pas fêter son anniversaire“ („Senukas, kuris nenorėjo švęsti savo gimtadienio“, 2011, leid. „Les Presses de la Cité“; į lietuvių kalbą romanas išverstas pavadinimu „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“). „Ši banga, glaudžiai susijusi su feel good (gerai nuteikiančiais) romanais, dabar šiek tiek atslūgusi“, – teigia leidyklos „Les Presses de la Cité“ direktorė Frédérique Polet. Šiandien pasirodantys ilgiausi pavadinimai, tokie kaip Mikolajaus Grynbergo knygos vertimas prancūzų kalba „Je voudrais leur demander pardon, mais ils ne sont plus là“ („Norėčiau jų atsiprašyti, bet jų jau nebėra“, leid. „Actes Sud“), – netikėtas nuokrypis nuo lenkiško pavadinimo „Rejwach“ („Šurmulys“), – yra išimtis.

2023 m. romanų pavadinimus sudaro vidutiniškai 3,5 žodžio, iš viso aštuoniolika raidžių. Bet labiausiai stebina tai, kad nemaža dalis sudaryti vos iš vieno žodžio. Vienažodžiu pavadinimu pavadintos 62 iš 446 mūsų atrinktų knygų, t. y. 14 proc. Tai gali būti veikėjo vardas kaip Stéphanie Hochet knygoje apie Shakespeare’ą „William“ („Viljamas“, leid. „Rivages“) arba reikšmingas vietovardis, pavyzdžiui, Denis Dercourt’o „Évreux“ („Evrė“, leid. „Denoël“), gali būti ir bendrinis žodis, kaip antai: Auður Ava Ólafsdóttir „Éden“ („Edenas“, leid. „Zulma“), Hadios Decharriere „Formol“ („Formalinas“, leid. „Alma“), Victoro Dumiot „Acide“ („Rūgštis“, leid. „Bouquins“), Julios Kerninon „Sauvage“ („Laukinė“, leid. „L’Iconoclaste“), Constance Rutherford „Vierge“ („Skaistuolė“, leid. „HarperCollins“), Anthony Samamos „Insurrection“ („Sukilimas“, leid. „Ramsay“), Marios Pourchet „Western“ („Vesternas“, leid. „Stock“) ir taip toliau.

Bendratys

Ilgą laiką dauguma prancūzų romanų pavadinimų buvo sudaryti iš artikelio ir daiktavardžio, pavyzdžiui, Jeano-Paulio Sartre’o „La Nausée“ („Šleikštulys“, 1938, leid. „Gallimard“) ar Albert’o Camus „La Peste“ („Maras“, 1947, leid. „Gallimard“). Šis klasikinis modelis taikomas iki šiol, kaip matyti iš Jeano-Philippe’o Toussaint’o „L’Échiquier“ („Šachmatų lenta“, leid. „Minuit“) ar Patrico Modiano greitai pasirodysiančio romano „La Danseuse“ („Šokėja“, leid. „Gallimard“). Vis dėlto artikeliai pavadinimuose ima nykti.

2023 m. rudens sezoną pavadinimuose gausu bendračių, jie skamba tarsi sunkių ir nemalonių užduočių sąrašas. Pažvelkime: „Frapper le ciel“ („Sudrebinti dangų“, leid. „Tropismes“), „Tâter le diable“ („Pažindintis su velniu“, leid. „Folies d’encre“), „Perdre“ („Prarasti“, leid. „Allia“), „Déchirer le grand manteau noir“ („Nuplėšti didįjį tamsumos šydą“, leid. „Viviane Hamy“), „Porter ton ombre“ („Vilkti savo šešėlį“, leid. „Sterenn“), „Déserter“ („Dezertyruoti“, leid. „Actes Sud“), „Cavaler seul“ („Joti vienai“, leid. „La Croisée“), „Veiller sur elle“ („Rūpintis ja“, leid. „L’Iconoclaste“), „Danser encore“ („Nenustoti šokti“, leid. „Slatkine“), „N’ajou­ter rien“ („Nieko nepridėti“, leid. „Bouclard“). Šias knygas parašė Agata Tomazic, Rachel Darmon, Jeanas Carrere’as, Aline Caudet, Martine Merlin-Dhaine, Mathiasas Enard’as, Kathryn Scanlan, Jeanas-Baptiste’as Andrea, Charles’is Aubert’as ir Fabrice’as Chillet. „Pavadinimų su veiksmažodžiais populiarumas auga jau daugybę metų, – tvirtina Grenoblio universitete literatūrą dėstantis Laurent’as Demanze’as. – Tokie pavadinimai atspindi šiuolaikinę įsakymų visuomenę, todėl bendratis vartojama neatsitiktinai: jie ragina veikti, bet neįtvirtina jokio konkretaus veikėjo. Juo gali tapti ir skaitytojas.“

Nustebinti, patraukti dėmesį, sužavėti. Tokia yra antroji taisyklė, itin svarbi nuosmukį patiriančioje knygų rinkoje. „Geras pavadinimas yra tikrasis knygos sąvadautojas“, – XVII a. apibendrino Antoine’as Furetière’as. „Išties geri pavadinimai atrodo akivaizdūs ir kartu peržengia įprastų rėmų ribas, nustebina ir priverčia susimąstyti“, – svarsto Donatienas Grau, knygos „Tit­res. Une histoire de l’art et de la littérature modernes“ („Pavadinimai. Moderniojo meno ir literatūros istorija“, 2019, leid. „Klincksieck“) autorius.

Siekdami suvilioti skaitytoją, bet nenutolti nuo knygos turinio, leidėjai renkasi vieną už kitą skambesnius žodžius. Reikia pavyzdžio? Julie Héraclès, įkvėpta Roberto Capos per Prancūzijos išvadavimą „La Libération“ padarytos nuotraukos „La Tondue de Chartres“ („Moteris nuskusta galva Šartro mieste“), savo rankraštį buvo pavadinusi „La Madone grise“ („Pilkoji Madona“). Tačiau vietoj šio pilko – nei juodo, nei balto – okupacijos vaizdinio leidyklos „JC Lattès“ redaktorė Constance Trapenard nusprendė panaudoti šešis patrauklius žodžius iš pačios romano pabaigos, kuriais tiesiogiai kreipiamasi į skaitytoją: „Vous ne connaissez rien de moi“ („Jūs nieko nežinote apie mane“). Ji nė neįtarė, kad tuo pačiu metu Éricas Chacouras leidykloje „Philippe Rey“ ruošiasi leisti knygą, pavadintą „Ce que je sais de toi“ („Viskas, ką žinau apie tave“).

Dar vienas būdas pavadinimui įpūsti gyvybės – vartoti aukščiausiąjį būdvardžių laipsnį ir visa kita, kas keliomis raidėmis gali suteikti dramatiškumo. Šį sezoną pilna žodžių grands (dideli, didžiuliai, garsūs ir pan.), enfants (vaikai), secours (pagalba), nacre (grand nacre – kilnioji pina), kaip ir derniers (paskutiniai), pavyzdžiui: Négaro Djavadi „La Dernière Place“ („Paskutinė vieta“, leid. „Stock“), Bruno Markovo „Le Dernier Étage du monde“ („Viršutinis pasaulio aukštas“, leid. „Anne Carrière“) ir taip toliau. Ugnis liepsnoja keturiuose pavadinimuose, dar pridėkime Elisos Shua Dusapin („Praeities gaisras“, leid. „Zoé“) ir Jacqueline Crooks „Fire Rush“ („Ugnies antplūdis“, leid. „Denoël“) knygas. Sausio mėnesį pasirodys ir australų rašytojos Hannah Kent romanas „Incandescentes“ („Įkaitusios“, leid. „Les Presses de la Cité“). „Originalus pavadinimas „Devotion“ („Atsidavimas“) mums skambėjo pernelyg religingai, – pasakoja F. Polet. – Pasirinkome šį kaitinantį žodį todėl, kad jis atspindi ir dviejų moterų aistrą.“ Tamsuma, slapukavimai, paslaptys vis dar lieka išbandytas ir patikimas pasirinkimas. Ne mažiau kaip trijuose 2023 m. literatūrinio rudens sezono pavadinimuose yra žodis souvenir (prisiminimas), septyniuose oubli (užmarštis), šešiuose ombre (šešėlis) ir aštuoniuose nuit (naktis).

Pasakiškas žvėrynas

Kai kurie leidėjai smalsumą žadina pasitelkdami retus žodžius, pavyzdžiui, Amélie Nothomb „Psychopompe“ („Psichopompas“, leid. „Albin Michel“) ar Vidyos Narine „Orchidéiste“ („Orchidėjininkas“, leid. „Les Avrils“), taip pat neologizmus ar žodžių žaismą: Joséphine Tassy „L’Indésir“ („Netroškimas“, leid. „L’Iconoclaste“), Lénos Ghar „Tumeur ou Tutu“ („Tu meurs ou tu tues“; „Tu miršti arba tu žudai“, leid. „Verticales“). Kiti bando suintriguoti klausimu: „Que ferais-je à ma place?“ („Ką daryčiau savo vietoje?“, leid. „Flammarion“), klausia Charly Delwart’as, arba „À quoi pensent les saumons?“ („Apie ką galvoja lašišos?“, leid. „Presses de la Cité“), svarsto Yves’as Viollier.

Taigi grįžkime prie klausimo: apie ką galvoja literatūros pasaulis? Apie lašišas. Bet taip pat rasime Louis-Ferdinando Despreezo „Taureau de La Havane“ („Havanos bulius“, leid. „Le Canoë“), Jérôme’o Colino „Dragons“ („Drakonai“, leid. „Allary“), Anandos Devi „Jour des caméléons“ („Chameleonų diena“, leid. „Grasset“), Walterio Jono Williamso „La Peste du léopard vert“ („Žaliojo leopardo maras“, leid. „Le Bélial’“) ir pan. Prasidėjus naujajam sezonui, knygynuose įsikūrė pasakiškas žvėrynas. Daugiau nei trisdešimtyje pavadinimų minimi gyvūnai, keturiuose iš jų – šunys. Nepamiršta ir augalų karalystė: nuo Gaspard’o Kœnigo „Humus“ („Humusas“, leid. „L’Observatoire) iki Lee Do-woo „L’Odeur des clémentines grillées“ („Ant grotelių keptų klementinų kvapas“, leid. „Decrescenzo“). Neapeinamos ir keturios stichijos, dargi dažnai įsisiautėjusios, kaip antai: Christos Armando Gezos „La Boue“ („Purvas“, leid. „MF“), Véronique Bergen „Écume“ („Putojanti mūša“, leid. „Équateurs“), Érico Pessano „Ma tempête“ („Manoji audra“, leid. „Aux forges de Vulcain“), Pierrico Bailly „La Foudre“ („Žaibas“, leid. „P.O.L.“). Gamta ir gyvūnai apskritai yra minimi kas šeštame pavadinime.

„Literatūroje pradėta akivaizdžiai domėtis ekologija, – sako L. Demanze’as. – Atkreipiamas dėmesys į gyvybės nykimą, literatūra tampa prieglobsčiu viskam, kam gresia pražūtis. Vis daugiau autorių ima rašyti ne iš žmogaus, o iš kokios nors kitokios perspektyvos, kad plačiau atvertų mūsų akis. Būtent tai ir liudija šie pavadinimai.“

Paskutinė taisyklė – siekti išsiskirti iš konkurentų, kad būtų išvengta nedovanotinos painiavos ar smerktino plagijavimo. Intelektinės nuosavybės kodekse aiškiai pasakyta: „Intelektinės veiklos kūrinio pavadinimas, jei jis originalus, yra saugomas kaip ir pats kūrinys.“ Beje, pasirinkti iš pirmo žvilgsnio banalų pavadinimą niekas nedraudžia – taip, pavyzdžiui, padarė François Bégaudeau, savo kūrinį pavadinęs „L’Amour“ („Meilė“, leid. „Verticales“). Vis dėlto net iš anksto apsidraudę nebūtinai išvengsite netikėtumų. Štai įrodymas: šiuo metu knygynuose greta Dereko Munno „Soudain ma bouche est pleine“ („Staiga mano burna prisipildė“, leid. „L’Ire des marges“) galima rasti ir Juliette Oury „Dès que sa bouche fut pleine“ („Vos tik jos burna prisipildė“, leid. „Flammarion“). Kaip sako kinų patarlė: kartą išsprūdę iš burnos, žodžiai tampa visų.

Knyga knygoje ir knyga, peržengianti knygos ribas

O jeigu knyga virstų žaidimu, o knygos pavadinimas – blizgančiu, klastingai skriejančiu kamuoliu, metamu skaitytojui, kad šis įsitrauktų į žaidimą? Tokį iššūkį kelia 2023 m. pasirodę grožiniai kūriniai, iš kurių bent du yra verti dėmesio. Sarkastiškame ir nuotaikingame romane „Le Livre de la rentrée“ („Literatūrinio rudens sezono knyga“, leid. „La manufacture de livres“) rašytojas Lucas Chomarat vaizduoja leidėją, spaudžiamą surasti – iš kur nori ir nesvarbu, kokiais būdais, – naują bestselerį. Romanui prieskonio suteikia ne tik keli kandūs portretai, bet ir tarpusavyje susipynę pasakojimai, knygoje atsirandanti kita knyga, iš vienos į kitą nuolat peršokantys veikėjai. Ar jie iš tiesų egzistuoja: tiek autorius, tiek leidėjas? L. Chomarat, patyręs iliuzionistas, sąmoningai klaidina tuos, kurie bando sekti jo pėdomis.

Dar įmantresnė ir labiau įtraukianti knyga – Philippe’o Nicolas „Lire tue“ („Skaitymas žudo“, leid. „Cohen & Cohen“). Rašytojas, kaip ir Italo Calvino romane „Si par une nuit d’hiver un voyageur“ („Jeigu keleivis žiemos naktį“), tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, juo manipuliuoja, praneša, kad jis bus ir žudikas, ir knygos pabaigoje numatytos žmogžudystės auka, visai kaip nurodoma knygos pavadinime. Tik kuriame pavadinime? Atidžiau įsižiūrėjus matyti, kad pirmo viršelio pavadinimas skiriasi nuo tų, kurie užrašyti ketvirtame viršelyje ir ant nugarėlės. Autoriaus pavardė, leidyklos pavadinimas, puslapių numeriai – viskas, ką Gérard’as Genette’as pavadino „paratekstu“, pamažu virsta į taikinį nukreiptu naikinamuoju ginklu. Vis dėlto skaitytojas nepaiso grėsmės ir trokšta tik vieno – versti puslapius, kad sužinotų, ar tikrai mirs.

 

„Le Monde“, 2023 m. rugsėjo 22 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Deina Janeliūnaitė