Kadaise pažinojau žmonių, mėgusių pasiguosti: noriu skaityti, bet neberandu tinkamų knygų – persiskaičiau. Tais žodžiais ir tikėjau, ir ne. Šiek tiek baiminausi – kad tik taip nenutiktų man. Beveik nutiko... Mėnesį kitą klaidžiojau po bibliotekų lentynas. Yra tų knygų – dar ir kiek. Galybė viena į kitą panašių, beveik vienodų. Jos anaiptol ne parašytos. Jos padarytos leidyklose, panašiose į fabrikus. Nė velnio neperdozavau to skaitymo. Per ilgai, per stropiai klaidžiojau, tartum būčiau uoli mokinukė. Laimei, laiku į rankas atplasnojo Romo Daugirdo knyga – tikrai ta, kurioje kalbama savaip. O jau tada – ir kitos. Skaitymo krizė baigėsi.

Romas Daugirdas. „Rūke įšalusios dulkės“

Jei esate skaitę Romo Daugirdo poeziją – jei pažinote jį patį, – jums bus savaime aišku: šios knygos pavadinimą sumanė ne jis. Tą atseit poetizmą, rūke įšalusias dulkes, sumanė nunykusi leidykla. Ai, gal pamojuokime toms leidykloms ir atsipalaiduokime. Ne apie leidyklas šis mano pasakojimas – kol kas ne apie jas. Jis – apie poetą R. Daugirdą, apie savitą autorių, apie duris į praeitį-dabartį atveriančią jo pirmąją prozos (o šiaip – jau penkioliktą) knygą.

Kadaise „Metų“ žurnale skaičiau R. Daugirdo pasakojimus apie du miestus – Vilnių ir Klaipėdą. Jie man patiko. Tikėjausi, kad atsiras knyga. Ilgainiui taip ir nutiko, o aš nežinojau. Niekas niekur apie ją neištarė nė žodžio. Taip man vienu metu kategoriškai atrodė. Klydau. Kategoriškumas visada prisišaukia klaidų.

Romas Daugirdas. „Rūke įšalusios dulkės“. – V: „Versus aureus“, 2016.

Dabar jau matau: buvo apie ją Audriaus Ožalo pasakyta, Renatos Šerelytės parašyta, bet aš, miškuose glūdėdama, nepaskaičiau, neatradau. Jei nebūčiau Ignalinos bibliotekoje sutikusi paties autoriaus, jei nebūčiau jam pasakiusi: „Tai kada, po velnių, išleisi tuos savo prisiminimus“, – tai... Šių žodžių jums dabar nerašyčiau.

R. Daugirdas visada buvo atviras – žiauriai, nepakeliamai, kilniai, teisuoliškai atviras kurdamas poeziją. Toks didelis mažas vaikas, visam pasauliui skelbiantis beveik nonsensą – bet tik iš pirmo žvilgsnio. Kai pažvelgiu atidžiau, kai esu laisviau nusiteikusi – tekstai patys sušoka į vienus rėmus, savaime montuojasi į darnų koliažą iš daugybės detalių.

O proza? Kokia ta proza, kurios iš ciniko-romantiko Romo nei laukėme, nei tikėjomės? Aiškėja, kad jis moka pasakoti – tiksliai, nuosekliai, suprantamai neilgas esiukes įgudusia ranka struktūruodamas. Knygoje stebime mažvaikį, visai neskubantį augti į tą žmogų, kuriuo ilgainiui tapo – o tapo psichologu, filosofu, poetu. Pasakojimuose keičiasi, mainosi Vilniaus ir Klaipėdos gatvės, gatvelės, kiemai ir jų pakampės, pokario griuvėsiai ir nauji statomi namai. Jis yra šiltas ir šaltas, atšiaurus ir švelnus – keisčiausias pasaulyje, atviresnis už atvirą Romas, nesibaiminantis stipresnio žodelio, nesistengiantis būti pabrėžtinai korektiškas, jokiam laikotarpiui netarnaujantis. Tarnystės esama – ne jo dabarties privalomam diktatui, o laikui, svarbiai nesvarbiems įvykiams.

Eseistinė mozaika – taip knygos žanrą apibrėžė R. Daugirdas. Sudėtinga iš tos mozaikos išplėšti sakinį ar kitą. Juk privalau aš – neva recenzentė – cituoti, juk liepta (lemta) man, knygas aprašančiai, bent vieną kitą frazę atskleisti. Tiek visko pasibraukiau, pasižymėjau. Ir kas? Nesuskambės citata. Nebent... „Tik po daugelio metų išmokau stikliniu žvilgsniu neįkyriai slysti per praeivius ir viską pastebėti. Nes, nepaisant aistros architektūrai, dailei ar apskritai vizualiesiesiems menams, nesuradau nieko įdomesnio už gyvus žmones. Jų spurdėjimas laiko spąstuose, einant į tuos pačius vartus, yra nuginkluojamai graudus“ (p. 101).

Romo vaikystės draugai, jo inteligentai giminaičiai, dažnokai minimas barokas, patirtis senajame, Basanavičius gatvės, Operos teatre ir kitose vaidyk­lose, jo panieka ir pagarba aniems, atsitraukiantiems papročiams, įpročiams...

Lengvai skaitoma, skaniai nuryjama, graudžiai juokinanti ir smagiai graudinanti knyga. Nežinia koks tiražas – vartydama jos puslapius aukštyn žemyn, svarbių skaičių nerandu.

Rūta Oginskaitė. „Gib a kuk. Žvilgtelėk“

Pasižadėjau niekada, niekada neaptarti į populiarumo malūnus patekusių knygų. Kaip kitaip galėčiau vadinti tuos ryškiausių Metų knygų rinkimus, skelbimus, norus ir pageidavimus: balsuokite tik už mane. Kita vertus, nė vienas rašytojas į tuos penketukus nesibrovė, nesiprašė. Man patinka išrinktąsias knygas skaityti gerokai vėliau – po mėnesio ar kito, kai konkursų aist­ros numalšta. Šį kartą įvyko kitaip. Buvau pakviesta aptarti „išrinktąsias“ Ignalinos bib­liotekoje. Ir pasivaipiau, ir pasimaiviau – bet sutikau. Laimei.

Net neįsivaizduojate, kiek turėjau skepsio imdama į rankas knygą „Žvilgtelėk“. Juk esu skaičiusi bene visą Kanovičių. Jis man patinka, jis tikras rašytojas, visada būsiu už jį.

Rūta Oginskaitė. „Gib a kuk. Žvilgtelėk“. – V.: „Tyto alba“, 2017.

Ko baiminausi? Ir baiminsiuosi? Man kraupu, baisu ir liūdna, kad jei ne šiandien, tai rytoj pabirs Lietuvos menų padangėje žydų lemtimi spekuliuojantys kūriniai. Dar ir dabar girdžiu gudručių projektų vadybininkų kuždesius: ai, įterpkime ką nors žydiško – mus parems.

Ir žinote ką? Kaip įlindau į „Žvilgtelėk“, taip ir neatsitraukiau. Visą gražią baltą sausio dieną praleidau su ta knyga. Atskleisiu dar šį tą asmeniška: pernakt perskaitytą tekstą sapnavau. Komplimentai Rūtai Oginskaitei. Aukščiausi. Tai tikroji, ori žurnalistika, amatas pačia kilniausia prasme. Tai rečiausias gebėjimas žmones išklausyti, o pokalbius pateikti taip sklandžiai, įtaigiai, žaismingai, kad nuo skaitymo neatsiplėši. Visi mes, bent vieną interviu paskelbę, įsivaizduojame, ką reiškia garso įrašą šifruoti, dėlioti, su pašnekovu derinti, juodu ant balto išrašyti. Rūtai pavyko. Dialogus keičia jos pačios nuoširdūs atpasakojimai, enciklopedinių faktų intarpai.

Jei manome, jog ši knyga – tik apie žydus... Galima mąstyti ir taip. Tvirtinu, kad panerta gerokai giliau: tai anų keblių metų istorija, menininko lemtis, riba, ties kuria ne vienas mūsų balansuoja svarstydamas, kas aš esu, ką veikiu. O svarbiausia, kad knyga švelniai ir tykiai pasakoja apie nesibaigiančią meilės istoriją. Grigorijus ir jo Olga. Arba kitaip: Olga ir jos Grigorijus.

Jei kas mano, kad agituoju Metų knygų rinkimuose balsuoti už šią knygą, tai visai manęs nepažįsta. Man visai nesvarbu, kas laimės. Man svarbu patirti skaitymo džiaugsmą.

O dabar skubu taisyti kelis knygoje atsiradusius netikslumus. Garsioji Justino Marcinkevičiaus eilutė skamba visai taip, kaip cituojama knygos 252 puslapyje. Užrašoma – kitaip: „(...) ašara dievo aky / Lietuva, ką tu veiki…“ Mažosios d norėjo pats autorius – apie tai galima perskaityti jo knygoje „Pažadėtoji žemė“ (p. 320).

„Man sunku kalbėti apie lietuvių literatūrą, bet aš baisiai išgyvenau, kai mirė Granauskas. Man atrodė, kad jo knygos reikalingos tautai, ir aš labai nustebęs, kad šitam žmogui, labai prieštaringam ir kartais nemaloniam, nesuteikė Nacionalinės premijos“, – kolegiškai apgailestauja Grigorijus Kanovičius (p. 231). Suteikė, tikrai suteikė. Buvo 2000 metai.

Natascha Wodin. „Kilusi iš Mariupolio“

Knyga pasirodė kiek anksčiau, nei žinių laidose išgirdome skambų žodį – Mariupolis. „Gelmių“ leidykla tikrai nesitikėjo, kad Rusijos ir Ukrainos karas Azovo jūroje atkreips mūsų dėmesį ne tik į skaudžius įvykius, bet ir į šį įdomų, daugiasluoksnį tekstą.

Knygos autorė 1945 m. gimė Vokietijoje, ten augo, studijavo. Jos lyg ir niekas tiesmukai nesieja su uostamiesčiu Azovo jūros pakrantėje – ten negyveno, nesisvečiavo. Ji tik ieško savęs, savo šaknų, tik bando atkurti šeimos istoriją. Kita vertus, saitai su rusakalbėmis šalimis nenutraukiami: juk verčia rusų literatūrą į vokiečių kalbą.

Aš nežinau – ir niekas nežino, – kiek knygoje teisybės ar tiesos, kiek vaizduotės. Skaitome tekstą apie nelaimingą, sutrikusį vaiką, ieškantį tapatybės: kuo aš buvau, kuo esu, kodėl mano tėvai kitokie negu visų vaikų.

Natascha Wodin. „Kilusi iš Mariupolio“. Iš vokiečių kalbos vertė Zita Gapšienė. – V: „Gelmės“, 2018.

Valka – beveik džiugiai skambantis vietovardis. Valka – tai riba, miestelis ties Latvija ir Estija. Pokario Vokietijoje – dipukų lageris, kuriame apgyvendinami niekam neįtikę žmonės. Jie – aukštuomenės ir prastuomenės mišinys. Jų gyvenimuose galima rasti mūsų visų, dabarties žmonių, ypatumų.

Knyga parašyta itin asmeniškai, pirmuoju asmeniu. Ji – apie vaikystę, apie nemeilę, apie bandymus glaustis prie pervargusios mamos, gal – prie tėvo, pagaliau gavusio darbą. Jis dainuoja kazokų chore rusiškas dainas, nors jokiu kazoku niekada nebuvo: „Nepamenu, jog kada nors būčiau pastebėjusi kokį apsikabinimą, juo labiau bučinį ar kitą švelnybę. Kadangi beveik visą vaikystę miegojau su jais viename kambaryje, turėčiau būti greta, kai jie darė tai, ką jų atveju sunkiai galėtum pavadinti meile“ (p. 213).

Vienatvė knygoje minima ne kartą. Štai kokia autorės intelektualios giminaitės, 23 metų Lidijos, būsena Donecke, pagrindinio regiono kalėjimo vienutėje: „Nors ir kamuojama žiurkių ir tarakonų, čia ji mėgaujasi vienatve. Ilgą laiką gyvenusiai suspaustoje erdvėje, vienatvė yra laimė. Visada mėgusi pamąstyti, pagaliau dabar ji turinti tam laiko. Užsimerkusi, išsitiesusi ant gulto, analizuoja daugybę jai kilusių klausimų apie gyvenimą. Vienintelis dalykas, apie ką stengiasi negalvoti – jos ateitis“ (p. 221).

Knygos pasakotoja ieško giminaičių naudodama visus įmanomus būdus: vėluojančius, dingstančius popierinius laiškus ir interneto žinutes, pokalbius telefonu su visai nepažįstamais žmonėmis, mielai įsitraukiančiais į painų tyrimą.

Knyga ir apie tai, kas imituojama ar tikra. Galėtume ją vadinti saga, nežadančia jokios vilties, išrišimo. Skaitydama pirmuosius puslapius įsivaizdavau, kad kartu su autore tikrai pateksime į pažadėtąjį Mariupolį, bet ilgainiui suvokiau: nebus tos kelionės, tikrai ne. Kas kita – kelionė į save.

Viktorija Lederman. „Tik vienuolika! Arba Trali vali penktoje „D“

Kartais man sako: niekas, visai niekas niekada ir nieko neberašo apie vaikų literatūrą. Ir žvelgia į mane įpareigojančiu žvilgsniu: Adomaityte, nebent tu... Neprivalau. Bet mėgstu kartą kitą aptarti ir vaikams skirtą knygą. Šį kartą adresatas akivaizdus: ji rašyta penktokams. Galiu pasakyti ir daugiau: leidykla džiūgauja – tiražas beveik ištirpo. Tai ką, nejaugi aptariu bestselerį?

Rašau apie knygą, kurią ilgokai dėliojau šen ir ten. Jos nekenčiu. Ir... ją mėgstu. Ji itin slaviška. Jei kalbame atvirai – neišpasakytai rusiška. Tačiau nesibaiminkite. Nė menkiausios agitacijos, nė lašo propagandos. Tik kitoks, visai ne mūsiškas gyvenimas. Joje aprašomos intrigos – kaip guvi penktokė Angelina „verbuoja“ ir kvailina bendraklasius.

Antra vertus, jei žvelgsi giliau... Mano, pagyvenusios moters, atminty sukilo itin nemalonių prisiminimų: vaikystė Antakalnyje, jame laikinai gyvenusios karininkaitės – agresyvios fifos. Būtent tokia: fifiška, nemaloni, sukta ir yra svarbiausia knygos veikėja.

Viktorija Lederman. „Tik vienuolika! Arba Trali vali penktoje „D“. Iš rusų kalbos vertė Rytė Janauskaitė. – V.: „Gelmės“, 2018.

Dabar, kai nesu nei vaikas, nei paauglė, tvirtinu: rašytoja tiksliai ir nuoširdžiai sukūrė tos fifos charakterį. Mergaitė moka manipuliuoti, klastoja meilės istorijas, prisimelavusi iki ausų. Ji nori būti matoma, bet yra ypač nelaiminga – juk auga agresyvioje, apie vaiko pasaulį nieko nesuvokiančioje šeimoje.

Knyga sluoksniuota. Man primena ne tik vaikystę, bet ir dabartį. Prieš keletą metų Suomijoje, Tuve’s Janson parke, regėjau, kaip rusė moteris bara graudžiai žliumbiantį vaiką. Suomiškos ramybės fone tai atrodė nesuprantama, nesuvokiama, absurdiška – argi taip elgiamasi trolių mumių akivaizdoje?

Kita vertus, knyga rašyta ne man... Jei manote, kad tik penktokams, apsirinkate. Ne mažiau jų tėvams, mokytojams. Patirdami daugybę kliūčių vis dėlto auga, tobulėja du knygos veikėjai – fifos bend­raklasiai bei garbintojai Nikita ir Jegoras. Galime tik spėlioti, kas ilgainiui nutiks Angelinai...