× Nikodem Szczygłowski

 

Goranas Vojnovićius (g. 1980) – jaunosios kartos slovėnų rašytojas ir režisierius, Lietuvoje lankęsis pernai, kai Knygų mugėje pristatytas jo romanas „Jugoslavija, mano tėvynė“, kurį išvertė Laima Masytė.

Pirmą kartą apie G. Vojnovićių sužinojau, kai Liublianos universiteto knygyne į akis krito iškalbingas romano pavadinimas „Čefurai, čiuožkit namo!“ („Čefurji, raus!“). Tuomet nežinojau, kas tokie tie čefurai ir kodėl jie turėtų nešdintis iš Slovėnijos. Tik perskaitęs knygą supratau, kad iš pažiūros tvarkingoje, ramioje, atvirukinėje Slovėnijoje egzistuoja tarsi kita dimensija. Man taip pat patinka G. Vojnovićiaus režisuoti filmai – ir „Čefurai, čiuožkit namo!“, ir – ypač – „Piranas – Pirano“. Istorija, kurią pasakoja pastarasis filmas, nepaisant labai konkrečių Istrijos pakrantės italų likimų, iš esmės universali, todėl galvojau apie labai panašias Klaipėdos krašto vokiečių istorijas.

Pokalbį su G. Vojnovićiumi planavau seniai. Deja, šį rudenį dėl pandemijos ribojimų nepavyko nuvykti į Liublianą. Taigi šis pokalbis buvo mano pirmas interviu nuotoliniu būdu. Skaitytojai turės progą sužinoti rašytojo nuomonę apie tai, kas yra šiuolaikinė slovėnų literatūra, apie prozininko filmus ir, be abejo, apie Jugoslaviją.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Neseniai gavai Vidurio Europos literatūros apdovanojimą „Angelus“ už romaną „Jugoslavija, mano tėvynė“. Esi antras slovėnų rašytojas, gavęs šią premiją – 2015 m. ja pagerbtas Drago Jančaras už romaną „Mačiau ją tąnakt“. Ką tau reiškia šis apdovanojimas? Kuo slovėnų literatūra domina skaitytojus iš šalių, esančių už buvusios Jugoslavijos ir kaimyninių Austrijos bei Italijos ribų?

Šis apdovanojimas bene svarbiausias iš gautųjų. Tam tikra prasme jis vainikuoja mano ligšiolinį darbą. Tarp asmenų, gavusių šį apdovanojimą ar jam nominuotų, yra Nobelio ir Vilenicos premijų laureatų, trumpai tariant, patys puikiausi rašytojai. Todėl man dar nejauku šioje draugijoje, turiu priprasti prie naujo vaid­mens.

Tai, kuo ir kaip slovėnų literatūra pritraukia skaitytojus, man šiokia tokia paslaptis. Slovėnų literatūra labai įvairi, todėl sunku pasakyti, kas iš tikrųjų ji yra. Tarkime, autoriai iš pajūrio ar Triesto regiono rašo visiškai kitaip nei autoriai iš Prekmurjės. Taip yra, nes Slovėnijoje susikerta skirtingos – kartais net labai skirtingos – kultūrinės įtakos.

Kita vertus, nesulaukiame tiek dėmesio, kiek norėtume: yra puikių autorių, tačiau jiems sunku pasiekti auditoriją už Slovėnijos ribų. Tai, kad turime daug gerų autorių, labiau džiugina mus pačius, o ne užsienio skaitytojus. Juos dėmesio vertų Slovėnijos rašytojų gausa labiau glumina, nei skatina skaityti. Ko gero, būtų leng­viau, jei turėtume tris dėmesio vertus autorius.

Tačiau pamažu Slovėnija vis populiarėja: apsilanko milijonai žmonių, Liubliana tapo turistų mėgstama vieta. Atsiranda nemažai tokių, kurie bent teoriškai suinteresuoti apie Slovėniją sužinoti daugiau – kas tai per šalis, kuo mes kvėpuojame. Todėl tikriausiai plečiasi ir skaitytojų ratas: žmonės ieško knygų, kurios padėtų geriau suprasti aplankytas vietas – tai savotiškas kelionės tęsinys. Prie to prisitaikė ir mūsų knygynai: Liublianoje knygynų lentynose dažnai matau slovėnų autorių vertimus į įvairias kalbas.

 

Ar manai, kad slovėnai turi ypatingą santykį su literatūra, rašytiniu žodžiu?

Norėtume tuo tikėti. Norėtume būti poetų ir rašytojų tauta, rašto žodžio tauta. Žinoma, taip yra dėl mūsų istorijos: iki 1990 m. neturėjome valstybės, todėl pirmiausia save, kaip tautą, suvokėme per kalbą. Kalba mus konsolidavo, o užrašytas žodis pavertė tauta. Tai yra slovėnų kalbos mitas, poezijos mitas, bet šiandien jis vis mažiau veikia slovėnų požiūrį į literatūrą.

Manau, slovėnų autoriai šiandien nėra tokie populiarūs kaip anksčiau. Turime lengvatines sąlygas leidybai, todėl literatūros produkcija neretai labiau orientuota į kiekybę, o ne kokybę. Knygų tiražai dideli, daug žmonių kažką rašo – ypač atsižvelgiant į tai, kad Slovėnija nėra labai didelė šalis. Tačiau mažėja žiniasklaidos erdvės, kurioje galėtume aptarti knygas, vis mažiau publikuojama apžvalgų. Pastaraisiais metais kai kurios geriausios šalies leidyklos, pavyzdžiui, „Modrijan“, uždarė duris. Knygų pardavimai, bent jau kalbant apie aukščiausios kokybės literatūrą, taip pat mažėja. Žinoma, vis dar turime nemenką skaitytojų auditoriją, kuri rimtai skaito ir analizuoja, komentuoja ir diskutuoja. Yra gerų festivalių, gerų leidėjų ir tarptautinę reputaciją turinčių autorių. Mūsų literatūros rinka vis dar atrodo neblogai, bet, lyginant su praeitimi, situacija prastėja.

 

Pirmoji tave išgarsinusi knyga „Čefurai, čiuožkit namo!“ pasakoja apie Liublianos blokinių rajonų gyventojų čefurų kasdienybę. Jie bendrauja kalbų mišiniu, jų tautinė tapatybė mišri – dauguma išeiviai iš buvusių Jugoslavijos respub­likų. Kuo Liublianos čefurai skiriasi nuo panašių šaknų turinčių tam tikrų Vienos rajonų gyventojų? Pagrindinis tavo romano „Jugoslavija, mano tėvynė“ veikėjas Vladanas Vieną laiko svetima, nors mieste gyvena dešimtys, jei ne šimtai tūkstančių čefurų?

Čefurų tema man svarbiausia, nes apibrėžia ir mane patį. Kita itin aktuali tema, apibrėžusi mane, kaip rašytoją ir žmogų, – Jugoslavijos griūtis ir karas. Prie šių temų vis grįžtu ir turbūt dar ilgai su jomis dirbsiu, nes esu užaugęs Fužinuose tarp čefurų – žmonių, kurie ten gyveno fiziškai, bet dvasiškai būdavo kitur.

Jugoslavijos imigrantų pasaulis neatsiskleidžia pirmą kartą aplankius Vieną. Šis pasaulis neatskleis visų savo paslapčių net praleidus ten daugiau laiko – rašydamas „Jugoslavija, mano tėvynė“ Vienoje gyvenau mėnesį. Iš pradžių matai, ką mato visi – didingą imperijos sostinę. Iš Liublianos kilusiam žmogui tai gan svetimas, kitas, didysis pasaulis. Manau, nepaisant tam tikrų panašumų, Vienos čefuras yra kitoks nei gyvenantis Fužinuose, Liublianoje, nes Vienos imig­rantai daug įvairesni – tai ne tik atvykėliai iš Jugoslavijos, bet ir turkai, čekai, slovakai. O Slovėnijoje absoliuti dauguma imigrantų yra iš buvusios Jugoslavijos respublikų – serbai, bosniai, juodkalniečiai.

Be abejo, Vienoje taip pat yra daugybė serbų ir bosnių. Žmonės ten imigravo nuo imperijos laikų.

Vienoje gyvena ir nemažai emigravusiųjų dėl sąlyginai neseniai įvykusio karo. Į Slovėniją dauguma atvyko dar Jugoslavijos laikais dirbti ar mokytis, kaip, pavyzdžiui, mano tėvai. Slovėnijos čefurų bendruomenė daug vieningesnė dėl panašių gyvenimo istorijų.

 

Esi ir režisierius. Filme „Piranas – Pirano“¹ palietei dar vieną svarbią Slovėnijos istorijos temą. Po Antrojo pasaulinio karo Istrijai tapus Slovėnijos dalimi, daugeliui italų teko palikti savo namus. Atrodo, šiandien italų ir slovėnų santykiai išspręsti: Pirane, pajūryje ir kitoje sienos pusėje esančiose slovėnų apgyvendintose Triesto apylinkėse kabo dvikalbiai ženklai su užrašais slovėnų ir italų kalbomis. Ar Slovėnija užmiršo Antrojo pasaulinio karo traumas?

Deja, taip teigti negaliu, bet bent jau judama šia kryptimi – pastaruosius penkerius ar šešerius metus galima laikyti tam tikru persilaužimo laikotarpiu. Artėjame link atskirų sunkių klausimų aptarimo, kaip buvo paskutiniame Slovėnijos prezidento Boruto Pahoro ir Italijos prezidento Sergio Mattarellos susitikime. Taigi einame teisinga linkme.

Filme „Piranas – Pirano“ norėjau pasakoti miesto istoriją visų pirma slovėnams, nes daugelis jos paprasčiausiai nežino. Pajūryje apie tai retai kalbama. Net negausi mūsų pakrantės miestuose vis dar egzistuojanti italų bendruomenė gyvena lyg anapus šių įvykių. Žinoma, tai turistinės vietos, kuriose kultūrinis gyvenimas labiau pritaikytas turistų, o ne vietos bend­ruomenių poreikiams. Manau, šią erdvę sukūrusi trauma buvo nustumta į šalį, ir apie tai reikia kalbėti atvirai.

Nustebau, kad filmą taip gerai įvertinto būtent žiūrovai iš pajūrio – tiek mūsiškiai, tiek gyvenantys šalia, už sienos, Kroatijoje ir Italijoje. Ten šią istoriją gerai žino abi pusės – ir pokario išvarytieji, ir dabartiniai gyventojai. Italijoje sutikau keletą žmonių, kurie, ekrane atpažinę savo tėvų patirtis, atėjo padėkoti už priminimą, kad ši istorija yra ir jų. Tačiau likusios Slovėnijos dalies gyventojams filmas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepaliko didelio įspūdžio. Nei Liub­lianoje, nei kitose Slovėnijos vietose jis nebuvo priimtas taip entuziastingai ir – o tai daug blogiau – supratingai. Žiūrovai pernelyg nesusidomėjo istoriniu aspektu, nesuprato temos sudėtingumo. Man dėl to buvo gėda. Tam tikra prasme tai ir mano klaida: kaip pradedantis režisierius išsikėliau pernelyg ambicingą uždavinį. Kita vertus, paaiškėjo, jog slovėnai nežino apie šiuos įvykius arba nėra suinteresuoti sužinoti, nes nelaiko to Slovėnijos istorijos dalimi.

 

Vadinasi, iš kitų šalies regionų į Piraną atvykstantys slovėnai pakrantę laiko tiesiog eiline gražia vasaros poilsiui skirta vieta?

Ko gero, taip. Be abejo, žmonės skirtingi – vieni domisi daugiau, kiti mažiau. Pavyzdžiui, didelė Štirijos gyventojų dalis yra fašizmo iškeldintų ir emociškai su pajūrio regionu susijusių žmonių palikuonys. Pakrantėje poilsio namus turi ir daugybė žmonių iš kitų šalies regionų – kai kuriuos tikrai domina šio regiono istorija. Tačiau apskritai pakrantės istorija netapo visuomenės ir valstybės identiteto dalimi.

Pavyzdžiui, kai būnu Trieste ir kalbuosi su miesto ir apylinkių gyventojais slovėnais, dažnai juntu susvetimėjimą, jie nesijaučia Slovėnijos kultūrinės erdvės dalimi. Tautos namų² grąžinimas Triesto slovėnų bend­ruomenei Slovėnijoje buvo pristatytas kaip išskirtinės svarbos įvykis, tačiau procesas vyko jau daugelį metų ir niekam Liublianoje iki šiol tai nebuvo įdomu. Ir pats nieko nežinojau, kol nebuvau pakviestas į keletą diskusijų slovėnų teatre Trieste. Nustebau, kad egzistuoja tokia svarbi tema, turinti įtakos kultūriniams įvykiams mūsų krašto pasienio bendruomenėje. Stokojame simbolių, kurie sujungtų slovėnus abiejose sienos pusėse.

Viena nedaugelio išimčių – Trieste gyvenantis jau šimtas septintąjį gimtadienį atšventęs rašytojas Borisas Pahoras³. Neseniai Liublianoje jam iškilo paminklas. Pats rašytojas yra tapęs gyvuoju paminklu ir simboliu. Prieš keletą metų jis tam tikra prasme buvo moralinis slovėnų autoritetas abipus sienos. Dabar, deja, jo amžius jau nebeleidžia jokios aktyvios veiklos.

 

Kroatų rašytojas Miljenko Jergovićius yra sakęs, kad į Jugoslavijos sudėtį įėjusi Slovėnija laikyta kitokia, geresne. „Tai buvo mažas stebuklas, kartais net pagalvoju, kad tai niekada nebuvo Jugoslavija“, – sakė M. Jergovićius. Panašių nuomonių apie Slovėniją girdėjau kalbėdamasis su pietinės buvusios Jugoslavijos dalies gyventojais – kuo toliau į pietus, tuo palankesnių. Tačiau patys slovėnai, atrodo, vis labiau nepatenkinti ir nusivylę pokyčiais jų šalyje. Kodėl slovėnų ir jų kaimynų iš buvusios Jugoslavijos suvokimas apie šalį taip skiriasi?

Manau, slovėnai yra naivios savo tikėjimo aukos, nes įsivaizdavo, kad Slovėnija sėkmingiausia, pažangiausia, demokratiškiausia ir apskritai geriausia visomis prasmėmis, tiesiog Jugoslavijos Šveicarija. Mitą sukurti padėjo ir žmonės iš kitų buvusios Jugoslavijos vietų, nes matė, kad Slovėnijos visuomenės pažanga Jugo­slavijos laikais iš tiesų buvo didžiausia. Šis mitas lėmė lūkesčius, kurių mūsų nepriklausoma valstybė, dalies manymu, nepateisino. Faktas, jog Slovėnija buvo taip gerai vertinama visų pirma dėl ypatingos padėties Jugoslavijos sudėtyje. Prekės ir įvairūs Vakarų kultūros elementai ją pasiekdavo greičiau, bendra situacija respublikoje buvo kitokia, net komunistų partijos veiksmai Slovėnijoje atrodė kitaip nei pietuose.

Galbūt tai slovėnams suteikė klaidingą pranašumo jausmą, vis augusį Zagrebo, Sarajevo ir Belgrado gyventojams nuolat kartojant: „Jūs esate geriausi!“ Sakyčiau, 9 dešimtmetyje, kai save laikėme pasaulio centru, buvo iš tiesų tikima, kad Slovėnija, vos taps nepriklausoma, nusimes buvusios Jugoslavijos naštą, nes nebereikės mokėti mokesčių Belgradui ir subsidijuoti Kosovą, iš tikrųjų per naktį taps ant­rąja Šveicarija. Tokia buvo Slovėnijos vizija, tačiau pamiršome, kad Slovėnija tokia tapo dėl Jugoslavijos, kadangi šioje didelėje šalyje buvo daug skurdesnių periferijų, į kurias galėjome eksportuoti savo geresnes prekes ir pažangesnes paslaugas. Slovėnai Jugoslavijos Socialistinėje Federacinėje Respublikoje turėjo privilegijuotą padėtį, leidusią vystytis ir pasinaudoti savo pranašumais. Tačiau praradę šią – tam tikra prasme ir kultūrinę – rinką tapome tiesiog dar viena maža tauta Europos periferijoje.

Blogiausia, kad vis dar nenorime suprasti, kas iš tikrųjų mums nutiko. Vis dar manome kažką praradę, kažką padarę ne taip, nes vis dar netapome antrąja Šveicarija. Tačiau aš manau, kad mums sekėsi visai neblogai, išvengėme, pavyzdžiui, šoko terapijos, kokia ištiko Lenkiją. Daugelį ekonomikai sėkmingų įmonių pavyko išlaikyti savose rankose. Pereinamasis laikotarpis buvo lengvas, o šalis nebuvo taip prastai valdoma, kaip atrodo šiandien. Žinoma, padarėme klaidų, kai kurios jų gana reikšmingos: vadinamasis išbraukimas⁴, daugybė privatizavimo skandalų. Tačiau iš esmės dabar Slovėnija yra ten, kur, mąstant logiškai, ir turėtų būti maža šalis, kuri iš Jugoslavijos sudėties perėjo į naują atvirą pasaulį ir bando rasti jame savo vietą. Manau, šiandien mūsų situacija gana gera. Problema, kad nesugebame to įvertinti. Vis dar norime lyginti save su Šveicarija, nors tam neturime nei istorinio, nei kokio kito pagrindo.

Taigi jaučiamės nelaimingi, nes netapome antrąja Šveicarija ar Austrija, užuot mėgavęsi tuo, ką turime. Mūsų padėtis daug geresnė, nei norime pripažinti, bet lūkesčiai vis dar pagrįsti klaidingomis prielaidomis apie auksinį 9 dešimtmetį iki atsiskiriant nuo Jugoslavijos.

 

¹ Piranas – kurortinis miestas Slovėnijos Adrijos jūros pakrantėje, kurio reikšmę ir vaidmenį slovėnų visuomenėje galima būtų paliginti su Nida Lietuvoje. Itališkas miesto pavadinimas yra Pirano.

² Narodni dom – Triesto slovėnų bendruomenės simbolis, jų kultūrinio gyvenimo centras. Pastatas pastatytas 1901–1904 m. pagal žinomo architekto M. Fabiani’o projektą, 1920 m. liepos 13 d. sunaikintas ir sudegintas italų fašistų. 1988–1990 m. atstatytas. Perimti pastatą buvo ilgametis Triesto slovėnų bendruomenės tikslas.

³ Borisas Pahoras (g. 1913) – slovėnų rašytojas, gimęs ir visą gyvenimą gyvenantis Trieste. Vienas labiausiai verčiamų slovėnų kūrėjų. Buvo persekiojamas italų ir vokiečių fašistų, per Antrąjį pasaulinį karą kalintas koncentracijos stovykloje. Kūriniuose nagrinėja regioninės tapatybės klausimus, Triesto krašto istoriją, bendras žmoniškąsias vertybes, Antrojo pasaulinio karo įvykius. Kelis kartus nominuotas Nobelio premijai.

⁴ Išbraukimas (slov. izbris) – 1992 m. vasario 26 d. nepriklausomos Slovėnijos vyriausybės sprendimas daliai šalies gyventojų atim­ti pilietybę, t. y. išbraukti iš piliečių registro.

 

G. Vojnovičiaus proza ČIA

 

Pokalbis su G. Vojnovičiumi ČIA