Vos tik Vilniaus knygų mugėje prasidėjo Silvios Foti knygos „Vėtra Lietaus šalyje“* pristatymas, salėje atsistojęs senjoras ėmė reikalauti, kad prieš pradedant renginį tylos minute būtų pagerbtos visos okupacijų aukos, tarp jų ir kontroversiškasis Jonas Noreika – tądien sukako 75-osios jo sušaudymo metinės. Vedėja ir leidyklos atstovai bandė nuraminti įsismarkavusį žiūrovą, tačiau jis nenusileido. Konfliktinę situaciją apmaldė Tomas Venclova, pasakęs, kad niekada neprieštaraus nekaltų aukų pagerbimui. Kelias minutes (vieną jų – tylos) trukęs incidentas labai išraiškingai atskleidė tam tikrą kai kurių lietuvių sąmonėje vyraujantį požiūrį: visada aukos – net kai nusikaltėliai. J. Noreikos, žinomo Generolo Vėtros slapyvardžiu, atminimas pastaraisiais metais kelia daug diskusijų: 1941 m. jis dalyvavo Birželio sukilime, nacių okupacijos laikotarpiu dirbo Šiaulių apskrities viršininku, vėliau buvo įkalintas Štuthofo koncentracijose stovykloje, o galiausiai nuteistas myriop už antisovietinį pasipriešinimą. J. Noreikos anūkė S. Foti teigia, kad senelis buvo žiaurus nacių kolaborantas, todėl jo negalima laikyti didvyriu. Argumentus ji išdėstė knygoje „Vėtra Lietaus šalyje“, kurią dėl netikslumo ir istorinės žiūros trūkumo jau sukritikavo istorikai Mingailė Jurkutė ir Valdemaras Klumbys – abu mano, kad knyga svarbi tik kaip asmeninis atminties pasakojimas. Todėl ir noriu aptarti kai kuriuos literatūrinius autorės sprendimus: autobiografinis pasakojimas, nors grįstas tikrais faktais, visuomet yra sukonstruotas, nes autorius pasirenka, ką į jį įtraukti ir kokią formą jam suteikti.

Prieš pradėdama pūsti kritikos vėjus, jaučiu būtinybę deklaruoti: nors knygos logika ir grindžiama dichotomijomis geras ir blogas, priešas ir draugas, auka ir nusikaltėlis, galima kritikuoti knygą nekritikuojant jos intencijos. Kitaip nei argumentu „rusų propaganda“ apsiginklavę interneto komentatoriai, sutinku su S. Foti teiginiu, kad J. Noreika prisidėjo prie Holokausto organizavimo ir neturėtų būti garbinamas. Neabejoju ir tuo, kad knygą autorė rašė nuoširdžiai. Tačiau nuoširdi knyga nebūtinai yra gera. Galima tik apgailestauti, jog platesnių skaitytojų ratų „Vėtra Lietaus šalyje“ greičiausiai nepasieks ne dėl istorinių kliurkų, o būtent dėl neišnaudoto autobiografijos potencialo.

 

Silvia Foti. „Vėtra Lietaus šalyje“. Iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas. Dailininkas Kazimieras Dainovskis. – V.: „Kitos knygos“, 2022.

 

Nors žadėjau į istorikų teritoriją nesibrauti, negaliu neatkreipti dėmesio, kaip knyga buvo rašoma. S. Foti teigia atlikusi jai pagal profesiją pritinkantį žurnalistinį tyrimą. Autorės teigimu, ji – „žurnalistė, išmokyta ieškoti naujienų. Žinios apie lietuvių vaidmenį Holokauste vis dar prilygsta naujienoms“ (p. 11). Šį pareiškimą būtų sunku kvestionuoti, jeigu, kaip kadaise Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ (2016), „Vėtra Lietaus šalyje“ analizuotų lietuviškąją Holokausto atminties kultūrą, J. Noreikos, kaip istorinės figūros, svarbą (ar greičiau – mitą) arba tai, kaip Holokausto nusikaltimai aktualizuojami dabartinėje Lietuvos visuomenėje. Visos šios temos šiek tiek užkabinamos, tačiau labai paviršutiniškai – be istorijos išmanymo šiais klausimais toli į gilumas nenunersi. Be to, knygoje tvyro praėjusio dešimt­mečio nuotaikos, nefiksuojami per 10 metų įvykę (nors ir menki) pokyčiai. Tai, kad S. Foti neabejoja savo tyrimo metodų teisingumu, verčia smarkiai abejoti jos, kaip mąstytojos (juk kiekvienas rašytojas savaime yra mąstytojas), gebėjimais. Pasirinkimas rašant knygą studijuoti negrožinės literatūros kūrybinį rašymą, o ne istorijos magistrą, autorės savaime nediskvalifikuotų – istorijos neišmanymą gali atpirkti gebėjimas reflektuoti istorijos rašymo procesą, užklausti savo mąstymo dėsningumus. Tačiau nors garsiai trimituojama apie tiesos ieškojimą, autorei klausimų dėl tiesos reliatyvumo nekyla. Nesvarstoma ir apie tai, ar tiesos ieškojimo metodai nėra esminis tiesokūros įrankis. Belieka konstatuoti: žurnalistika buvo pasirinkta kaip leng­vesnis kelias ir sensacingesnės tiesos atradimo įrankis: „...manyje tūnanti žurnalistė suprato, kad iš netikėtai atsiradusių sunkumų ir neaiškumų gali išeiti daug geresnė istorija, nei maniau iš pradžių“ (p. 83).

Galbūt tai taip smarkiai nekliūtų, jeigu S. Foti būtų pirmoji, parašiusi tokią knygą. Tačiau egzistuoja jau kone šimtai vokiečių, austrų, amerikiečių ir net lietuvių kilmės autorių grožinių ir negrožinių tekstų, kuriose aprašomi labai panašūs vargai ieškant tiesos apie senelių dalyvavimą Holokauste – ir daroma tai daug subtiliau. Lietuvių kilmės amerikietė poetė Rita Gabis, išleidusi knygą „Viešnia šaulių puotoje: mano senelio SS praeitis, manoji žydų šeima ir tiesos paieškos“ („A Guest at the Shooter’s Banquet: My Grandfather’s SS Past, My Jewish Family, A Search for the Truth“, 2015) apie mažiau garsų lietuvį senelį Praną Puroną, kuris dirbo Švenčionių saugumo policijos vadu nacių okupacijos metais, nepaisydama pačios pripažįstamo absoliutaus nesigaudymo Lietuvos istorijoje, geba savo nežinojimą reflektuoti ir pasišnekėti kone su visais svarbiausiais Lietuvoje vykusio Holokausto tyrėjais – tiek užsieniečiais, tiek lietuviais. Kiek menkiau, tačiau istorinės žiūros svarbą geba reflektuoti ir lietuvių kilmės rašytoja bei literatūrologė Julija Šukys knygoje „Sibiro tremtis: kraujas, karas ir anūkės atpildas“ („Siberian Exile: Blood, War, and a Granddaughter›s Reckoning“, 2017) apie šeimos istorijos paieškas ir senelį Antaną Šukį, kuris vokiečių okupacijos metais dirbo Kudirkos Naumiesčio policijos vadu. Ši (auto)biografija – vienas įdomesnių akistatos su savo šeimos istorija pavyzdžių – įtaigiai vaizduoja istorines ir kultūrines traumas supančios tylos pasekmes.

Apibendrinti S. Foti pastebėjimai apie lietuvių požiūrį į Holokaustą („...lietuviai atsisako pripažinti prisidėję prie žydų žudynių, jie atsisako gerbti mirusius žydus (nors jų negerbė ir gyvų) taip pat kaip gerbia „savus“ mirusiuosius. Žydai, nors ir Lietuvos piliečiai, amžiams liko „svetimi“. Atkaklus nenoras pripažinti šios antisemitizmo apraiškos reiškė, kad nejaučiama nei kaltė, nei gėda, o be jų nėra savižinos, neįmanoma gailėtis dėl padarytų skriaudų“, p. 292) aktualizuoja vieną labai svarbią su šio istorinio įvykio atmintimi susijusią stoką – nėra nė vieno tyrimo, kuriuo pakankamai plačiai, ne vieno kaimelio mastu ir remiantis ne tik viešais, dažniausiai rašytiniais pasisakymais ar istoriniais veikalais, būtų bandyta įvertinti visuomenės požiūrį į Holokausto nusikaltimus. Šis trūkumas leidžia kam nori sakyti ką nori, taip pat ir tai, kad lietuviai kolektyviai neigia Holokaustą, pirštu rodant į buvusį Genocido aukų muziejų beveik be Holokausto aukų, į tebekabančią J. Noreikos atminimo lentą ir pastebimą vangumą institucionalizuojant Holokausto atminimą. Tačiau galima tvirtinti ir priešingai: memorialinės praktikos pamažu kinta, nacionalistinė atminties kultūra vietą užleidžia europietiškai – vyksta minėjimai, rengiamos konferencijos ir publikacijos, pradedama diskutuoti sudėtingais klausimais.

Holokausto atminties problematikos fone reikia grįžti prie teiginio, kad „Vėtra Lietaus šalyje“ problemiška ne tiek dėl pagrindinės minties (Lietuvoje Holokausto atmintis išties daug kuo ydinga), kiek dėl asmeninių pamąstymų seklumo. Kaip pavyzdį būtų galima pateikti S. Foti Lietuvoje išgirstą ir antrosios tėvo žmonos patvirtintą prietarą, kad žydai į macus deda pagrobtų vaikų kraujo. S. Foti šį prietarą traktuoja kaip kone visiems lietuviams būdingo antisemitizmo, kuris knygoje iš esmės laikomas pagrindine Holokausto Lietuvoje priežastimi, išraišką, nesigilina į viduramžiškas prietaro ištakas, paplitimą visoje Europoje, ignoruoja ir daug sudėtingesnes Holokausto priežastis. Toks požiūris parodo, kad iš esmės neskiriami bobučių plepalai nuo faktų ar bent į šią skirtį nesigilinama. Kitas niuansuoto mąstymo trūkumas atsiskleidžia autorei bandant vertinti senelio veiksmų kompleksiškumą: „Iš visų jėgų stengiausi išlaikyti žurnalistinį objektyvumą, vis klausiau savęs: kaip senelis galėjo būti žydų žudikas, jei kalėjo nacių koncentracijos stovykloje? Ar vien šis faktas neįrodo jo nekaltumo?“ (p. 89); „Ar galėjo antinacinių pažiūrų žmogus būti ir žydų žudikas?“ (p. 244) Tokie naivūs klausimai kaip retorinė priemonė gal ir galėtų veikti, jei vėliau būtų plėtojami, jei būtų iš tiesų tiriama, kaip ir kodėl formuojasi istorinės asmenybės ir požiūris į jas.

Negebėjimas suprasti žmonių veiksmų motyvų atveda prie redukuotos Holokausto kaltės analizės. Neblogai Holokausto kaltės situaciją iš kartų perspektyvos Lietuvos visuomenėje atspindi Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“ (2017): iš žmonių, kurių tėvai ar seneliai dalyvavo Holokauste, istorijas reikia pešte pešti, niekas apie tai nekalba savo noru, nepaklaustas. Faktas, kad pasakojimai apie generacinę kaltę visų pirma atsiranda užsienyje, rodo, jog mūsų kultūroje gebėjimas apie ją kalbėti vis dar nėra susiformavęs. S. Foti šį faktą puikiai atskleidžia Holokausto kaltės klausimą įvilkdama į garbės ir gėdos dichotomijos marškinaičius. Autorei nėra iš tiesų įdomu, kodėl kai kurie žmonės garbina J. Noreiką, nes jau turi atsakymą: „...puikiai žinojau, kokia išdidi ir užsispyrusi tauta yra lietuviai. Jie neištvertų gėdos, kurią sukeltų dalyvavimo žydų žudynėse pripažinimas – viso pasaulio pasmerkimas Lietuvai būtų tragedija“ (p. 119). Tokia išvada neabejotinai gimsta iš aplinkoje vyraujančio nusistatymo – lietuvių išeivijoje Holokausto amnezija tikrai ryški, su ja susiduria ir R. Gabis bei J. Šukys. Tačiau S. Foti patenka į savo pačios pinkles: nors išryškina ydingą mąstymą ir, rodos, pati supranta, kad jis ydingas, gėdos ir garbės kategorijas ne problemina, demistifikuoja, o tiesiog apverčia – lietuviai garbina J. Noreiką ir jiems bus gėda, kai išaiškės jo (ir jų) Holokausto nusikaltimai, o S. Foti gėdijasi, kad garbino J. Noreiką, bet garbingai išaiškins Holokausto nusikaltimus. Taip herojaus J. Noreikos vietą pamažu užima herojė S. Foti, atnešanti lietuviams tikrąją tiesą ir teigianti: „...drąsiai atskleidžiau savo senelio nuveiktus darbus“ (p. 15).

Prisiimta herojės poza atima iš autorės aštriausią autobiografinės literatūros ginklą – gebėjimą per empatiją paveikti skaitytoją. Tad didžiausia knygos problema gal ne tai, kokia ji yra, bet kokia galėjo būti. Jeigu „Vėtra Lietaus šalyje“ būtų parašyta ne didaktiškai, o empatiškai, jeigu būtų pasigilinta į psichologinius kaltės neigimo mechanizmus, iš distancijos pažiūrėta į skirtingus istorinius pasakojimus, jei į Holokausto problematikos nesuprantantį, lietuvių vaidmens jame negebantį pripažinti žmogų būtų kreipiamasi iš „suprantu, kodėl tu nesupranti“, o ne iš „tu nesupranti, aš tave pamokysiu“ pozicijos – turėtume visai kitokią knygą. Bet reikia nepamiršti, jog knyga nebuvo rašoma lietuviams – ir tai nėra tokia jau klaidinga taktika, ypač turint omenyje, kad daug su Holokausto atminties politika susijusių problemų būdavo sprendžiamos būtent dėl užsienyje kildavusio spaudimo.

Nors „Vėtrą Lietaus šalyje“ jau išvanojau visais įmanomais bizūnais, turi knyga ir kelias šviesesnes puses. Visų pirma, tekstas tikrai aiškiai struktūruotas ir, skirtingai nei kitos tokio žanro knygos, nors ir užverčia detalėmis, jose nepaskandina. Kartais sukuriamas tikrai neblogas groteskas pasitelkus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) J. Noreikos veiklą nacių okupacijos metu teisinančias pažymas ir teismui pateiktų dokumentų ištraukas. O svarbiausia – nepaprastai taikliai pavaizduojamas radikalaus patriotiškumo absurdiškumas („Kai galiausiai sėdome valgyti, maistas jau buvo atšalęs, bet mums tai nerūpėjo. Buvome gyvi degtine, juoda duona ir patriotizmu“, p. 215) ir grėsmė, tūnanti bandymuose savąją tapatybę grįsti kito žmogaus darbais („Anksčiau taip didžiavausi savo tapatybe, dabar iš to pasididžiavimo veik nieko nebeliko“, p. 251).

Plačiai užsimojusi S. Foti neparašė nei geros istorinės, nei geros autobiografinės knygos. Tačiau nėra vadovėlio, kaip reikėtų mąstyti apie Holokausto nusikaltimus, todėl bet koks, net neigiamas pavyzdys gali tapti atspirtimi naujiems požiūrio taškams atsirasti. Tai, kad „Vėtra Lietaus šalyje“ yra banaloka ir turi trūkumų, nereiškia, jog knyga nėra ar nebus svarbi (laba diena, kiek banalių ir daug ko stokojančių knygų laikosi populiarumo viršūnėse?). Ypač turint omenyje, jog LGGRTC pažyma vis dar gina J. Noreikos atminimo įamžinimą, o kariškis teisinamas, kaip savo kaltes teisino naciai – kad buvo tik sraigtelis sistemoje.

Autorę tikrai galima šiek tiek atjausti: kai priešininkų argumentai tokie absurdiški, kaip pačiam neprasmegti absurde? S. Foti žiūra suformuota jos konteksto bei aplinkybių – deja, jai nepavyko virš jų pakilti, iš tikrųjų suvokti, kaip ir kodėl formuojasi įvairūs požiūriai, o iš jų ir istoriniai pasakojimai. Autorės knygos pasaulyje yra balta tiesa ir juoda netiesa, o niuansai glūdi kažkur kitur – galbūt kitų parašytuose tekstuose. Kalbėdama apie niuansus neturiu omenyje J. Noreikos nusikaltimų per Holokaustą vertinimo: tai, kad kariškio asmenybė nėra vienareikšmė ir kad jo nusikaltimus bando pateisinti valstybinės institucijos, yra liūdniausias šios situacijos aspektas. Kalbėdama apie niuan­sus akcentuoju klausimus, į kuriuos nėra tiesaus atsakymo, į kuriuos jau 80 metų bandoma atsakyti pasitelkus įvairias teorijas, į kuriuos atsakymai keičiasi augant visuomenei ir kurie aprėpia ne tik Holokausto atminimą.

Taigi, kol Lietuvoje prie Holokausto organizavimo prisidėjęs žmogus instituciškai (ir ne tik) garbinamas kaip didvyris, S. Foti istorija nepraranda aktualumo. Tik liūdna, kad abi pusės, o kartu ir visa Lietuva praranda galimybę J. Noreiką analizuoti kaip istorinę asmenybę, o ne kaip herojų – su visomis okupacijų ir kolaboravimo subtilybėmis, siekiant suprasti, kas lemia žmonių pasirinkimus vykstant karui (netrukus tokie apmąstymai gali tapti aktualesni nei bet kada anksčiau). Vargu, ar „Vėtra Lietaus šalyje“ padarys ryškesnę įtaką visuomenei, nes kūrinys parašytas 2013-ųjų Lietuvai, kai teiginys, kad „praktiškai niekas šia tema nerašo populiariai“ (p. 12), dar galėjo būti teisingas. Neata­kuodama istorinių asmenybių heroizavimo priežasčių, tik perkeldama tuos pačius procesus į šias dienas ir kurdama naujus herojus, „Vėtra Lietaus šalyje“ teikia vienintelę viltį – kad kas nors, perskaitęs šią knygą, ims ir parašys geresnę.

* Knyga pirmą kartą išleista ispanų kalba 2020 m. – „Mi abuelo, el general Storm: ¿Héroe o criminal nazi?“, anglų kalba „The Nazi’s Granddaughter: How I Discovered My Grandfather was a War Criminal“ pasirodė 2021 metais.