Urugvajaus poetė, eseistė, vertėja ir literatūros kritikė Ida Vitale – daugybės prestižinių Ispanijos (Tarptautinė Federico Garcíos Lorcos poezijos premija 2015 m., Karalienės Sofijos premija 2016 m.) ir įvairių Lotynų Amerikos literatūros apdovanojimų laureatė. 2018 m. I. Vitalei skirta ir Cervanteso premija, vadinama ispaniškuoju literatūros Nobeliu. Iki šiol tik keturios moterys gavo šią premiją. Ja 2016 m. apdovanotas „Literatūros ir meno“ skaitytojams jau pažįstamas Eduardo Mendoza. Kitas Cervanteso premijos laureatas, 2018 m. buvęs komisijoje, Sergio Ramírezas sako, kad Cervanteso premija I. Vitalei skirta už išskirtinę poetinę kalbą. Jos poezija – ir intelektuali, ir liaudiška, ir universali, ir asmeniška, ir skaidri, ir gili – tapo įkvėpimu skirtingų kartų poetams visuose ispanakalbio pasaulio kampeliuose.

I. Vitale gimė 1923 m. Montevidėjuje, studijavo humanitarinius mokslus, iki 1973 m. dėstė literatūrą. Tais metais Urugvajuje įvesta diktatūra privertė rašytoją kartu su vyru poetu Enrique Fierro trauktis į Meksiką, kur gyveno dešimtmetį (1974–1984 m.). Vėliau poetai nusprendė, kad turi prisidėti prie demokratijos atkūrimo savo šalyje, ir grįžo į Montevidėjų. Pasak poetės, dirbdamas nacionalinėje bibliotekoje jos vyras išgyveno ketverius pragariškus metus, nes ten darbuotojai buvo palankūs diktatūrai. Todėl, kai 1989 m. E. Fierro gavo darbo pasiūlymą Ostino universitete (Teksaso valstija, JAV), pora ten persikėlė. Prisimindama Urugvajaus diktatūros laikotarpį poetė sako: „Mes buvome knygų žmonės, o knygos visada erzino militaristus. Tarėme „sudie“ Urugvajui, kuris dešimtmečiais buvo demokratiškas, pasaulietiškas ir kuriame nebuvo nacionalizmo. Koks gali būti nacionalizmas, jei esame pusiau italai, pusiau ispanai? Mano šalis visuomet gebėjo pripažinti moterų talentą. Niekada nesijautėme antrame plane. Galbūt tai susiję su pasaulietiškumu. Jau mano vaikystės laikais buvo mokytojų ir aukštas pareigas užimančių moterų. Tiesa, neturėjome nė vienos prezidentės moters, tačiau to nelinkėčiau nei moterims, nei vyrams.“

Įdomios poetės mintys apie emigraciją: „Dažnai apie egzilį kalbama, tarsi tai būtų liga. Bėgti iš savo šalies – tai nutraukti ryšius su savo kilmės vieta, praeitimi ir draugais, viliantis, kad priežastys, dėl kurių traukiesi, staiga išnyks ir galėsi grįžti. Tačiau niekada negrįžtama į tą patį miestą, kaip ir žmogus grįžta nebe toks pats. Man pasisekė. Meksikoje praleidau vienus geriausių savo gyvenimo metų, subrendau dvasiškai ir kaip literatūros žmogus. Be galo svarbu, kad kultūra turėtų autoritetą, kurį ne garbintų ar sektų, o kuriuo galėtų remtis. Jie – retenybė. Pavyzdžiui, Octavio Pazas. Meksika buvo atvira ir dosni užsieniečiams. Grįžusi pasijutau, tarsi būčiau išeivė iš Meksikos. Natūralu.“ Būtent Meksikoje I. Vitale susipažino su savo „didžiuoju autoritetu“ – meksikiečių rašytoju, Nobelio premijos laureatu O. Pazu.

I. Vitales poezija esencialistinė, jai būdingas žaismas žodžių daugiareikšmiškumu, antitezės (pilnatis ir plika žemė, lietus ir ugnis), metaliteratūriniai bruožai, ironija. Ji būdinga ne tik poetės kūrybai, bet ir pasisakymams. Štai taip kalba apie humorą: „Mano jaunystėje poetai buvo svarbūs, jie rašė proziškas, biblinio tono, beveik sakramentalias eiles be jokio humoro. Sakote, kad mano knygose daug humoro? Humoras – svarbi išgyvenimo sąlyga. Kalbu ne apie juokus – humoras pasirodo įvairiais pavidalais.“ Poetė atvirai stebisi, kaip toks žmogus, kaip Donaldas Trumpas (jį vadina „šviesiaplaukiu monstru“), galėjo pasiekti Baltuosius rūmus. Ji nerimaudama klausia, kas bus miniai žmonių, atsikapsčiusių iki Meksikos, kad galėtų patekti į JAV.

I. Vitale – taip pat ir vertėja iš prancūzų, italų, portugalų ir anglų kalbų, išvertusi nemaža Gastono Bachelard’o, Simone de Beauvoir ir Luigi’o Pirandello kūrinių. Poetės tvirtinimu, vertimas išmokė sukaupti ir išlaikyti dėmesį. Jis esą reikalauja daugiau nei poezija.

Kalbėdama apie savo kūrybą poetė sako: „Parašau vieną kitą ilgesnį eilėraštį, tačiau dažniausiai esu linkusi trumpinti. Nors žaviuosi tais, kurie leidžiasi vedami šios nevaldomos beprotybės. Iš savo mokytojo Juano Ramóno Jiménezo perėmiau „taisymo obsesiją“ – išmokau be perstojo trinti ir taisyti. Taisyti – tai lyg tvarkyti stalčius: išimi tai, kas netelpa.“ Taisydama I. Vitale stengiasi atmesti tai, kas paviršutiniška, keliskart šlifuoti, kad liktų grynoji esmė. Kai stalčiuje paliktas darbas pasimiršta, jis perskaitomas ir įvertinamas lyg kito žmogaus. Poetė labiausiai mėgaujasi rašydama sonetus. Tai iššūkis. Jos teigimu, soneto struktūra riboja laisvę, tačiau leidžia ištobulinti poetinę mintį.

Ida Vitale. Ugnės Žilytės piešinys

 

Kaip įsimylėjote literatūrą?

Neaišku, kurią akimirką gimsta susidomėjimas ar aistra kam nors. Mano atveju nesupratimas buvo be galo svarbus suprasti. Tai lūžio taškas, nuo kurio prasidėjo literatūrai, tiksliau, poezijai skirtas gyvenimas. Gabrielos Mistral eilėraštukas, padeklamuotas praktikantės pirmosiomis jos darbo mokykloje valandomis, pažadino manyje poeziją. Dvejus metus jis sukosi galvoje. Stengiausi suprasti kelias neįprastas struktūrines detales, patraukusias dėmesį. Po dvejų metų aiškinimosi atėjo supratimas. Kartais nesupranti ir sakai: „Velniop!“ Vis dėlto abejonė dažniausiai viduje kažką pažadina.

Metėte studijas Teisės fakultete ir įstojote į Carloso Vazo Ferreiros įkurtą Humanitarinių mokslų fakultetą. Supratote suklydusi?

Nesigailiu Teisės fakultete praleistų metų. Studijos nesuformavo teisinio mąstymo, tačiau įskiepijo dėmesį kalbos srautui. Tai liko ilgam. Namuose rašiau ir slėpiau. Gimiau pragmatiškoje šeimoje. Namiškiai tikėjosi, kad rinksiuosi finansiškai naudingą profesiją. Tad paauglystėje, kai reikia rinktis, kuo būsi užaugęs, maniau, kad poezija negali būti mano gyvenimo ašis. Didžiam rašytojui viskas buvo leidžiama, bet pirmiausia reikėjo pasiekti šį titulą. Studijos C. Vazo Ferreiros fakultete – tai meilė literatūrai. Dariau tai, kas man patiko. Laikui bėgant vis daugiau savęs skyriau poezijai, tarsi žaisdama pati su savimi.

Kokios buvo jūsų mėgstamiausios jaunystės knygos?

Jaunystėje ypač žavėjo Jules’io Verne’o „Paslaptingoji sala“. Ji atskleidė pasaulį, kurio visai nepažinojau. Stebino labai moksliškai sukurta erdvė. Nepaisant jaunystės aistros, manau, šiandien, atsižvelgiant į madas, J. Verne’as nebe toks aktualus.

Kurios knygos pasaulyje liktumėte gyventi?

„Tūkstančio ir vienos nakties“ pasaulyje būtų neblogai. Juokauju. Be abejo, ne „Dieviškosios komedijos“, nors su ja esu gerai susipažinusi, tačiau gyventi... Galbūt „Orlando furioso“ (XVI a. pr. Ludovico Ariosto parašyta italų epinė poema, – vert. past.) – jis kupinas magijos, kelionių, peizažų.

Kurį rašytoją (bet kurių laikų) pakviestumėte vakarienės?

Jorge Luisą Borgesą. Mielai būčiau geriau jį pažinusi.

Kaip susipažinote su J. L. Borgesu?

Nebeprisimenu, kada tai nutiko, gal 8 dešimtmetyje. Pamačiau Montevidėjuje jį, stoviniuojantį ties kampu tarp komisariato ir siuvyklos. Ėjau nešina siuvimo mašina, kurią buvau paskolinusi vyro seseriai, ieškojau taksi. Pamaniau, ką gi čia galėtų veikti J. L. Borgesas. Žinojau, jog tą dieną turėjo dalyvauti konferencijoje, bet nustebau, kad buvo toks ramus, galva beveik lietė vitriną. Priėjusi paklausiau: „Atsiprašau, pone Borgesai, pasiklydote?“ – „Ne, ne, – atsakė, – kas jūs tokia?“ Gal 20 kartų perklausė, kas esu. Galiausiai paaiškino: turi dalyvauti konferencijoje, bet jam patiktų pasivaikščioti La Rambla alėja prie jūros. Iki jūros buvo toloka. Pasakiau, kad negaliu jo palydėti, nes nešu siuvimo mašiną, tačiau galime važiuoti taksi. Jis vėl paklausė, kas esu. Taip ir liko stovėti. Visą vakarą nerimavau, ar atvyko į konferenciją. Atvyko. Kiekvienas turi savo angelą sargą.

Kuris jūsų intelektinio gyvenimo etapas buvo geriausias?

Mokymosi, studijų metai... Paslaptingos su(si)vokimo akimirkos.

Kokio įsipareigojimo niekada neprisiimtumėte?

Valdyti šalį.

Kokios knygos negalėjote užbaigti rašyti?

Vienu gyvenimo laikotarpiu nebaigiau daugybės knygų. Vėliau suvokiau, kad turiu jas baigti. Dėl discip­linos.

Ką patariate norintiems rašyti jauniems žmonėms?

Patariu skaityti viską, kas pakliūva į rankas. Skaitydamas tik tai, kas patinka, nejučia pradedi mėgdžioti. Kalbėjimo sąmoningumas formuojasi skaitant. Skaitant tave pakeičia daug ir skirtingų dalykų, kol atrandi tai, kas užkabina. Taip pat patariu suteikti knygoms antrą galimybę. Literatūra verta garbės būti skaitoma ne vieną kartą, nes sąlygos ir aplinkybės ne visada leidžia sukaupti dėmesį, priimti tai, ką rašytojas siekia perteikti apsakyme, romane, eilėraštyje, kad ir kas tai būtų.

Kas, jūsų manymu, yra socialiai pervertinama?

Komunikacija, nors sakyti tai žurnalistui...

Buvote „Loewe“ premijos komisijos narė. Kaip sekėsi vertinti poeziją?

Stengiesi vertinti literatūros dalykus, tačiau patenki į sielą to, kas rašė eiles, ir pradedi galvoti apie žmogų, ne apie rašytoją. Galiausiai tenka vėl įsijausti į šaltą nesuinteresuoto, atsiribojusio, nesusidomėjusio skaitytojo prievolę. Pastebiu, jog keičiasi poezijos referencijos. Vis mažiau mitologinių aliuzijų. Anksčiau poetai kalbėjo apie Heraklį, dabar apie Betmeną. Nesakau, kad tai suprastina, (nu)žemina poeziją, kad dėl to poezija prastesnė, lėkštesnė. Keičiasi poezijos kryptis, pasauliai persilieja, persikloja ir tai, ką vienas ir kitas leidžia suvokti. Manau, tam tikru atžvilgiu poe­zija tampa per daug pažeidžiama, „teršiama“ išorės veiksnių. Kartais poezijai primetamos nereikalingos reikšmės ir prasmės, apsunkinančios poeto ir skaitytojo santykį. Iš poezijos reikalaujama sudėtingumo, intrigos, socialinės problematikos. Politika taip pat kėsinasi į poeziją. Taip nukrypstame nuo poezijos esmės. Ar Šekspyras yra Šekspyras, nes kritikavo karalius, kurių vardų nebeatsimename, ar dėl to, kad puikiai rašė?

Kitaip nei daugelis jūsų kartos kolegų, nepainiojote poezijos ir politikos...

Gerbiu „Marselietę“, kuriai sukurta labai graži muzika, bet užsiimu kuo kitu.

Ar esate patenkinta viskuo, ką nuveikėte?

Kai žmogus pasijunta patenkintas viskuo, ką nuveikė, pasikloja patalus ir eina miegoti. Tam yra laiko.

Parengė ir iš ispanų kalbos vertė Marija Aurelija Potašenko
„El Observador“ (2017-09-24, 2018-12-02) ir „El país“ (2015-01-22)