1. Darius Žiūra. „Diseris“ („Kitos knygos“)

 

 

Viena įdomiausių šio ketvirčio knygų, gimusi, kaip liudija ir jos pavadinimas, iš mokslinės disertacijos. Žinoma, mokslo tradicine prasme joje nerasime. Tai autofikcija, pasižyminti negailestinga savistaba ir, beje, autentiškesnė už daugelį nūn populiarių autofikcinių romanų, tikslingai kurpiamų užkariauti rinką. Nors anotacijoje akcentuojami devyniasdešimtiniai ir pasakotojo santykiai su normų užribyje gyvenančiais žmonėmis (pvz., stoties prostitutėmis), valkatavimas Paryžiuje ir kt., iš esmės kūrinys vaizduoja nematomą menininkų gyvenimo pusę, kurioje karaliauja skurdas, ir meno tapsmą šiomis sudėtingomis sąlygomis – iš to, kas pasitaikė po ranka ir nieko nekainuoja.

 

2. Rolandas Rastauskas. „Verkianti bronza“ („Apostrofa“)

 

 

Į naują ir ilgai lauktą storoką (584 p.) knygą sugulė seni ir nauji tekstai, susiję su kelionėmis, klajojimu, slampa (manieringas prancūziško flâneur vertimas), kuriuos pats Rolandas vadina travelogais. Bet ar travelogai – išties pats tinkamiausias žodis? Turbūt taip, nors visada unikalų, vienetinį santykį su aplinka pabrėžiantis autorius, judėdamas struktūrine šiaurės–pietų ašimi, iš esmės kalba ne apie pasaulio įvairovę, bet ryškina patį save, drauge atiduodamas pagarbą nueinančiai epochai su visais jos didžiaisiais. Žinoma, neįmanoma nesižavėti virtuozišku metro sakiniu, kibiomis kilpomis apraizgančiu protą ir neleidžiančiu suabejoti nei pasakojimo strategija, nei taktika, nei kone girdima intonacija.

 

3. Sigitas Parulskis. „Kaip aš mečiau“ („Alma littera“)

 

 

Atrodytų, tranzityvus, apie perėjimą iš vienos būklės į kitą sufleruojantis ir siužetą žadantis knygos pavadinimas iš tikrųjų (sąmoningai) melagingas – knyga siūlo vien rašytojo mintijimus, jo kelionę vaizduotės labirintais ir nuogų kūnų formomis. Taip, knyga išties parašyta atsispyrus nuo metimo rūkyti, bet knygos karkasu turbūt reikia laikyti (autoriaus) atmintį, sujungiančią iš pažiūros nesusijusius fragmentus į (vis dėlto gana padriką) struktūrą, kurią pats autorius drįso pavadinti romanu. Tai kūrybiškas ir tipiškai parulskiškas sprendimas, leidžiantis pamatyti šiame projekte ir gabų eseistą, ir išradingą feisbuko autorių, ir žmogų, mėgstantį laikyti rankose fotoaparatą.

 

4. Norbertas Černiauskas. „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ („Aukso žuvys“)

 

 

Knygą apie neįvykusią Lietuvos istoriją galima skaityti ir kaip fantazijos šėlsmą, netiesiogiai pasakojantį apie potencialą, kurį turėjo ir kurio, nelaimingai sukritus aplinkybėms, neišnaudojo Vasario 16-osios Lietuva, ir kaip tam tikrą šiuolaikinių diskursų bei rietenų aidą (pvz., peštynės dėl Antano Smetonos įamžinimo), dėl to ji išsprūsta iš utopijų ir pramoginės literatūros burbulo ir tampa socialiai aktyvi. Ir tuo pat metu prikišamai iliustratyvi, parodanti, kaip skirtingai kitomis sąlygomis galėjo funkcionuoti tie patys reiškiniai (pvz., mene atsispindinti hipių ideologija). Beje, kuo čia dėta Portugalija ir Fado? Įsigykite knygą ir sužinosite.

 

5. Mantas Adomėnas. „Moneta & Labirintas II“ („Baltos lankos“)

 

 

Antrosios dalies skaitytojui, tikėtina, jau įveikusiam pirmąją, – t. y. tam, kuriam knygos ištęstumas, kai kurių scenų plokštumas ir erudicijos fontanai nepasirodė didelė problema, – žinotina, kad šioji – dinamiškesnė už pirmąją, įvykiai veja įvykius, o pabaiga apskritai primena filmo finalą. Įdomios politologinės įžvalgos, susijusios su Rusija, autorius sugeba derinti intelektualinį turinį su pasakojimo intensyvumu bei aktualijomis. Nors iki Umberto Eco, su kuriuo autorius lygintas (taip pat ir ironiškai), jam dar toloka, lietuvių pramoginės literatūros laukui jo kūrinys – didžiulis sukrėtimas. 

 

6. J. G. Ballard. „Aukštnamis“, vertė Marius Burokas („Lapas“)

 

 

J. G. Ballardo, Lietuvos skaitytojams jau pažįstamo iš romano „Avarija“ („Kitos knygos“, 2010, vertė M. Burokas), garsioji distopija vaizduoja psichologijos pokyčius, žmonėms atsidūrus uždaroje erdvėje: Londono pakraštyje pastatytas aukštnamis (high-rise) netrukus virsta orgijų ir kovų lauku, kur socialinė vertė matuojama namo aukštais, o greta prabangos tvyro chaosas ir prievarta. Tai tarsi dabartinio pasaulio, taip pat susipriešinusio ir neįstengiančio gyventi be ribų ir sienų, modelis, beje, leidžiantis tyrinėti architektūrą kaip socialinės inžinerijos įrankį.

 

7. Giusepe Tomasi di Lampedusa. „Gatopardas“, vertė Lina Gaučytė („Baltos lankos“)

 

 

1958 m. išleistas ir ligi šiol vertinamas italų literatūros klasikos kūrinys su švelnia ironiška nostalgija pasakoja apie praėjusios epochos tradicijas, kurias įkūnija kadaise didinga siciliečių giminė ir paskutinis jos atstovas. Kunigaikštis don Fabricijus, save vadinantis gatopardu – tikrovėje neegzistuojančiu gyvūnu, su stojišku liūdesiu priima į šalį atkeliaujančias progresyvias idėjas ir neišvengiamą savojo luomo dekadansą. Puiki, išraiškingu stiliumi parašyta knyga, kurioje per savo pačių patirtį galime netiesiogiai išgirsti ir kitų nueinančių kartų balsą.

 

8. Alasdair Grey. „Lanarkas“, vertė Laimantas Jonušys („Baltos lankos“)

 

 

Garsaus škotų rašytojo postmodernioje pragaro vizijoje, kurios veiksmas vyksta siurrealistiniame Untanko mieste, nematančiame dienos šviesos, ir realistiniame prieškario Glazge, pasakojamos susipynusios pagrindinių veikėjų Lanarko ir Dankano Tovo gyvenimo istorijos. Tai sapniškas pašėlusios žaismės ir vaizduotės kūrinys apie žmonijos negebėjimą mylėti ir nepailstamą siekį pamilti.

 

9. David Lynch, Kristine McKenna. „Sapnų kambarys“, vertė Marius Burokas („Hubris“)

 

 

Keistoka, unikalios struktūros knyga, sudaryta lyriškas ir intymias paties D. Lyncho refleksijas derinant su jo artimos kolegės Kristine McKennos parašytais biografiniais skyriais, kuriems panaudota medžiaga daugiau nei iš 100 pokalbių su atvirais buvusių žmonų pasakojimais, šeimos narių, draugų, kolegų aktorių, agentų, muzikantų ir įvairiausių sričių bendražygių prisiminimais. Ne tik D. Lyncho, kaip režisieriaus, gerbėjams.

 

10. Tove Ditlevsen. „Veidai“, vertė Aurelija Bivainytė („Tyto alba“)

 

 

Dar vienas garsiosios „Kopenhagos trilogijos“ autorės romanas, grįstas jos asmenine patirtimi psichiatrijos ligoninėje kovojant su depresija ir priklausomybe nuo raminamųjų, pasakoja apie šiandien itin trendy psichinės sveikatos, moters vaidmens visuomenėje, meninės saviraiškos temas, kurios atskleidžiamos per veido įvaizdį: protagonistė Lisė Mundus psichiatrijos ligoninėje susiduria su daug skirtingų veidų, virstančių tarsi (greit besikeičiančiomis) kaukėmis, tarp jų lengva pamesti save, o tai skatina pamąstyti apie veidus, kuriuos kuriame, slepiame ir keičiame palaikydami santykį su kitu.

 

11. José Eduardo Agualusa. „Praeičių pardavėjas“, vertė Paulius Stasiūnas („Rara“)

 

 

Iš Angolos kilusio rašytojo romano protagonistas Feliksas Ventura, galima sakyti, iš tikrųjų pardavinėja praeitį – besiformuojančiai Angolos buržuazijai, stokojančiai solidžios praeities, jis „augina“ giminės medžius, sukuria laimingus atsiminimus ir dar prideda pasižymėjusių protėvių portretus. Tai takus ir poetiškas tekstas apie tikrovės reliatyvumą, netgi šiek tiek sapniškas, tačiau būtent tuo ir apgaulus: tiek poetiškumas, tiek ir pati aktualija, kai tam tikroms grupėms žmonių prireikia praeityje naujų tvirtesnių atramos taškų, kyla iš Angolos, patyrusios daugybę perversmų ir neramumų, politinės-socialinės padėties, tad socialinė ir politinė kūrinio potekstė ne mažiau svarbi už pagrindinę siužeto liniją. Turėkite po ranka gūglą.

 

12. Sonata Dirsytė. „Išdidumo kalinė“ („Alma littera“)

 

 

Nors kokybiško istorinio romano lauką Lietuvoje daugelis vis dar sieja su viena pavarde, S. Dirsytės kūrinys parodo, kad situacija vis dėlto smarkiai pasikeitusi. Po gana sėkmingos debiutinės knygos „Fata morgana“, pasakojusios šiurpias Kėdainių krašto istorijas, šįsyk autorės fokuse atsidūrė nesantuokinių Žygimanto Senojo vaikų motina Kotryna Hochstadė, jos dukra Beata Koščelecka ir anūkė Elžbieta Ostrogiškaitė. Int­riguojantis šių emancipuotų moterų gyvenimas – tai kova už savo teises ir bandymas įsitvirtinti patriarchalinėje visuomenėje. Tris moterų kartas aprėpianti istorija kupina ne tik karališkųjų intrigų, išdavysčių, dramos, fatalizmo, bet ir (o tai nebūdinga populiariajam romanui) užduoda sunkių klausimų apie žmogaus likimą, laisvą pasirinkimą ir laisvę klysti.

 

 

Parengė Andrius Jakučiūnas