Neskaitant kelių asmeninių fetišų, man niekad pernelyg nerūpėjo pasiklausyti, kaip viešai kalba mėgstamiausi rašytojai. Tiesą sakant, dažnai nustebdavau, kad kitiems taip svarbu paklausyti savųjų. Rašytojas – tai gerai rašantis žmogus, tad nebūtinai gerai kalba. Aišku, būna išimčių. Oscaro Wilde’o amžininkai tikina, jog airių rašytojas, didžiavęsis tuo, kad savo genialumą skyrė gyvenimui, o kūrybai – tik talentą, kalbėjo taip pat gerai, o gal net geriau, nei rašė. Toks pats atvejis ir Jorge’s Luiso Borgeso, kurį aš pats, dar paauglys, vienąsyk vaikiausi po visą ispanakalbę geografiją lyg pamišęs fanatikas ir kurio nėsyk negirdėjau ištariant išmintimi ir humoru nespindinčios frazės. Vis dėlto įprastai būna priešingai. „Mąstau kaip genijus, rašau išskirtinai gerai, o kalbu kaip vaikas“, – yra pareiškęs Vladimiras Nabokovas, o Johno Maxwello Coetzee’s, vieno geriausių gyvų romanistų, klausytojai būna įspūdingai nuvilti, nes viešuose pokalbiuose teišgirsta, kaip šis perskaito savų tekstų fragmentus ir vienskiemeniais žodžiais atsakinėja į pateiktus klausimus. Tokie nusivylimai nesunkiai paaiškinami. Jei rašytojas – ne O. Wilde’as, viską, kas puikiausia, sudeda į knygas, taigi tai, ką parašo, visad geriau už jį patį; jei rašytojas – ne O.  Wilde’as, bet yra geresnis už tai, ką parašo, – tada yra blogas rašytojas, nes pasiliko sau tai, ką turėjo atiduoti knygoms. Arba netgi taip: autentiško rašytojo tikrasis „aš“ nėra tas, kuris visur vaikštinėja pats save interpretuodamas paprasto ir kasdienio žmogaus amplua, o būtent gyvenantis tuo, ką parašo. „Aš esu rašytojas tik raštu“, – atsiprašinėdavo Adolfo Bioy Casaresas, kai jo paprašydavo pakalbėti apie šį, aną arba apie dar kitą. Galbūt visi rašytojai turėtume juo pasekti.

 

Gedimino Kajėno nuotrauka.

 

Bent taip dingojosi, kol vieną dieną, beprasidedant 2013-iesiems, ėmiau įtarti, kad šis požiūris klaidingas. Šitai atsitiko perpildytoje teatro salėje Kartachenoje, kur „Hay Festival“ organizatoriai buvo pakvietę Mario Vargasą Llosą ir Julianą Barnes’ą padiskutuoti apie Gustave’ą Flaubert’ą ir jo „Ponią Bovari“. Toks pasirinkimas nuspėjamas: M. Vargasas Llosa, skaitydamas šį neprilygstamą romaną, atrado save, kaip rašytoją, jam skyrė reikšmingą studiją („Nesibaigianti orgija“), o J. Barnes’as pašventė prancūzų rašytojui savo geriausią knygą („Flobero papūga“); tačiau diskusijoje nutiko šis tas neįprasta. Viskas vyko sklandžiai iki moderatorės Marianne Ponsford klausimo: „Kaip čia nutiko, kad mus šitaip domina tokia lėkšta ir paviršutiniška moteris kaip Ema Bovari?“ Tuomet M. Vargasas Llosa pertraukė M. Ponsford, atšovė, kad Ema nieku gyvu nėra lėkšta ir paviršutiniška, kad ji – ryžtinga moteris, iki mirties kovojusi už savo svajones, tobulas įkūnijimas žmogiškojo geismo gyventi įsiklausant į troškimus, o kol ant scenos romanistas vis įnirtingiau kovėsi dėl savo herojės, mes, žiūrovai, pamatėme, kaip prieš akis užgimsta įniršęs ir nevaldomas perujietis, kuris rašo M. Vargaso Llosos romanus ir moka taip gerai pasislėpti už to oksfordiškų manierų džentelmeno, kad net kalba jo vardu (arba yra jį pasisavinęs). Jau beveik dūstančiam rašytojui galiausiai pabaigus tiradą, salė nuščiuvo, lyg visi būtų laukę, kol tas garbingas septyniasdešimtmetis griebs persigandusią moderatorę už gerklės, o įtampą išsklaidė tik J. Barnes’o britiškas humoras ir atsiprašymas, lyg pamokos pabaigą skelbiantis skambutis, sukėlęs kolektyvinį juoko pliūpsnį: „Na, visi mes žinome, kad Mario įsimylėjęs Emą Bovari.“

Jokia paslaptis, kad J. Barnes’as pataikė tiksliai. Tačiau aš, kaip ir daugelis mano kartos rašytojų, visą gyvenimą praleidęs su M. Vargaso Llosos skaitiniais, niekad to nesupratau taip aiškiai, kaip tą išskirtinę akimirką. Mat tiesa tokia: kalbėdami mūsų mylimi rašytojai negali duoti tiek, kiek duoda raštu, bet gali duoti to, ko raštu negalėtų ir ką gali duoti tik kalbėdami, nors ir kalba visai kitaip, nei rašo (juk ir neturi to daryti). Ir ši dovana net panaši į nepakartojamą teksto stebuklą.

 

Iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė

„El País Semanal“, 2020-12-27

 

M. Vargaso Llosos, J. Barnes’o ir M. Ponsford diskusija apie Flaubert’o „Ponią Bovari“