Laura Kromalcaitė: „Šmaukšt – jūs mano“

Ką reiškia būti nufotografuotai, kaip jauteisi fotografuojama? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuota tampi tiesiog spektaklio personaže, kuri gyvena jau atskirą gyvenimą?

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

 

Daiva Kairevičiūtė. Poetė Laura Kromalcaitė. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“
Daiva Kairevičiūtė. Poetė Laura Kromalcaitė. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Būti nufotografuotai – tai būti pasiimtai. Tiksliau, tavo atvaizdas tampa nebe tavo, o visų nuosavybe – jį galima visaip interpretuoti ir vertinti: gražus ar nelabai, patrauklus ar ne. Dirbdama modeliu susitaikiau su tuo, kad mano vaizdinį pasiima ir suvalgo industrija. Kad tampu tik tuščiaviduriu kūnu nuotraukų ir įvaizdžių jūroje. Ten tesu atvaizdas – be istorijos, be praeities ir ateities, sustingusi katalogo viršelyje su susegtais drabužiais užnugaryje (visa tai, žinoma, lydėjo ir valgymo sutrikimai). Negana to, paprastai tokie vaizdiniai tarnauja vyriškajam žvilgsniui (angl. male-gaze). Visuomet labiau norėjau būti graži moterims. Man tai daug svarbiau ir įdomiau. Vyriškasis žvilgsnis – primityvus, varo nuobodulį. Kai nusifotografuoti pakviečia Daiva ar koks kitas pažįstamas fotografas, nutinka priešingai – mano vidujybė kadre tampa pageidaujama. Ji įsitaiso greta atrodymo, kūnas nebėra tik mėsa, drabužiai tampa nesvarbūs – galiu rengtis savais ir nesegti jų už nugaros duriančiu segtuku.

Manau, nuotraukose, kaip ir gyvenime, neišvengiamai esame personažai. Nepaisant to, kaip karštai deklaruotume, kad esame natūralumo šalininkai, kad mūsų pozas diktuoja vidus ir panašiai. Visuomet esame kitokie ten, kur pasiekia Kito akis. Norime būti gražūs, mylimi, priimti. Stengiamės tokie pasirodyti. Net ir natūralumo deklaracijos šaukia apie personažiškumą: „Noriu, kad mane taip matytumėt, noriu, kad žinotumėte, koks autentiškas esu.“ Ir nereikia baidytis buvimo personažu – turime čia tiek mažai laiko, kad geriau jau pasilinksminkime. Aš irgi maivyčiausi sakydama, kad man nesvarbu atrodyti. Man labai svarbu atrodyti. O smagiau pasidaro supratus, jog tai nėra susiję vien su kompleksais – mėgstu persirenginėti, prisidažyti, kurti personažus, slėptis už jų. Pavyzdžiui, vienam vakarėliui apsirengiau vaivorykštiniu upėtakiu, o dabar bandau susikurti balos kostiumą, kad kiti narcizai palinkę virš manęs – narcizės – pamatytų save.

Man patinka gražūs žmonės ir daiktai. Tiek gyvenime, tiek fotografijoje patinka pasipuošusios damos su baltais plaukais iki užpakalio ir didžiulėmis lūpomis. Ką padarysi. Stebiu visokiausius žmones ir stebėdama galvoju: „Jūs mano.“ Čia turiu omenyje minėtą atvaizdo pasisavinimą, kuris, manau, būdingas ne tik fotografijai, bet apskritai žvilgsniui. Kaip yra su fotografija ir sielos vagystėmis, apie kurias klausi, – nežinau, tikriausiai reikėtų teirautis kunigų ir dvasinių šarlatanų.

Beje, turiu su fotografija susijusią istoriją. Kai buvau 14-os, susitaupiau ir nusipirkau „Nikon D40“. Net nepasikeičiau objektyvo (nebeturėjau pinigų) ir fotografavau su tuo standartu, jau pridėtu. Man, vaikui, tai buvo didžiulis stebuklas – „dabar galėsiu pasiimti viską, kas man gražu“. Tad nuo to laiko įvairaus plauko stygius kompensavau vaizdų pasisavinimu. Varlė tupi ant šlapio asfalto. „Šmaukšt – tu mano.“ Du įsiutę šiukšlių vežėjai mušasi šiukšlių maišais prie konteinerių. „Šmaukšt – jūs mano.“ Buožgalvių kolonada rausiasi upėj. „Nenoriu jūsų, bet jūs mano.“

Po kelerius metus trukusių vaizdinių gaudynių sustojau – gal pavargau, o gal tiesiog nusibodo. Gerai nepamenu. Prieš kelias dienas radau kažkur užkištus senus kadrus ir prisiminiau, kaip gerai anuomet sekėsi užkaišioti visus kampus, pro kuriuos smarkiai košė vėjas. Ištikus vidiniams ir gamtiniams kataklizmams vis prisimenu Bruno K. Öijerio eilėraštį „Hey angele“. Tada sakau: „Ieškau kažko, ko galėčiau ieškoti.“ Arba – geresniais laikais: „MES ieškome kažko, ko galėtume ieškoti.“

Pasisavinti vaizdinius reiškia patvirtinti regą, o kartu su ja – gyvenimą. Galbūt šią vasarą Kalvarijų gatvėje pamatysiu dvi merginas: jos važiuos riedlentėmis susikibusios už rankų, dangų ir akis durstys vasaros saulė, kvepės. Galbūt jos trumpam atsisuks į mane. Galbūt paspausiu ir galbūt po daugelio metų vėl galėsiu pasakyti: „Šmaukšt – jūs mano.“

O atsakant į paskutinį klausimą apie kalbą, manau, ji niekur nedings, nes tokiu atveju turėtų prapulti ir kultūra su visais žmonėmis. Kita vertus, viskas ir taip jau byra velniop, tad man visai vienodai.


Laura Kromalcaitė – poetė, Vilniaus universitete studijuojanti intermedialių literatūros studijų magistro programoje. Dabar rengia antrąją poezijos knygą (pirmoji – „Mūsų čia niekad nebuvo“).