Pastaruoju metu teko kalbėti apie lietuvių poeziją keliuose renginiuose ir laidose. Akcentavau įvairovę – nuo tradicijos iki poetinių eksperimentų. Ruošdamasi gal kiek netikėtai įvardijau ir sau, ir klausytojams – džiaugiuosi ne tik poetiniu kismu, raida, bet ir kokybiškai parašytais, gaiviai skambančiais klasikai artimais eilėraščiais. Šiame kontekste minėtini kūrybiški Antano A. Jonyno sonetai, Aivaro Veiknio poezija. Šįkart pristatau dar vieną klasikinės poetikos pavyzdį – Rūtos Mikulėnaitės-Jonuškienės knygą „Mėlynų naktų vieškeliai“. Man tai asmeninis 2024 m. poezijos atradimas, kuriame įstabiai, talentingai pinamos „amžinosios temos“ ir originali jų kalbinė raiška, tradiciniai vaizdiniai ir modernios prieigos, lietuvių liaudies kultūra ir pasauliniai intertekstai.

Pastarąjį teiginį noriu iliustruoti galvodama apie knygos pavadinimą ir mėlynos spalvos konotacijas. Greta neoromantinei tradicijai artimų įvaizdžių („mėlynų naktų vieškeliai“, „mėlynos valtys“, „mėlynas dangus“, „mėlyni sparnų dryžiai“, „mėlynos akys“), kurie simbolizuoja liūdesį, prarastį, egzistuoja ir Vincento van Gogho paveikslo „Irisai“ motyvai. Šiame žymiausio postimpresionisto paveiksle mėlynos gėlės sužydi šviesa, skaidrumu. Nepaisant atskubančios mirties, egzistuoja gyvastis, „šviesos vadovas mano ligoje“, šalia traumų ir skaudulių – išsipildymas, atmintis, kūrybos katarsis. Aptariama poezija man pasirodė kupina spalvų, gyvastinga, jautri, kylanti iš šviesotamsos, taip gražiai susišaukianti su V. van Gogho kūryba ir kitais intertekstais.

 

Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė. „Mėlynų naktų vieškeliai“. Dailininkė Jūratė Mitalienė, V.: „Slinktys“, 2024

 

Poetė Erika Drungytė pastebi R. Mikulėnaitės-Jonuškienės poetinį dvilypumą ir apie knygos eilėraščius viršelyje atsiliepia taip: „Vienuose jos eilėraščiuose gyvas praeities klodas, atpažįstamas iš neoromantine tradicija grįstų vaizdinių, o kituose autorė mėgina suprasti svetimos šalies ir kultūros ženklus.“ Natūralus poetinis universumas neabejotinai praturtina knygą, tačiau nesugriaunamas rinkinio vientisumas, tolydumas. Pavyzdžiui, viename eilėraštyje lyrinė subjektė leidžiasi į svečią šalį („Lėktuvas leidžiasi Palerme“, 86 p.), tačiau ir naujame krašte yra lydima senosios savęs, praeities, įkūnytos, o kartu archetipinės motinos („Kur benueičiau, jinai neapleidžia manęs, / Laiko už rankos ir nieko nesako“, 87 p.). Labai gražus ir vertingas šis poetinis tęstinumas, įgyjantis įvairių formų bei išraiškų. Kitas minėtinas pavyzdys – eilėraštis „Apie Džeimsą“, paliečiantis jautrią  socialinę pilkojo, paribių žmogaus temą. Subjektės naivumas („Prašydavo paskolint / Aliuminio folijos. / Ir aš galvodavau: ak, Dieve, / Ką tas Džeimsas kepa?“, 105 p.) kontrastuoja su gyvenamojo pasaulio tikrove, tačiau, nors „triukšmingo miesto lapės / Daugiau supranta ir yra gudresnės / Už mažo miesteliūkščio moterį“, įvardytas išorinio ir vidinio pasaulio susikirtimas, savotiškas neatitikimas atneša daug poezijos grožio, o įgyta patirtis praverčia rašant kitus eilėraščius.

Autorė sugeba gerai derinti asmeniškumą ir universalumą. Išpažintiniai motyvai („Vietoj autobiografijos“ ir kt.) dera su kartos, tautos balsu – minimi tėvo lageriai ir kolūkiai, berniokų bunkeriai, tetos sibirai, vėlesnė emigracijos patirtis. Visa tai rezonuoja su skaitytojo patirtimis, išplukdo į tolimesnius vandenis, apima platų horizontą. „Penki eilėraščiai apie Leoniuką“ taip pat pateikia kitokią perspektyvą, leidžia kelti kartų ir skirtingų pasaulio suvokimų klausimus, atskleidžia kintančią poezijos sampratą: „Matai, / Jūsų poezija / Dabar kitokia. / Mano poezija buvo / Žemė, gyvuliai / Ir miškas“ („Leoniuko poezija“, 36 p.).

R. Mikulėnaitė-Jonuškienė rašo apie pasaulio ir būties trapumą, dūžtančias formas, irumą, nyksmą. Tačiau šalia egzistuoja atmintis, vaikystės, jaunystės vaizdiniai, kurie ne tik gramzdina, bet ir išplukdo. Greta mėlyno liūdesio „pavasaris alpsta lakštingalom“ (15 p.), o stovintį pelkių vandenį keičia ežerai ir sraunios upės („toji beprotiškai šniokščianti upė“, 93 p.), mirtį – gyvastis, vanduo ir kraujas. Greta neišvengiamą prarastį teigiančių (ar liudijančių) eilėraščių knygos subjektė patiria meilę – Erosas, Hipnas ir Tanatas knygoje sudaro jautrią, nebanalią triadą.

Kalbant apie klasikinius poezijos motyvus, įvardytinas tradicinis archetipiškumas – tėvo, motinos, vandens, vėjo archetipai, dažnai pabrėžiamas ribinis laikas (apie Mirceos Eliade’s nagrinėtą vandens archetipo daugiasluoksniškumą jau esu rašiusi, tad tik paminėsiu, kad ambivalentiška šios stichijos samprata aktuali ir R. Mikulėnaitės-Jonuškienės eilėraščiams).

Pažymėtinas gausus gamtos pasaulio vaizdavimas ir spalvingumas: „kalbėk spalvotais gyvenimais“ (49 p.), „Melisos, violetiniai dagiliai / Geltoni turkiški jurginai, / Pilkšvi bajorų vėriniai, / Serbentų rausvos kekės“ (50 p.). Tačiau poetė geba tradicinius motyvus pateikti originaliai, jos eilėraščiai išsiskiria puikiu kalbos valdymu, žodingumu, kūrybiškumu: „vėjai loja“, „pavasaris alpsta lakštingalom“, „vandens gyvatėlės / Gyvybę įkalba stiklui“, „švyliai švysčioja / Akivaro aky“, „mąžta metų kuodelis / Tarp mirusios motinos pirštų“ – šiuos ir daugelį kitų kalbos perliukų skaitydama nuolat norėjau užsirašyti. Autorė labai saikingai, bet visada prasmingai pasitelkia intertekstus – nuo biblinių iki kultūrinių, nuo Maurice’o Maeterlincko dramų iki „Mažojo princo“ motyvų.

Kaip jau minėjau, ši knyga yra vienas iš poetinių šių metų atradimų, dar kartą įrodantis, kad nuo tradicijos nereikia bėgti – verčiau su ja diskutuoti. O klasikinės, amžinosios temos, įvaizdžiai, archetipai gali skambėti itin kūrybiškai, pagauliai ir stipriai. Rekomenduoju.