Berlyno literatūros festivalio, vykstančio jau trečius metus, laukiu beveik taip pat stipriai, kaip Vilniaus knygų mugės. Ir čia – daugybė autorių, susitikimų, kasdien sprendžiama dilema, į kurį renginį nueiti, nes labiausiai dominantys, kaip tyčia, dubliuojasi. Čia susitinki bendraminčius, pamatai autorius, užsirašinėji kilusias mintis ir leidiesi užvaldomas literatūrinio šurmulio. Tik, kitaip nei Vilniuje, Berlyno festivalyje nėra knygų turgaus ir akcijų ieškotojų. Dairausi aplink ir matau susidomėjusius veidus, girdžiu kalbas apie renginius, autorius, literatūrą, o ne apie knygų kainas ar „sumedžiotus“ selfius su populiariais autoriais. Tų, populiariųjų, čia irgi nėra. Jie rengia atskirus susitikimus ir dalija autografus Leipcigo ar Frankfurto knygų mugėse. Į Berlyno festivalį kviečiamos arba literatūrinio pasaulio žvaigždės, arba vokiečiams pristatomi nauji autoriai, arba jaunieji perspektyvūs kūrėjai, arba egzotiškų šalių rašytojai su visai kitokiomis istorijomis ir požiūriais. Festivalyje galėjau gyvai susipažinti su Salmanu Rushdie, Karlu Ove Knausgaardu, Banana Yoshimoto, Kazuo Ishiguro, Elif Şafak ir kitais, nežinia, ar kada atvyksiančiais į Vilniaus knygų mugę.

Trečiadienį, rugsėjo 6-osios vakarą, skubu į Haus der Berliner Festspiele – 1963 m. atidarytą salę, regėjusią daugybę muzikos, šokio, kino ir literatūros pasaulio įžymybių. Išlipu iš metro ir neskubėdama einu pro Berlyno menų universitetą – tarp neorenesansinio rūmus primenančio pastato kolonų rūko studentai, didžiuliuose languose žiebiasi pirmos šviesos, atsklinda repetuojančių muzikantų garsai. Oras kvepia po lietaus džiūstančiais šimtamečių platanų lapais, dailiai prižiūrėta pieva nuliuoksi voverė, o aš žingsniuoju grindiniu, paspiriu rudens pranašą kaštoną ir nepaliauju žavėtis Vakarų Berlyno elegancija ir ramybe. Šis Berlynas visai kitoks nei manasis, likęs Rytuose. Nors Rytų Berlynas pasiekiamas per pusvalandį, nuo šios atmosferos nutolęs šviesmečiais. Žmonės jau šurmuliuoja prie įėjimo, bilietų į atidarymo vakarą nebelikę. Nustebina budintys policininkai, viduje pamatau dar kelis. Ir tik pradėjus kalbėti žymiausiai šiuolaikinei Turkijos rašytojai E. Şafak suprantu, kodėl apsauga buvo sustiprinta.

E. Şafak kalba taip, kaip seniai nekalbėjo joks rašytojas. Lietuvoje tokių kalbų turbūt negirdėjau nuo Sąjūdžio laikų. Ji kalba apie demokratiją, žmogaus teises ir laisves, apie tai, kaip jai skaudą širdį matant, kad per kelias dienas buvo nubraukti visi Turkijos pasiekimai ir kad šalis primena viduramžius: dabar Turkija yra pats didžiausias žurnalistų kalėjimas – tie, kurie dar nepasodinti, vis tiek negali atvirai rašyti. Rašytoja tikrai nemaniusi, kad jos šalyje taip greitai įsikeros religinis fanatizmas ir nacionalizmas. Vokiečiai palydi plojimais kiekvieną aštresnį posakį, nes konfrontacija tarp Turkijos ir Vokietijos jaudina visus.

Rašytoja su šeima dabar gyvena Londone. Ji žino, kaip būtų nesaugu grįžti į tėvynę. Dėl to, kad romane „Stambulo pavainikė“ paminėjo Armėnijos genocidą, rašytoja buvo teisiama, sulaukė daugybės prakeiksmų, plakatai su jos atvaizdu deginti gatvėse. O dabar situa­cija dar blogesnė.

„Esu iš šalies, kur žodžiai sunkūs. Žodžiai gali atsigręžti prieš tave ir kaipmat būsi nubaustas“, ‒ sako ji, bet vis tiek ragina kitų šalių rašytojus pasisakyti už demokratiją. Pasak E. Şafak, rašytojo pareiga – turėti pilietinę poziciją ir atvirai ją išreikšti. „Politika – tai emocijos, o kas kitas, jei ne rašytojai ir poetai, geriausiai išmano jausmus“, ‒ švelniu balsu sako kukliai vilkinti ir drąsiai į pilnutėlę salę žvelgianti moteris į kasą supintais plaukais ir didelėmis išraiškingomis akimis. Prieš dvejus metus dar dėvėjo galvos apdangalą, dabar drąsiai stovi vienplaukė. „Pasaulis prarado vaizduotę ir empatiją“, ‒ sako dešimties romanų autorė ir pabrėžia niekada neįsivaizdavusi, jog kalbant teks ginti Europos Sąjungą ne tik Turkijoje, bet ir Londone.

Kai po valandos laukimo žinomiausiai Turkijos rašytojai ištiesiu lietuviškai išleistą jos romaną ir paprašau autografo, ji visų pirma atsiprašė manęs, kad teko tiek ilgai laukti. Lyg visą tą laiką būtų plepėjusi su drauge, o ne dalijusi autografus gerbėjams. Išsakiau norą, kad jos kalba apie demokratiją, vertybes, rašytojo pareigą netylėti būtų išgirsta ir Vilniuje. Rašytoja pažada apie tai pagalvoti, primena, kad Lietuvoje situacija daug geresnė, laisvesnė nei Turkijoje, kur autokratinės diktatūros gniaužtuose įstrigę žmonės nebegali laisvai kalbėti.

Žingsniuojant namo platanai kvepia rudeniu, kitoje gatvės pusėje stovinčiame daugiabutyje pro vienus senus langus matau didžiulę biblioteką, o pro kitą langą – vakarieniaujančius žmones; aukščiau – balkone rūko du jauni vyrai, kitame kambaryje dūksta vaikai. Berlyne įprasta nesislėpti už užuolaidų. Žmonės įpratę gyventi laisvai ir atvirai. Kalbėti apie tai, ką galvoja, klausytis mąstančiųjų kitaip, diskutuoti ieškant tiesos, gyventi, kaip liepia širdis, išpažinti savo, o ne visuomenės primestas vertybes. Todėl jiems žodžio laisvė – tik sąvoka. Einu ir galvoju, jog E. Şafak nebuvo šimtu procentų teisi. Taip, Lietuvoje neturime autoritarinės diktatūros, bet turime biurokratinę diktatūrą, neleidžiančią kūrėjams rėžti audringų kalbų. Iš šono žiūrint, esame tokie demokratiški, kad galėtume būti pavyzdžiu kitoms šalims. O iš tiesų žinome: vos koks autorius pakritikuos kurią ministeriją ar pasisakys prieš kokį nors kvailą apmokestinimą – sudie premijai, knygų leidybos paramai, vertimams, dalyvavimui užsienio renginiuose, galbūt tektų atsisveikinti ir su darbo vieta. Todėl renkamės tylėjimą. Apsimetame, kad pas mus viskas tobula. Sėdėdama metro svajoju, kad atidarant Vilniaus knygų mugę vietoje funcionierių kalbų ar prezidentės sveikinimo žodžio, mieliau klausyčiausi kokio nors Lietuvos rašytojo. Tokio, kuris ne dėkotų ir lankstytųsi, bet objektyviai, nevengdamas ir kritiško žodžio, pažvelgtų į kūrėjų situaciją.

Bene didžiausia šio festivalio premjera – po 20 metų pertraukos pasirodęs naujas „Man Booker“ laureatės Arundha­tos Roy romanas „Didžiausios laimės ministerija“. Lietuvos skaitytojai puikiai žino pirmąjį jos romaną „Mažmožių dievas“, už kurį buvo apdovanota ir dėl kurio per naktį tapo pasauline literatūros žvaigžde. A. Roy ir S. Rushdie šiandien laikomi žymiausiais Indijos rašytojais, ji 2014 m. „Times“ žurnalo įtraukta į 100 įtakingiausių planetos žmonių sąrašą. Nieko keista, kad festivalyje dalyvavę kiti Indijos rašytojai sulaukė mažiau dėmesio.

Į susitikimą su autore bilietai išgraibstyti dar prieš prasidedant festivaliui. Vieni labiau vertina jos kūrybą, kiti – visuomeninę veiklą. A. Roy iriasi prieš srovę, nebijo kalbėti apie Kašmyre vykstančius brutalumus, parodyti, kad Indija nėra svajonių šalis. Tačiau daugelio judėjimų iniciatorė prisipažįsta, kad nemėgsta būti vadinama aktyviste. Pasak jos, anksčiau užteko aprašyti, kas nutinka tavo šalyje, tačiau dabar iš rašytojo reikalaujama daugiau, prašoma rodyti kelią, dalyvauti visuomeniniuose procesuose.

A. Roy kalba apie žodžio svarbą ir apie būtinybę sakyti tiesą, net jeigu tam reikia pasitelkti metaforas. Naujame romane ji atskleidžia Kašmyro šalies istoriją, o tai, pasak autorės, nėra lengva. „Fiction is truth. You can only tell Kasmir story by telling a story“, ‒ sako susirinkusiems. Net nežinau, kaip išversti šią frazę, bet ji reiškia, kad pasakyti tiesą apie Kašmyrą gali tik pasakodama išgalvotą istoriją.

Kai kurie kritikai sako, kad ilgai lauktas storas (600 p.) romanas pernelyg painus, klampus, kartais istorijos taip ir nebaigiamos pasakoti, todėl skaitymas reikalauja ypatingo dėmesio ir pastangų. Skaitytojai skundžiasi, jog romane per daug žiaurumo, prievartavimų ir masinių žudynių scenų. Tačiau visi sutinka: knygoje taip pat daug švelnumo, poezijos ir muzikos – to, kas taip kerėjo pirmajame romane, o kritikus privertė A. Roy stilių pavadinti magiškuoju realizmu. Pasak vertėjos, šis romanas ne toks, kurį būtų galima lengvai praryti ‒ jis pats praryja skaitytoją. Autorė pripažino, kad rašydama patirdavo savotišką transą, girdėjo visus romano balsus, net ginčydavosi ir kalbėdavosi su jais. Gražiai pražilusi 55 metų autorė iš tiesų turi mistišką aurą, todėl šiek tiek panaši į šamanę. A. Roy teigimu, vakariečiams kai kurios vietos gali atrodyti keistos, bet jie turi suprasti, jog knygoje aprašoma visai kitokia visuomenė, o ji nenorėjusi nieko gražinti. Autorė rašo apie meilę ir šeimą, apie grožį ir prievartą, apie politiką ir lyčių skirtumus – tai, kas svarbu kaip oras, kuriuo kvėpuojame.

Apie demokratiją daug kalba ir kiti festivalio dalyviai. Per atidarymą parodytas pagal festivalio organizatoriaus ir direktoriaus Ulricho Schreiberio idėją pastatytas trumpametražis filmas, kuriame garsūs pasaulio rašytojai ir kūrėjai, tokie kaip Patty Smith, Elfriede Jelinek, Herta Müller, Ai Wewei, Viviene Westwood ir kiti skaito po vieną žmogaus teisių deklaracijos punktą. Tris dienas truko festivalio proga organizuotas tarptautinis Demokratijos kong­resas. Diskusijoje apie Rytų Europos grėsmes pasisakė ir Tomas Venc­lova. Pasak jo, Lietuvoje demokratijos dabar daugiau nei kaimyninėse šalyse ir JAV, Lietuva – labiausiai (pro)europinė šalis Europoje, todėl be reikalo baiminamės didžiojo kaimyno. Apie „Zapad“ pratybas paklaustas T. Venclova atsakė, kad neverta jų taip sureikšminti. Duok Dieve, kad jis būtų teisus. Duok Dieve, kad kalbėjimas apie demokratiją didintų jos kiekį pasaulyje.

Šiemet į 11 dienų truksiantį festivalį pristatyti knygų ir dalyvauti diskusijose buvo pakviesta apie 300 autorių iš 50 šalių. Festivalio žvaigždės – minėta A. Roy, Yazmina Reza, Donna Leon. Atskirai pristatoma pabėgėlių literatūra –­ naujas terminas Vokietijoje gyvenančių rašytojų pabėgėlių kūrybai. Net 10 autorių atstovauja Indijos literatūrai. 35 rašytojai, iliustratoriai ir mokslininkai iš 15 šalių dalyvauja sekcijoje „Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūra“. Pirmą kartą festivalio istorijoje vienas autorius pasirodo kiekvieną festivalio dieną. Tai Raoulis Schrottas iš Austrijos. Jis kalbina mokslininkus ir pristato kelių tomų knygą „Pirmoji žemė. Epas“, kurioje atskleidžiama visatos ir žemės istorija. Kritikai šį iš pažiūros mokslinį veikalą vadina analogų neturinčiu literatūriniu epu.

Festivalis baigsis rugsėjo 16 d. koncertu, skatinančiu vokiečius eiti balsuoti ir taip išreikšti savo demokratinę poziciją. Taigi šiais metais Berlyno festivalyje politikos tikrai ne mažiau nei literatūros.