Knygas kartais išvaikščiojame kaip miestus. Valkiojamės žodžių skersgatviais, prisėdame pastraipų parkuose, persikeliame į kito puslapio kvartalą. Į vienas visai mielai įsikraustytume visam laikui, o iš kitų norisi bėgti vos atsivertus.

Adomas Honoris Kirkoras. „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes". Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila. –­ Vilnius: Mintis, 2012.

Kaip įprastai vėluodama į universitetą trumpam stabteliu (jei vėluoti, tai vėluoti, blogiau jau nebus), dirsteliu viršun ir pagalvoju: viename iš šitų namų buvo vaistinė, kurioje jėzuitai XIX amžiaus pradžioje pardavinėjo saldžią degtinę bei taboką ir sukaupė tiek lėšų, kad pasistatė rūmus dabartiniame Vingio parke. Vakare eidama Didžiąja gatve Rotušės link susitikti su draugais prisimenu kitą skaitytos knygos ištrauką apie čia buvusią kliniką, Napoleono kareivių paverstą karo ligonine: „Tuomet išbadėję sveikstantieji, kurie dar pajėgė pajudėti, ir ligoninės darbuotojai suvalgė visus minkštesnius patologijos preparatus ir išgėrė iš stiklainių spiritą, kuriuo jie buvo užkonservuoti" (p. 64).
Tikram vilniofilui knygų apie mylimą miestą per daug nebus. Spaustuvininko, publicisto, istoriko, archeologo Adomo Honorio Kirkoro (1818–1886) knyga, parašyta lenkų kalba ir pirmą kartą išleista 1856 metais, bus įdomi tiems, kurie nori pasivaikščioti po XIX amžiaus vidurio Vilnių. Miestą, kuriame būdavo rengiami prabangūs pokyliai ir karnavalai, greta šurmuliuojant Juoduoju miestu vadintam skurdžiam žydų ir karaimų kvartalui (pagal statistiką 1836 m. Vilniuje gyveno 56 tūkstančiai gyventojų, daugiau nei 30 procentų – žydai). Kirkoro „Pasivaikščiojimus" verta perskaityti, jei įdomu, kurioje dabartinės sostinės vietoje stovėjo mečetė ir muedzinas šaukdavo maldai saujelę islamo išpažinėjų, jei norisi žvilgtelt į Vilnių, kai aukščiausiu statiniu buvo Šv. Jono bažnyčios varpinė, Rotušės aikštėje augo tuopos, o Gedimino prospektas buvo ką tik nutiestas ir vadinosi Šv. Jurgio prospektu („Laikui bėgant, kai prospektas pagal planą bus apstatytas namais, jis tikrų tikriausiai taps viena iš puikiausių miesto gatvių" (p. 126).
A. H. Kirkoras siūlo pavaikštinėti ir po priemiesčius (šių laikų geografijoje beveik patenkančius į miesto centrą) –­ Antakalnį, Šnipiškes, Žvėryną ir kitus, pavyzdžiui, Pohulianką, buvusią dabartinės Basanavičiaus gatvės rajone (priemiesčio pavadinimas reiškia „išgertuves, lėbavimą, puotą"): „O dabar – į Pohulianką. Šis priemiestis atviras ir linksmas, tik kelias labai smėlėtas, o už miesto jis kyla vis aukščiau" (p. 160). Pohuliankoje galima rasti, pasak autoriaus, padorių smuklių, viena, pavyzdžiui, vadinasi „Harmonija". Knygoje yra ir daugiau smagių (o kartais ir visai nesmagių, greičiau tragiškų) įdomybių, istorijų, nutikimų. Jeigu kitą sykį prasitarsiu, kad „einu pas triūbininką", tai žinokite, kad iš tiesų einu išgerti alaus.
Iš aštuoniolikos pasivaikščiojimų ir daugybės stabtelėjimų prie pagrindinių XIX amžiaus vidurio Vilniaus objektų galima susidėlioti įdomų miesto vaizdinį. Nors kartais stoviniuoti, matuoti bažnyčių ilgį, plotį ir aukštį uolektimis, skaičiuoti altorius, koplyčias ir jose palaidotus didikus, truputėlį atsibosta. Per knygos pasakotoją atsiskleidžia ir XIX amžiaus intelektualo, religingo romantinių pažiūrų istoriko mąstymas. Tiesa, ši knyga nėra patikimas faktų rinkinys, A. H. Kirkoras kartais klysta, kai kurie pataisymai surašyti išnašose, pavyzdžiui, kad slaptomis angomis arba kalėjimo požemiais Antakalnio gale kasinėjęs A. H. Kirkoras laikė buvusias kūdras ar jas jungiančius griovius.
A. H. Kirkoras, kaip tikram XIX amžiaus romantikui ir pridera, atskirai pavaikštinėja po kapines, apžvelgdamas ten besiilsinčiųjų asmenybes, pastoviniuoja prie senienų muziejaus eksponatų. Prie knygos pridėtas 1859 metų Vilniaus žemėlapis, kurį labai smagu tyrinėti ir lyginti jame pavaizduotą miestą su kasdien trypiamu savomis kojomis.
Tiesa, knygą galima apibūdinti ir jos pačios žodžiais: „Kartais galime užtikti graudžią arba išganingą, sklandžiai surimuotą mintį, kartkartėmis su atlaidžia šypsena perskaitome pseudopoezijos perlą (nesgi kur tik jų nėra), o lėkštas sumanymas sudrumsčia praeivio susimąstymą." (p. 214)

Vidmantas Elmiškis. „9 užkimusios gerk­lės". –­ Kaunas: Kauko laiptai, 2011.

Kas iš tavo devynių gerklių,
jeigu visos užkimusios?

Vidmantas Elmiškis. „Rauda apie spyglio nepervertą
lakštingalos širdį"

Taip jau kartais nutinka kuriančiam žmogui – rodos, turi balsą, bet jis ima ir užkimsta. Šitiek daug turi ką pasakyti, o visos devynios gerklės tyli. Kūrybinę negalią, visokių balto lapo baimių ir kitokių lyrinių sutrikimų, ko gero, yra tekę patirti kiekvienam rašančiajam. Prikimimas justi ir skaitant poeto, prozininko, Kauno kultūros veikėjo Vidmanto Kiaušo-Elmiškio eilėraščių knygą „9 užkimusios gerklės". Daug noro išsisakyti, pasidalyti atradimais, nušvitimais, patirtimi, bet dar daugiau ne visada pragystančių žodžių. Vieni tekstai ar jų detalės, ištraukos labai įdomios („Visi pasaulio klaustukai / panašūs į sliekus: susirango / ir slepiasi kasdienybės mėšlyne", p. 9), kiti sudaryti iš abstrakčių frazių, primenančių lėkštokus aforizmus („Neičiau į meilės laidotuves. / Numirusi meilė atrodo nepadoriai. / (...) / Nesimelsčiau prie meilės kapo. / Aistros malda – tik gyviesiems", p. 66; „Užėjo pas Sveiką Protą / nekviesta Įkyri Mintis", p. 59). Eilėraščiuose daug biblinių nuorodų, maldų intarpų, krikščioniškų motyvų apmąstymo. Kaunas čia blyksteli viena kita detale, pavyzdžiui, eilėraštyje „Laisvės alėja", taip pat per dedikacijas poetams kauniečiams. Su užuominomis į gausų krašto kūrėjų būrį rinkinyje iškyla ir gimtieji V. Elmiškio Anykščiai.
Įdomus pavadinimų ryšys su eilėraščiais: jie V. Elmiškio poezijoje neretai ilgi, įmantroki (kad ir pirmo skyriaus pavadinimas „Dulkės vėžliui vėžliojant") ir dažnai veikia ne kaip tam tikras apibendrinimas ar eilėraščio raktas, o greičiau kaip savarankiška teksto dalis, galinti skaitymą pakreipti ir visai kiton pusėn.
Nors kuklutė, juodai balta kaip nespalvotas televizorius knygelė ir dailiai apipavidalinta (dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė, panaudotos Mildos Kiaušaitės fotografijos), jai, kaip tam tamsiai pilkai apsirengusiam, neišsiskiriančiam vyriškiui iš eilėraščio „Nuojauta", norėtųsi imti ir užrišti kokią ryškią peteliškę, apvynioti aplink kaklą spalvingą šaliką ar kitaip atnaujinti blankų poetinį garderobą. „Eilėraštis – ne braškė, / negaliu nuskinti ir švelniai / ant pilvo savo mylimajai padėti" (p. 52).

Sondra Simana. „Einantis kalnas". –­ Klaipėda: Klaipėdos kultūrų komunikacijų cent­ras, 2010.

Vasara. Norisi palikti apdulkėjusią sostinę ir išvažiuoti prie jūros. Nežinau, kodėl būtent vasarą žmonės staiga taip užsimano jūros ir visokių vandenų. Galbūt pamerkti juose įkaitusį, pavargusį savo kūną mus skatina pasąmonėje likęs saldaus plūduriavimo įsčiose prisiminimas.
Ko gero, stipriausia klaipėdietės Sondros Simanos apsakymų romano „Einantis kalnas" dalis – tai paskutinis, trečiasis, trumpiausias apsakymas, kuriame perteikiama gimdymo patirtis. Gimdymas vaizduojamas derinant realistinį ir poetinį kalbėjimo būdą, aprašant kūnišką patirtį, pasitelkiant gimdančiąją supančias aplinkos detales ir jų keliamas asociacijas. Motinystė knygoje sakralizuojama, tačiau išvengiama deklaratyvumo, patoso, perdėto idealizavimo. Gimimas ir mirtis šalia –­ durys anapusybės link, tik į skirtingas puses varstomos. Nėščios moterys panašios į einančius kalnus, laukiančios, kol pilvo kalnas bus pasirengęs atsiskirti, kol prasivers metafizinės durelės.
Mažiau įtikinanti pirmoji, ilgiausioji, knygos dalis „Apie Emą tempo rubato", kalbanti apie nedarnios šeimos ir sunkios vaikystės problemas, nagrinėjanti kuriančių žmonių tarpusavio meilės ryšį ir kūrėjo santykį su savo kūriniu. Violončelininkės Emos istorija pasakojama jos mėgstamu muzikos atlikimo būdu, tempo rubato, kai tempą leidžiama lėtinti arba greitinti atlikėjo (šiuo atveju – pasakotojo) nuožiūra. Kai kurie epizodai pateikiami fragmentais, punktyriškai, kiti ištęsiami, detalizuojami. Tempo rubato reiškia ir „pavogtą laiką". Egzistencinis pavogto, prarasto laiko ilgesys šalta banga nusirita per visą S. Simanos knygą.
Antrojoje knygos dalyje vyrauja ypatingo moteriško ryšio motyvas. Kaip viename interviu sako pati autorė: „Knygoje aprašomas skausmingas dviejų moterų draugystės potyris: neįmanoma priartėti prie kito tiek, kad matytum tuo pačiu metu dviejų žmonių akimis. Gimstame vieni, mirštame vieni. Ir bendrystės išgyvenimas ribinėse situacijose yra sąlyginis: tiek su draugais, tiek su šeima. Geriausiu atveju, labiausiai priartėjama prie savęs."
„Einantį kalną" galima būtų pavadinti menine santykio su kitu studija. Santykis su kitu egzistencinei vienatvei pasmerktam žmogui yra galimybė įsiprasminti, išgyventi buvimo kartu džiaugsmą.
Tekstas – taip pat kitas. Skaitant gerus literatūros kūrinius kartais apima vieningumo su pasauliu ir visais aplinkiniais jausmas, lyg panirus į vandenį, tik be baimės nuskęsti. To jums vasarai ir palinkėčiau, gerų knygų ir bendrumo jausmo, nesvarbu, kokiame mieste ar nemieste būtumėte.