Ką reiškia būti nufotografuotai, kaip jautiesi fotografuojama? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuota tampi tiesiog spektaklio personaže, kuri gyvena jau atskirą gyvenimą?

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

 

Daiva Kairevičiūtė. Prozininkė Lina Simutytė. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Fotografuotis pakvietei spalį prieš trejus metus. Tarėmės susitikti botanikos sode, tačiau sudvejojai – jurginai žydėti jau galėjo būti baigę. Įsivaizduodama nespalvotus kadrus vystančių gėlių ir blunkančių augalų džiunglėse kažkur už miesto atsakiau, kad man artima nykimo estetika. Paskui prisiminiau, kad jurginai žydi iki pat šalnų, o vos juntamu stovinčio vandens kvapu primena gedulą ir atsisveikinimus.

Tais metais rugsėjį mirė mano močiutė – atsimenu, kaip po laidotuvių skubėjau į jos namus, kad viena galėčiau iš arti apžiūrėti visus prieš tai užvertus slaptus stalčius, spinteles, dėžutes su papuošalais, sagomis, sidabruotais stalo įrankiais ir užrašų knygeles odiniais viršeliais. Pro permatomas užuolaidas skverbėsi ryški šviesa, už lango plėtėsi saulėlydis, o aš be perstojo viską fotografavau – dulkės tada žėrėjo, o įsisenėjusios dėmės kilimuose priminė kažką svarbaus užkodavusias mandalas. Dabar jau žinau, kad fotoaparatu tikėjausi užfiksuoti močiutės sielą. Buvau įsitikinusi, kad ji tikrai dar turėtų sklandyti ore: byrėti iš indelių su prieskoniais, perlamutru dažyti pirštus liečiant mineralinės pudros rutuliukus. Aidėti iš nesuskaičiuojamos daugybės vazų ir vazelių dug­nų arba šnypšti leidžiant vandenį gėlėms laistyti.

 

/ / /
Kai išnirau iš vonios tavo bute Jeruzalėje, į kurią iškeitėme fotosesiją botanikos sode, pati labiau priminiau ne tikrąją save, o fotografiją, ištrauktą iš indo su chemikalais nuotraukų ryškinimo laboratorijoje. Tačiau kokia esu tikroji aš, kuri kiekviename kadre atrodo bent truputį kitaip? O kuo pats žmogus skiriasi nuo fotografuojamo daikto? Galbūt kol jam norisi atrodyti, daiktui tai nesvarbu. Džiaugiuosi, jog poreikį atrodyti keičia noras tiesiog būti, nes turiu nemažai nuotraukų, kuriose apsimetu, imituoju, bet nesu. Tiesos taip lengvai nepridengsi jokiais instagramo filtrais ar švytinčiais efektais. Todėl būti nufotografuotam reiškia būti įamžintam, koks daugiau niekada nebūsi. Net jurgino žiedas, pakištas po stikliuku, ilgainiu subyra, susigeria į žemę. O šiame kadre man iki šiol labiausiai patinka drąsus, tarsi ne man priklausantis žvilgsnis anapus objektyvo, tamsus žėrintis vanduo ir raibuliuojantys šešėliai, sukeliantys įspūdį, kad guliu visai ne vonioje, o pritemdytoje bedugnėje.

 

/ / /
Knygoje „Odė šešėliams“ Jun’ichirō Tanizaki rašo, kad rytiečiai dievina žmogaus pirštų, dūmų ir lietaus paliktus pėdsakus arba visa tai primenančias spalvas ir šviesą, pridurdamas, kad gyvendami tokiuose namuose ir tarp tokių daiktų japonai savotiškai nurimsta: „Pas dantistus nemėgstame eiti pirmiausia dėl to gręžimo garso, bet virpčiojame iš baimės ir regėdami tą gausybę tviskančių stiklinių ir metalinių daiktų.“ Jo sodria, įmagnetinančia kalba užrašyta esė, skirta prieblandai ir šešėliams pagarbinti, yra vienas iš daugybės įrodymų, kodėl vaizdas negali pakeisti teksto. Tamsą visi esame matę, o perskaitę meistriškai užčiuoptą ir užrašytą – nebūtinai.

 

/ / /
Netikiu, kad sielą galima pavogti fotografuojant. Net užfiksuoti ją vargiai įmanoma. Tačiau tokią šviesą po močiutės laidotuvių jos namuose prisimenu tik vaikystėje. Tada, kai sielos dar nebuvau išmokusi maskuoti, kaip dauguma suaugusiųjų, mimikomis, nutylėjimais ar makiažu. Per gedulingus pietus viena močiutės draugių palietė mano plaukus. Visai kaip Liudos, – pasakė. Tačiau ne nuotraukos man primena storas jos plaukų sruogas, o įskilusios plastikinės šukos, kurios taip ir liko kažkurioje iš daugybės močiutės rankinių.

 

/ / /
O kiek manęs liko tavo vonioje? Gal taip pat tik šis vaizdas?

 

Publikaciją parengė Daiva Kairevičiūtė

 

Lina Simutytė – prozininkė ir scenaristė, knygos „Miesto šventė“, projekto „Blunkanti sofa“ autorė. Įvertina Jurgos Ivanauskaitės ir Kultūros ministerijos jaunojo menininko premijomis.