Dar nespėjau pamiršti 2021 m. „Literatūrinių slinkčių“ dėžutės, o jau pasirodė nauja. Išvada aiški: nereikia taip ilgai ignoruoti leidinių lentynose. Šis tekstas – 2022 m. „Literatūrinių slinkčių“ laureatų glausta ap­žvalga, įvertinimas, o ne išsami recenzija.

Lino Daugėlos kūriniuose išryškėja jautrus lyrinio subjekto santykis su pasauliu, jo gyventojais: „pats kaltas / kad negaliu ramiai praeiti / pro išlestą benamio veidą“ (p. 28). Bandoma išlikti pasaulio dalimi vengiant, bet ne visada išvengiant savojo išskirtinumo: „pasauliui reikia meluoti / kad nepasirodytum keistas / (...) // nes kaip pripažinsi kad nebuvo / kad nesi išbandęs pasaulio syvų“ (p. 5); „ir tos pačios falangos / kuriose būtinai atsiras vienas / kuris norės išeiti iš rikiuotės“ (p. 13). Skaitant eilėraštį „daugiaaukščiai“ kyla įspūdis, kad jautrumą bandoma užgožti metaforizuota kalba ir taip išvengti tiesmukumo: „tavo skruostų duobutėse / daugiaaukščiai / šešėlių subetonuoti / jose ganosi naktys (p. 25). Tačiau ar tiesmukumo tikrai išvengiama? Kur riba tarp meniškumo ir nusikalbėjimo? Kita keistoka metafora: „debesų barzdomis / pūliuoja bažnyčios“ (p. 29). Eilutė „atdurinom raktus“ (p. 14) žaisminga, tačiau žodžių žaismas iškrenta iš eilėraščio konteksto ir atrodo savitikslis. Malonu, kad bent eilėraštis „ruduo“ paliktas be įmantrybių – metų laikas sentimentaliai intymus, nors ir personifikuojamas. Originalesnio kalbėjimo siekis vertas pagyrimo, tačiau ne visi bandymai kalbėti originaliai sėkmingi.

Debiutanto eilėraščiuose nemažai eilučių apie mirtį, mirusiuosius, kurie vienaip ar kitaip veikia. Todėl atrodo, kad L. Daugėlos poetiniame pasaulyje mirtis, nors ir neišvengiama (eil. „data ant paminklo“), nėra pabaiga.

 

 

Išvada: L. Daugėlos poezija gan rimta, gera, bet kartais perspaudžiama ornamentuojant kalbą.

Kornelijos Mikalauskaitės tekstai didelės apimties, su dvigubais pavadinimais ir labiausiai iš visų debiutantų įkultūrinti. Daug patarlių, posakių, biblinių pasakojimų ir veikėjų (Petras, Jobas, Judas), intertekstinių citatų. Intertekstai iš mokyklinės literatūros (Marius Ivaškevičius, Johannas Wolfgangas von Goethe), bet tai paaiškinama jaunu amžiumi. Posakiai eilėraščiuose pasitelkiami įvairiai. Kartais gudriai ir išradingai („Už ragų čiupau jautį – pačiupau velnią“, p. 12; „Viriau viriau košę, dabar iki kaklo“, p. 21), o kartais cituojamų posakių beveik niekaip nesistengiama pakeisti („iki to, ką pasėsi ir pjausi“, p. 5; „žinių ant pečių nenešiosi, vaikeli“, p. 8). Deja, kai kuriais atvejais posakių interpretacijos nuspėjamos: „manosi pažįstąs mane kaip nuluptą – / deja, aš ne bulvė“ (p. 12). Jei būčiau perskaitęs tik kelis K. Mikalauskaitės eilėraščius, posakių gausą laikyčiau pliusu (taip dariau vertindamas poetę kitame konkurse), tačiau knygelėje posakių ir patarlių tiek daug, kad eilėraščių kūrimo strategija tampa pernelyg akivaizdi. Kai taip stipriai pasikliaujama kultūra, kyla abejonė, ar poetė gali rašyti tekstus be sustabarėjusių frazių? Ar tokia rašymo formulė netaps nuvalkiota, nuspėjama? Laikas parodys.

Nepaisant minėtų elementų, K. Mikalauskaitės eilėraščiams būdinga drąsa, jaunatviškas ryžtas („Galiausiai kažkas iš aukščiau atidarė kanalizacijos angą, / ir jei į rojų nepriima pro vartus, / pateksiu pro ten, / nors iš tiesų nesvarbu, / pralįsiu kad ir pro adatos skylę“, p. 11), įvairiapusė tapatybės raiška, savęs suvokimas. Žvilgsnis į save atviras, kartais kritiškas. Galima įžvelgti panašumų su Birutės Pūkelevičiūtės rinkiniu „Metūgės“, kuriame gausu tapatybę steigiančių teiginių, tokių kaip „[A]š esu aukštupio srovė“, „[A]š esu prieblandos vagis“, „[A]š esu vėtra!“ „Aš esu“ formuluotes mėgsta ir K. Mikalauskaitė: „Aš išlaidautoja, akloji pirkėja, / viską daugmaž sudėjus – šimtaprocentinė dukra palaidūnė. / Mano tik­rasis vaidmuo – na, aš Vagnerė – knygų gurmanė, / žiurkėnė“ (p. 8). Tačiau jaunoji poetė, kitaip nei B. Pūkelevičiūtė, dažniau vartoja neiginius: „aš ne Petras, neišsiginsiu“ (p. 29); „Aš ne trečiasis tarnas“ (p. 35).

Išvada: K. Mikalauskaitės eilėraščiai – sakytinio kultūros lobyno pertekliaus ir drąsios jauno žmogaus raiškos derinys.

Pauliaus Aušros tekstams būdingas šmaikštumas, žaidimai su kalba, komunikacijos absurdas, gausu modernaus pasaulio elementų, rašoma apie visuomenę, individą, poeziją. „Užkalbėjimas tekstui atsirasti“ šauniai perteikia žmogaus santykį su kūryba, „neduokit valgyti...“ bent teoriškai paliečia poetinio teksto genezę. Vykusiu laikau „Visaginas tūsina“. Eilėraštyje „Gero vakaro...“ smagiai žaidžiama su šiuo palinkėjimu. Kai pavyksta, žaidimai frazėmis tampa stipriąja P. Aušros poezijos puse (eil. „Įveskite įrašą, pavadinimą...“). O kai nepavyksta...

Autorius teigia, kad eilėraščius žvejoja, o žmonėms rodomus kūrinius lygina su auksinėmis žuvelėmis. Nežinau, arba debiutantas netyčia padavė ne tą kibirą, arba auksas pasitaikė kvailių, t. y. piritas. Nes „Literatūrinių slinkčių“ dėžutėje esantis P. Aušros rinkinys toli gražu nėra tobulas. „Rašytojas mirė / o aš gyvenu“ (p. 29) primena sušvelnintą, todėl nuobodų Prano Morkūno „nekrotvoną“ iš „Dainuoja degeneratas“, kuriame teigiama: „ištiesė kojas / poe­tas romantikas / smarkiai kvatojuos.“ Neprasti eilėraščiai kartais pasibaigia banaliai („visi už save, o aš vienišas“, p. 6) arba deklaruojamomis primityviomis tiesomis („lauke lyja / o žmonės / neprognozuojami“, p. 12). Eilėraštis „kodėl...“ primena tuščią plepėjimą. Daugžodžiaujama ir tekste „ne, ne taip darai...“ Nesuprantu, kodėl „Jaučiu, kaip tai artėja...“ su rimu artėja-fėją ir „Apsėdimas užklumpa staiga“ pateko į rinkinį. Tiesa, šiemet „Slinktys“ padidino knygelių apimtį – anksčiau reikėjo 15–20 eilėraščių, dabar – 20 ar 25. Štai jums ir rezultatas – užpildai.

Išvada: P. Aušros rinkinyje yra gerų eilėraščių, galinčių pretenduoti į auksines žuveles, bet nemažai ir nežinia kaip čia patekusių suklypusių batų.

Dominyko Matulionio apsakymas „Slėpynės“ įtraukia ir nuteikia smagiam skaitymui: pasakotojas atsikelia pagiringas, apsišlapina, tačiau staiga situacija tampa rimtesnė. Išryškėja dvi linijos: santykių su motina ir niekada nesutiktu tėvu bei degraduojančio jaunimo (kartais įsiterpia prisiminimai). Pirmoji linija įrėmina antrąją. Abi jos tamsios, niūrios. Rinkinyje spausdinamas apsakymas padalintas į skyrelius, tai padeda išvengti monotonijos ar nejaukių perėjimų. Viskas vyksta gana staigiai, kartais net per staigiai. Kai kurie skyreliai stipresni už kitus: IV gan neįspūdingas, amfos ir degraduojančio jaunimo scena neįtikina, antraeiliai veikėjai stereotipiški (Milda metė studijas ir kūrybą, vartoja narkotikus ir eksponuoja save sex cam svetainėje), o epizodiniai stokoja gelmės. Konfliktai pokalbiuose dirbtinoki („Aš klausau, išminčiau! Prabilk! Ko tyli?“, p. 7) – abejoju, ar tokiuose ratuose taip iš tiesų konfliktuojama. Didvyriu bandęs tapti Burokas pasirodo apgailėtinai, scena lyg iš prastos dramos. Keistokas ir Buroko pokalbis su pagaliau sutiktu tėvu. Vis dėlto autoriui sekasi kurti draugiškus stūmimus tarp veikėjų ir sklandų pasakojimą – skaityti malonu.

D. Matulionio apsakymas įdomus, rimtos temos, tačiau galėjo būti geriau.

Pirmą kartą į „Literatūrines slinktis“ buvo įtraukti dramos kūriniai. Rinkinio kontekste šis sprendimas pasiteisino, nes Oresto Razumo tragikomedija „Gyvenimo testas“ – stipriausias šių metų dėžutės tekstas. Dramos centru tampa miręs Pranas, kiti veikėjai įvardijami pagal santykį su juo. Abi kūrinio dalys vyksta susirinkime po Prano laidotuvių, o konfliktas kyla dėl palikimo. Skamba nuobodžiai, tačiau neįprasta paskutinė velionio valia nukreipia veikėjus įdomaus, staigaus pokalbio ir santykių aiškinimosi link. Visiškai statiškoje aplinkoje bręsta nesantaika, prasideda įžeidinėjimai ad hominem, tačiau didysis konfliktas nesprogsta, o nuslūgsta, autorius kūrinį suvaldo, nepasiduoda tragizmo pagundoms.

Geri dialogai, reprezentuojantys skirtingų tipų veikėjus, vykęs humoras, palikimo dalybų absurdo išryškinimas. Nežinau, sr gerai tragikomedija atrodytų scenoje, tačiau kaip savarankiškas literatūros kūrinys – dėmesio verta.

L. Daugėla, K. Mikalauskaitė, D. Matulionis, be abejo, turi potencialo, tačiau jų kūryba pasirodė per ankstyva, buvo galima dar kelerius metus palaukti. P. Aušra galėjo parinkti daugiau auksinių žuvelių, nes nuo kolegų atsiliko. Šių metų „Literatūrinių slinkčių“ dėžutės vertę labai padidina O. Razumo tragikomedija. „Slinkčių“ vietoje būčiau daręs taip, kaip Pirmosios knygos konkursas pernai – būčiau konkursą pratęsęs.

Martynas Pumputis – literatūros kritikas.