Dagnė Jakševičiūtė. „Gyvenom socializme. Prisiminimai apie Juozą Baltušį". – Vilnius: „Alma littera", 2013.

Įdėmiam skaitytojui ši knyga tikrai daug ką pasakys ir apie pragyventą laiką, ir apie Juozo Baltušio asmenybę. Ji įdomi ir prieštaringa – neretas pateiktas faktas ar rašytojo kūrinio ištrauka yra nevienaprasmė (pavyzdžiui, 1944 m. „Tiesoje" išspausdintas Baltušio straipsnis „Nė vieno kietmetrio malkų okupantams": autorius aistringai pliekia „vokiškuosius grobikus", kurie valstiečiams už miško kirtimą siūlo „blizgučių, surogatinės degtinės ir kitokių niekų" (p. 42); kaip žinome, sovietai, nacionalizavę ne tik mišką, tokiais niekais neužsiiminėjo –­ komunizme viskas turėjo būti už dyka). Šiek tiek gaila, kad autorė lyg ir ironiškai pažvelgė į filosofo Nerijaus Šepečio homo sovieticus ir „skilusios sąmonės" apibūdinimą (p. 112), priskirdama tai medicinos (psichiatrijos) sričiai, nors šis reiškinys susijęs su itin sveika visuomenės dalimi, gyvenusia (ir tebegyvenančia) pagal pasirinktinos teisybės modelį.

Ir nors Juozo Baltušio gyvenimas, karjera ir kūryba šioje prisiminimų knygoje piešiama sodriomis dramatinėmis spalvomis, galbūt viskas kur kas paprasčiau. Kas gi galėtų paneigti, kad pats laikotarpis Baltušio karjerai buvo itin tinkamas ir kad Baltušio literatūrinis kelias, jeigu Lietuvos nebūtų okupavusi Sovietų Sąjunga, galbūt būtų kitaip susiklostęs?.. Kaip ir Kazio Borutos, Balio Sruogos, Mariaus Katiliškio ir daugelio kitų, kuriems buvo nepriimtina, kad rašytojas visų pirma turi būti ideologinio fronto darbuotojas, o tik paskui – kūrėjas.

Visa tai suprantama, o ar pateisinama – kiekvieno sąžinės reikalas. Bet vis tiek keista, kai rašytojas, užėmęs LKP CK nario, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojo, Taikos gynimo komiteto pirmininko pareigas (anot N. Šepečio, „budrus partietis"), bandomas vaizduoti kaip „teisybės sakytojas", netgi nukentėjęs dėl to. Kaip pavyzdį autorė pateikia J. Baltušio kalbą Kinematografininkų suvažiavime, kur jis, nepatenkintas tuo, kad jam liepė perrašyti scenarijų filmui „Aušra prie Nemuno", išrėžė: „Kodėl rašytojai prievartaujami klastoti įvykius? Ir apskritai, ar tarybinėje literatūroje kada bus žodžio laisvė?" (p. 78). Į pirmąjį klausimą nuovokiam žmogui atsakymas aiškus ir be retorikos, o antrasis apskritai hipotetinis. Todėl šią kalbą galima laikyti ne tiek drąsia, kiek bravūriška (autorė tai vadina „akiplėšiškumu"). Tačiau pastarasis, kaip žinome, kartais tiek pat susijęs su drąsa, kiek su užgauta savimeile. Kitąkart Baltušio „drąsiai" išrėžta nuomonė „Nusibodo juodint kunigus!" (p. 93) irgi priverčia suklusti: galima suprasti, kad juodinti kunigus yra visai normalu ir atitinka partinę liniją, bet kūrybingos dvasios žmogui tai jau nusibodo, siūlykite ką nors kita.

Pavyzdžiui, universitetinį jaunimą, senosios kartos inteligentus ar modernųjį meną. Neišsilavinusio žmogaus kompleksas neretai virsta agresyvumu, nukreiptu prieš tai, ko jis nesupranta ar nemėgsta (ne veltui K. Boruta pavadino Baltušį „dviejų klasių teoretiku", p. 115). Taigi universitetas (feljetonas „Alma Mater ir balanos") Baltušiui siejosi su tokiais „kultūriniais atributais", kaip žiovaujantys auditorijose profesoriai, rūbinėse vagiami paltai (kas vogė, studentai ar proletariatas?), alaus kibirai, kokardos bei nupirkti diplomai. Kodėl Baltušis nemėgo senosios kartos inteligentų, lieka neaišku: „Jis nemėgo senosios kartos inteligentų. Ta panieka ilgainiui šiek tiek susilpnėjo, bet namie tėvas dažnai kalbėdavo apie buožių godumą, pasakodavo apie žemės dalybas tarp giminaičių, kai dėl menkiausio žemės rėželio brolis buvo pasiruošęs nušauti brolį" (p. 136). Žmogaus godumas nėra specifinis klasinis bruožas –­ proletaras ar buvęs baudžiauninkas šiuo atžvilgiu kartais net pranoksta buožes, užtenka perskaityti tremtinių liudijimus, ką su jų namais padarė eiliniai stribai, kilę daugiausia iš vargingųjų sluoksnio (puikus R. Granausko apsakymas „Vargonai su tekinėliais", kuriame vaizduojama, kaip stribai ir „miestelio aktyvistės" dalijasi tremtinių turtą). Na, o dėl inteligencijos... Kaip rašo autorė, Kaune Baltušis aplankė „savo senus draugus, brolį ir seserį Nemeikšas – Marytę, pedagogę, ir Juozą, okulistą (...) Kokie sukaustyti ir sumišę buvo brolis ir sesuo Nemeikšos, taip pat ir Zaskevičiai, tada gyvenę pas Nemeikšas (generolo Zaskevičiaus šeima – buvę tremtiniai). Kaip nesirišo kalba (...) Nesirišo kalba ir Baltušiui, o jis buvo toks puikus pašnekovas! Pasėdėję keletą minučių, tėvai pakilo ir mes išėjome. (...) Baltušis pašaipiai kalbėjo apie tuos „ponus" (p. 136). O kodėl ta kalba turėjo rištis, kai į svečius ateina rašytojas – aukštas partinis darbuotojas, kurio sąžinę turėtų slėgti senųjų inteligentų tremtys?..

Na, o Baltušio moderniojo meno vertinimai, ko gero, ir šiandien nepaseno – juos iš tiesų smagu skaityti, nes juokinga. Tik modernusis menas, kaip objektas, čia niekuo dėtas – juokingi patys vertinimo metodai. Šioje knygoje pateikiama ištrauka iš apybraižų knygos „Tėvų ir brolių takais", kurią Baltušis parašė po apsilankymo JAV – Alexanderio Colderio skulptūros „Moteris" vertinimas. Eidamas aplink Colderio skulptūrą, Baltušis ieško moters ir jos neranda. Tada būdingu jam šmaikščiu stiliumi paaiškina skulptūros autoriui, kas yra moteris (bene svarbiausia jos funkcija –­ laukti naktimis užsiūžavusio vyro). Ir galiausiai, pateikdamas vertinimo verdiktą, pakviečia Colderį atvažiuoti į Lietuvą – Baltušis parodysiąs jam moterį. Ją pamatysią, eidami „laukais plačiaisiais, pabarėm, šienaujamom pievom, kolūkių fermomis ir miestų gamyklomis", na, dar ir dainų šventėje, tarp kitko (p. 186). Tada darosi aišku, kodėl Baltušis, sumanęs daryti remontą, savo podukrai kartu su vairuotoju į viršutinį aukštą liepė nešioti aštuoniasdešimtkilograminius cemento maišus. Matyt, ruošėsi parodyti ją Colderiui kaip socrealizmo stebuklą.

Atskiro vertinimo šioje knygoje nusipelno ir politinės peripetijos, ir su tuo susijusios laiko permainos. Baltušis šioje knygoje vaizduojamas kaip didelę dramą išgyvenęs žmogus, kuris „laiku nesusiprato", neprisitaikė, neišdavė savo principų, užtat buvo tautos pasmerktas. Tokia traktuotė kelia abejonių. Ar suprasti ir įvardyti sistemos padarytus nusikaltimus, jaučiant ir savo asmeninę atsakomybę dėl to, yra principų išdavimas? Ar Baltušis, būdamas aukštas partinis darbuotojas, gali jaustis niekuo dėtas dėl komunizmo padarytų nusikaltimų? Ar galima vadinti tokių žmonių, kaip Baltušis, likimus sulaužytais, lyginant, pavyzdžiui, su tremtiniais, kurie prarado namus, artimuosius, gyvybę? Juk Baltušis teprarado savo gerovę – paauksuotas buto rankenas ir gerbėjų ovacijas... Griuvimas žmogiškos tuštybės, susijusios su asmeniniu susireikšminimu, iš tiesų yra skausmingas. Tik nesuprantama, kuo čia dėti „vargšai kritikai", bandę tai analizuoti (omeny turiu Imeldą Vedrickaitę, 2010 m. žurnale „Colloquia" išspausdinusią straipsnį „Rašytojo mauzoliejaus apmatai Juozo Baltušio dokumentinėje prozoje ir apysakoje Sakmė apie Juzą")?.. Kalti tuo, jog, pasak Baltušio, „nesupranta, kad neužtenka vien tik perskaityti tekstą, kad dar reikia sugauti šviesos šaltinį, sklindantį iš vidaus" (p. 205)? O iš kur žinoti, kas ten taip ryškiai šviečia? Juk jau Šv. Raštas liudija, kad tokią žilpinančią šviesą skleidžia tuštybė. Deja, vos kritikas pabando tokią šviesą „pagauti", gauna per nagus. Tad kaži ar verta tuo užsiimti.

Kita vertus, kokia logika galima grįsti žodžius, kuriuos Baltušis parašė 1990 m. Eduardui Cinzui skirtame laiške – kad lietuvių tauta viena negali išsilaikyti?.. Na, su tuo, tarkim, galima ir sutikti, bet kokią gi išeitį siūlo rašytojas? Baltušis pripažįsta, kad šimtus metų Rusija „vergė lietuvių tautą, niokojo, trėmė į Sibirą, buvo uždraudusi spaudą" (p. 212). Ir, nepaisydamas to, vis tiek siūlo likti su rusų tauta. Kodėl gi ne su vokiečiais –­ jie juk įvertino ir pasmerkė fašizmo nusikaltimus, skirtingai nei rusai, kurie, niokodami kitas tautas, savo kaltės neįžvelgia. Komentarai, kaip sakoma, nereikalingi. Pridurčiau nebent tiek, kad tai puikiai išreiškia baudžiauninko mentalitetą. Žinoma, apibrėžiant jį kaip „aiškias ir tvirtas idėjines pozicijas" (p. 120). O gal net ir principus, kurių išsižadėti iš tiesų neįmanoma –­ vergas savo grandines laiko papuošalais.

Ne vieną sukrėsti turėtų epizodas, kurį autorė pateikia kaip sąžiningą istorinės tiesos liudijimą. 240–241 p. aprašoma Panerių aukų ekshumacija. Taupiai, ir, kaip teigia autorė, su „nesumeluota emocija". „Komisijos nariai eina aplink duobę. Stebi, žymisi bloknotuose. Su jais – Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Mečys Gedvilas. Matau jų veidus. Matau jų mintis. Justas Paleckis sustoja šalia manęs, kurį laiką tyli, paklausia: – Rašysi, Juozai? – Ne dabar, – atsakau jam. – Ne iš karto. – Ir patylėjęs priduriu: – Kai patikėsiu, ką matau." Taip, epizodas iškalbingas, ir emocija galbūt nesumeluota, ir dėl istorinės tiesos nesiginčysi, tačiau... O jeigu pamatytume tuos veikėjus, su bloknotėliais vaikštančius aplink ekshumuojamų KGB aukų duobes?.. Paleckį ir Sniečkų, stovinčius prie tremtinių kapų, – ne vieną šeimą su mažais vaikais ir ligotais seneliais savo parašais jie išsiuntė prie Laptevų jūros ar į Rešiotus. Ir rašytoją, kuris laukia, kol patikės tuo, ką mato. Naivu būtų manyti, kad jis nieko nežinojo ir netgi nenujautė, kokie dalykai gali vykti geriausioje iš santvarkų. Juk Baltušiui, kaip aukštam valdininkui, buvo prieinama visa slapta informacija, kuri devyniais užraktais buvo saugoma nuo eilinio žmogaus. Ir apie „neprisitaikymą" čia net neverta kalbėti – rėždamas prieš Sąjūdį nukreiptą kalbą Katedros aikštėje, Baltušis puikiai žinojo, ką daro. Jis netikėjo lietuvių laisvės pergale ir sąmoningai prisitaikė prie naujos situacijos, laukdamas naujų tremčių ir KGB represijų.

Autorė ne kartą pabrėžia, kad „Baltušis toli gražu nebuvo šventasis" (p. 99). Tai skamba kaip pasiteisinimas, tik vargu ar to reikia – visi juk puikiai supranta, kas turima omeny. Kita vertus, jei viršelio anotacijos frazę apie dramatišką gyvenimą, „laužant daugelį ano meto standartų", pavadintume šeimyninės ištikimybės laužymu, būtų banalu. Knygos potekstė, bylodama apie gyvenimą, kuriame reikėjo prisitaikyti, lyg ir teisina tuos dvejopus standartus. Visi taip gyvenome, kas čia blogo, gal ir toliau taip gyvenkime, juk laikai, panašu, kartojasi, gal tų standartų vėl prireiks.

Tačiau šventumo paradigma egzistuoja, o ir šventųjų būna. Netgi jei gyvenama socializme. Šventieji iš tiesų turi principus ir neišsižada savo tvirtų ir aiškių idėjinių pozicijų. Netgi jei gauna kulką į pakaušį ar supūva KGB rūsyje. Arba, kaip R. Granausko „Šventųjų gyvenimuose", šoka į šulinį arba eina į tremtį, kad neišduotų savo artimo. Jie irgi pasirenka. Tik renkasi ne tarp kelių patogių tiesų, o tarp tiesos ir melo.

Juozas Erlickas. „Išeinu iš krašto." –­ Vilnius: „Tyto alba", 2013.

Lietuviško humoro miške, kuriame kuo giliau į tankmę, tuo medžių mažiau, Juozas Erlickas iškyla kaip rūstus baobabas – vienišas, išdidus ir tragiškas, nors ir apsimeta trapiu lyriku (tai liudija naujausios jo knygos viršelis, kuriame Juozas stovi tarpdury, apsnigtas snaigių – o gal ir pagalvės pūkų, su nuostaba žiūrėdamas į atsiveriančią visatą). Mišką miniu ne veltui – naujoji Erlicko knyga „Išeinu iš krašto" nori nenori primena garsųjį viduramžių šedevrą, o Erlickas –­ Dantę, pasiklydusį tamsioje girioje ir su siaubu laukiantį, kokie žvėrys jį užpuls (konservatoriai, liberalai ar socdemai). Situacija verta tragedijos žanro, nes Beatričės autorius neturi (tiesa, kartais gali pasirodyti, kad tokia yra žmona, bet ji vyrą ne į dangų veda, o veja lauk iš kambario), ir Vergilijus jo neateis palydėti. Betgi nepamirškime skaitytojo – juk jis yra šiuolaikinis žmogus, kuriam visi keliai atviri. Jeigu devyni fantasmagorijos ratai autoriui buvo sunkūs ir teko kapanotis be vedlio, skaitytojas lengvai juos įveiks, pasitelkęs pasitikėjimą naujomis technologijomis, nauju mąstymu, naujais lietuviais ir visu kuo, kas apibūdinama žodžiu „edukacija" ir „inovacija".

Knygos pavadinimas neleidžia abejoti, kad nusikapstyti galima toli, o 871 puslapis įkvepia!..Užplūsta ir pagarba, ir siaubas – negi autorius, šitas romus žmogus, žvelgiantis į mus nuo knygos viršelio it Mažasis Princas nuo savo asteroido, gali prirašyti tiek daug ir taip gražiai?.. Pasirodo, gali – ne veltui, gavęs Nacionalinę premiją, aiškiai pasakė, kad visa, ką po premijos parašys, bus genialu. Tie, kas tuo abejojo, tegu dabar nagus graužiasi. Ne jiems skirta ši knyga, o tikintiesiems žmogaus galimybėmis. Ir kalbėti apie griežtesnę tekstų atranką šiuo atveju –­ nereikšminga ir netgi pasibjaurėtina smulkmena.

Juk ši knyga – tikras džiaugsmas lyrikams. Romantiškos sielos žmogus ras daug gražių ir graudžių gamtos aprašymų (pavyzdžiui, rudenį į šiltuosius kraštus išskrendantis geležinkelio bėgis – gražu tai, kad skrenda, o graudu – kad gali surūdyti, nukristi, būti parduotas metalo supirktuvėje, o pinigai, gauti už jį, pamesti). Tai, kad Erlicko knyga stūkso perkamiausių knygų dešimtuke, tik dar kartą patvirtina, kad esame lyrikų tauta. Kita vertus, ar išlikome tarybiniais katalikais (tokiu ir pats autorius save kadaise laikė), jau abejotina. Šioje knygoje tiek daug dėmesio skiriama seksualinėms mažumoms, jog kartais apima nuojauta, ar autoriaus tamsiame miške nebus pagavęs koks perkaręs liberalas.

Tiesą pasakius, knygos struktūra labai patogi ir pritaikyta vartotojui: norintysis sutrumpinti dantišką kelionės ciklą gali pasirinkti kurį nors vieną ratą. Galima pasirinkti „Dulkių ratą", galima – „Vėjų", o gal ir „Ugnies", „Gelbėjimo ratas" tiks nemokantiems plaukti, o toks buities vaizdelis kaip „Pilnatvė" galėtų figūruoti kaip universalus laimės receptas vyrams perfekcionistams („Žvalus pakilau iš lovos ir atlapojau langus, idant išskristų naktinės plaštakės. Visi dvylika mano vaikų murksojo prijungti prie kompiuterių, mat buvo debilai. Žmona triūsė virtuvėj, barakuda gi turškėsi sūkurinėj vonioj. Padėkojau už viską Aukščiausiajam ir vėl atsiguliau", p. 728).

Dar vienas vertingas knygos bruo­žas – jos visavertis socialinis turinys. Čionai dialogo ieško ir į būties klausimus gilinasi premjeras, vidaus reikalų ministras, autoritetas, policininkas, „pensinykas" ir „bankinykas", liberalas ir krikščionis demokratas, skulptorius ir paminklas. Neretai dialogo ieškojimas baigiasi kriminaline situacija – skaitytojui nereikėtų stebėtis, nes tai natūralus visų būties klausimų sprendimo būdas. Ne veltui autorius anotacijoje prasitaria, kad šį kartą jam „pagaliau pavyko atsakyti ir į esminius klausimus – kas esame? kur einame? būti ar nebūti?".

O kas belieka autoriui, kai atsakoma į esminius klausimus? Pasižiūrėkite į knygos viršelius – pirmajame autorius dar stovi tarpdury, o antrajame – jau ne. Maskaradiškame sniego siautuly vypso tik linksmas besmegenis, o su tokiu autoriui nėra ką veikti vienam kambary. Man atrodo, kad čia nugali ne pasirinkimo laisvė, o tiesiog laisvė. Laisvas žmogus gali eit, kur nori.