Uršulė Toleikytė. „Šuo vaiduoklis“, V.: „Slinktys“, 2024
„Poezija mane visu šiuo laiku lydėjo ir tebelydi kaip ištikimas šuo. Ji man labai svarbi ir prasiveržia ten, kur esu. [...] Su žodžiais ne visad lengva. Neišeina pasakyti taip, kaip norisi, žodžiai bėga šalin kaip pasiutę gyvūnai. Kai redagavau knygą, naktimis atsikeldavau puolama raidžių dilemos. Bet poezija kartu yra ir tai, į ką galiu įsitverti tomis nemigos naktimis“, – Monikos Bertašiūtės rengtame interviu 15min.lt pasakojo jaunosios kartos poetė Uršulė Toleikytė, pristatydama savo debiutinį eilėraščių rinkinį „Šuo vaiduoklis“.
Kaskart pradėdama poezijos rinkinio apžvalgą klausiu savęs, kuo skaityta knyga galėtų būti įdomi ar aktuali. Kuo ji galėtų sudominti žmogų, kuris neturi glaudaus santykio su poezija? Ar savo tekstu galimą skaitytoją bent kiek priartinu prie pažinties – jos netikėtumo ar net malonumo? Drauge kyla klausimas, ar mano žiūra išlieka ištikima tam, ką vadiname „poezija“ ir jos tradicija. Kaskart galiausiai suprantu, kad už kiekvienos mano recenzijos tėra tik skaitytoja, siekianti pasidalyti įspūdžiais ir rekomendacija. Skaitytoja, norinti švelniai linktelėti autorei už drąsą prabilti, net jei, rodos, vaiduoklių lojimas garsesnis.
Rašalo mėlynumo viršelis, juo šuoliuoja pamėkliškai persišviečiantis baltas šuo, šalimais lyg erškėtrožių vainikas guli jo antkaklis, nuo kurio išsivaduojama, bet toli nepabėgama. U. Toleikytės poezijos rinkinys – apie lenktynes su praeities šešėliais, kartais lenkiančiais ir užstojančiais kelią, kartais pralenkiamais. Dvigubas, pavaizduotas taip, lyg perregima dvasia paliktų baltą kūną, pavadinimas „Šuo vaiduoklis“ žymi tikrovę ir jos blankesnį atsikartojimą, tikrovę lydinčią šmėklą. Kaskart žvilgtelėjusi į knygą pašiurpstu – net iš arti su akiniais. Viršelis tarsi primena apie besiliejantį pasaulį, iškreiptą matymą, ryškią dabartį besivejantį blankų prisiminimą.
Tai puikiai susišaukia ir su Algirdo Toleikio, poetės brolio „nerašytojo“ gruboko stiliaus atsiliepimu pirmajame knygos atvarte. Nors ir jaučiasi pretenzija, atsiliepimas vis dėlto paveikus. „Pamenu, kai vieną dieną Snaigių partrenkė mašina. Turbūt tuo pačiu partrenkė ir Uršulės mintis. Taip stipriai, kad ji pradėjo kalbėti eilėraščiais. O ši knyga tarsi Snaigiaus pakuždėta.“ Išties, U. Toleikytės rinkinyje vaizduojama kūrybos pradžia: noras kalbėti apie tai, kas ją sukrėtė, rašymas kaip savotiškas savivokos ir savisaugos mechanizmas. Šie brolio žodžiai, kaip ir į knygą įdėta Uršulės mokyklinio sąsiuvinio iškarpa apie partrenktą šunį, užduoda rinkiniui toną. Skaitysime išpažintinę poeziją, kurios tekstai neretai atsiranda iš nemalonių išgyvenimų, regėtų kitų ar pačios patirtų, sapnų, optinių apgaulių. Taigi ne viskuo reikia pasikliauti, kaip ir ne viskuo pavyksta patikėti.
Tvirčiau pasikliauti norėtųsi ir knygos dizaino sprendimais. Jaunos dailininkės Gretos Šležaitės specialiai eilėraščių rinkiniui sukurtos iliustracijos – abstrakčios, švelnios ir trapios, primenančios nedrąsius vaiko papaišymus pieštuku, todėl puikiai atmosferiškai papildančios eiles. Maloniai nustebino ir sprendimas knygos gale pridėti lapą su iliustracijų lipdukais, taip tarsi kviečiant žaisti ir poetinį U. Toleikytės pasaulį perkelti ant kasdienybės paviršių, juos apklijuojant vaikystės vaiduokliais. Tačiau reikia paminėti ir daugybę tuščių ar pustuščių puslapių, kuriuos verčiant suklūsti – ar tikrai visiems eilėraščiams reikia tiek daug erdvės medžių sąskaita? Gal buvo galima paieškoti kitokių sprendimų dėliojant eiles vieną po kitos, išlaikant jų tarpusavio sąveikas ir struktūriškai besikuriančias prasmes?
Rinkinys sudarytas iš trijų dalių, netiesiogiai papildančių viena kitą. Skyriuje „Kiemas“ sudėti gerokai abstraktesnių vaizdinių eilėraščiai, kuriuose atsikartoja namų, svetimėjimo su ištakomis motyvai, regimas smurtas ir prievarta, ginčijama tikrovė, bandoma nuo jos bėgti per fikciją. Antrame skyriuje „Turėjau užmiršti“ (pagal to paties pavadinimo eilėraštį, baigiantį skyrių) randamos eilės apie santykį su kitu – draugišką ar kupiną geismo, neretai trumpalaikį, todėl turintį paskęsti tarp prisiminimų. Čia daug vietos skiriama nepastovumui, kismui, kuriuos vis stengiamasi fiksuoti. Paskutinis skyrius „Daugiau neskaudės“ sudarytas iš ryškiausių, vidinę pasakojimo struktūrą išlaikančių eilių, kurios yra lyg dialogas su tuo, ko nepavyko užmiršti. Tekstai šioje dalyje – tarsi apgaulingi atsisveikinimai su praeitimi naiviai tikintis ar netgi žadant sau, kad tai nepasikartos.
Toks teminis skirstymas kuria vidinę knygos logiką – naratyvą. Pirmoje dalyje vaizduojamas smurtas, iš kurio užgimsta abstraktūs, bet nemalonūs praeities šešėliai. Šmėklos nesiliauja persekiojusios ir antroje dalyje. Anksčiau išgyventus patyrimus sunku pamiršti, kaip sunku ir fiksuoti – jie išlieka neryškūs, sunkiai apčiuopiami, todėl nepažabojami, trukdantys kitoms patirtims. Galiausiai trečioje dalyje praeities vaiduokliai įgauna aiškiausius pavidalus, tampa labiau materialūs, lyg dvasios grįžtų į savo kūną, – tarsi poezija viską prikeltų naujam gyvenimui. Patirčių fiksavimas raštu, jų perteikimas eilėmis suveikia kaip geriausias savisaugos mechanizmas – juk visa tik apgaulinga fikcija, kuri galbūt ir nebepasikartos.
Stipriausiems šio rinkinio tekstams būdingas žaidimas su raiška atrandant netradicinę poetinę formą, grafinį vaizdą. Eilėraštis „Maudynės“, per panėrimo ir skendimo vonioje metaforą pasakojantis apie bėgimą nuo tikrovės, yra atspaustas baltomis išsiliejusiomis raidėmis duslaus mėlio popieriuje. Lyg vandenyje raibuliuojančios raidės pabrėžia apgaulingos fikcijos – priešmirtinės šviesos – įspūdį: „balta ir šilta kaip pienas / krintantis apklotas / lopšinės lingavimas / [...] / ryškėjo akinanti šviesa / vonios lempučių“. Tekstas „Pusbrolis ir kosmosas“ pradedamas blėstančio ryškumo užrašu „aidų aidai aidų aidai aidų aidai“, taip perteikiant vis labiau slopstantį garso pasikartojimą erdvėje. Ši paprasta grafinė priemonė subtiliai kelia klausimą, kaip kartotė arba kopija gali išlikti tolygi originalui ar bent panaši į jį. Paminėti vertas eilėraštis „10 dienų“, kuriame laukimo ir pažadų temos perteikiamos skaičiuojant nuo 10 iki 1 – skaičiai po truputį gęsta, kol tampa vos regimi, o blausus vienetas primena paskutinę viltį, galiausiai pranykstančią puslapio baltumoje.
Atskiro dėmesio verta „Jūros kriauklė“, kuri driekiasi per atvartą lyg mėlynu rašalu išrašyta Rorschacho dėmė, apvesta kontūru. Šį eilėraštį galima skaityti įvairiomis kryptimis: nuo kairiojo puslapio viršaus žemyn iki dešiniojo krašto, nuo atvarto vidurio į dešinę ir vėl grįžti prie kairiojo puslapio. Abstrakčios eilės apie neapibrėžtus santykius su švelniomis jungtimis tarp eilučių leidžiasi perskaitomos su skirtingomis pradžiomis ir pabaigomis, tačiau išsaugo įspūdį apie du nesusikalbančius, vienas kitam svetimus žmones. Šiame tekste pajunti tikrovės daugialypiškumą ir trapumą, suteikdamas erdvės interpretacijai jis kartu kuria iliuziją, kad gali būti kitaip, nei yra. „Jūros kriauklė“ puikiai atspindi U. Toleikytės debiuto šerdį: poezija yra lyg optinė apgaulė, lyg žodžių labirintas, kuriame gali pasiklysti bėgdamas nuo tikrovės.
„Šuo vaiduoklis“ primena spalvingą kaleidoskopą: knygoje abstrakcijos kuria unikalius ornamentus arba iškreiptų veidrodžių atspindžius, kuriuose skaitytojui tenka atpažinti savo ar kito atvaizdą. Esi kviečiamas žaisti, tave vedžioja už nosies, susiduri su netikėtumu. Štai eilėraščiui „Potvynis“ suteikiamas vaikiškas žvilgsnis, kai užlieti namai prilyginami didžiausiai katastrofai: „mama linguoja vonios kampe / nuvalius stiklą – miesto griūvantis vaizdas // apokalipse niekas nebetiki“. Gal kiek per radikalus ir netaktiškas palyginimas, bet U. Toleikytė radauskiškai pasitelkia vandens, veidrodžio ir stiklo atspindžius, kad vaizdiniams suteiktų kitą perspektyvą. Turbūt todėl jos tekstai kartais atrodo kitoniški: atpažįstami, bet lyg išvirkšti, sapniškai koliažiški, ne visada lengvai suprantami ar įsivaizduojami – tarsi raibuliuojantys atvaizdai.
Netikėtumo, naujo atradimo įspūdis itin stiprus skaitant eilėraštį „Turėjau užmiršti“, kuriame galima įžvelgti ir neištikimybės, uždrausto geismo kontūrus. Čia vaizduojamas bendravimas yra neverbalinis, prilyginamas šuns lojimui. Ryškus tekančių seilių kaip troškimo ir renesanso paveikslo kaip nepasiekiamos idilės vaizdinys: „stebėjau tekančias seiles / šuniui matant jos ranką / tokią minkštą ir skaisčią / kaip iš renesanso paveikslų / potėpių sukurto rojaus / į kurį vargu ar įžengsiu“. Vis dėlto skaitytojui lieka neaišku, ar visa tai vyksta paveiksle, ar pateikiama kaip melais apipinta tikrovė: „turėjau užmiršti / bet viską prisimenu / man stovint už paveikslo rėmų / šuo prašės į lauką“. Mano akimis, tai vienas stipresnių tekstų: eilės išlieka ambivalentiškos, tačiau jose yra pakankamai mėsos galimoms interpretacijoms. Eilėraštis labai aiškiai susišaukia su optiškai apgaulingu Giedrės Kazlauskaitės poetiniu pasauliu.
U. Toleikytei itin svarbūs laikas ir jo akivaizdoje kintanti, todėl niekaip nepagaunama, iki galo neužfiksuojama tapatybė. Tai atsiskleidžia per dažnai naudojamą fotografijos vaizdinį. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Atitrūkusios“. Kalbančiosios ir kito žmogaus santykiui keičiantis, pamažu svetimėjant, nuotrauka nebeatspindi tikrovės ir nebeturi nieko bendro su tuo, kas buvo: „traiškanos akies krantinėj / pirmasis prisiminimas / [...] / daugiau nieko apie tave / daugiau tik atotrūkis / viena fotografija / tarpas ir tarpas / kita fotografija“. Laiko distancijoje pamesto kito žmogaus gedėjimas atsiskleidžia ir eilėse „Žiūrint į tave kitą“: „tai gražiausia mūsų scena / įšaldytas kadras / dabar žiūrint į tave kitą / gėlės krenta iš akių / iš kelių akių / keturių / tai viena / ta pati juostelė“. Atrodo, kad apgavus optikai prarastą praeitį bandoma susigrąžinti tekstu. Beje, apgaulinga ne tik optika, bet ir knygos turinys – šio eilėraščio-vaiduoklio rinkinyje nėra...
Verta paminėti ir šioje iliuzijų kupinoje knygoje tarpstantį smurtą, skirtingas jo formas bei siaubą. Pasalūniškos katastrofos nuojautos atsiskleidžia eilėraštyje „Smėlis“, kuris susišaukia su Vaivos Grainytės libretu „Saulė ir jūra“: „smėlis tai žuvies kaulų liekanos / pamesti kastuvėliai / plastmasiniai delfinai / [...] / smėlis traukias / kaip slūgstančios bangos / pavojingi vėjai / ryklių magnetukai“. Šiame aprašomame paplūdimyje šiukšlėms prilyginami tarsi ne savo vietoje atsidūrę, niekieno neprižiūrimi, nemylimi vaikai. Tokie jie vaizduojami ne viename tekste: apleistumas, ignoravimas ir negirdėjimas, pašaipos yra pasikartojantys motyvai. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Mano sesei išniro žandikaulis kas toliau“: „buvom kažkokioj skylėj / vadinkim namais / [...] taip prasideda pabaigos / tik nesijuokit prašau nesijuokit / nemiegojau ištisas paras“. Net iš pažiūros saugios erdvės tampa grėsmingos, o bendravimas tampa viską griaunančia jėga. Rodos, šios sapniškai abstrakčios eilės labiau primena košmarus, tačiau nesibaiminama tokių tamsybių įamžinti. Priešingai – jas smalsu net kartais vujaristiškai stebėti.
Kaip būdinga pastarojo meto poezijai, neišvengiama nuovargio, perfekcionizmo, perdegimo temų. U. Toleikytės eilėse visa tai įgauna vaikiškos žaismės: „pabudus ties pasaulio viduriu / balansuoju kaip klounadoj / publika laukia naujų triukų / vis geresnių kad nustebinčiau / [...] ir kai pats laikas parodyti triuką / sugebu tik galvoti ar minkštai krisčiau“. Šiame eilėraštyje „Triukas“ pasakojama apie lūkesčius būti performatyviai ir inovatyviai, tačiau susiduriama su stingdančia baime suklysti. Spaudimas toks pat nepakeliamas ir eilėraštyje „Gaudynės“, kur kalbama apie „tinkamą“ pasirodymą kitiems: „jūs slystate į smėlio dėžę / sustingstate dešimčiai metų / jūsų niekas nemato / tik šuo nuo daugiabučio stogo suloja / buvo puikus pasirodymas / tik ar tinkamoje vietoje“.
Debiutinė knyga baigiama savotišku susitaikymu su visais košmarais: iliuzijomis ir apgavystėmis, nelaimingais santykiais, smurtu ir nuovargiu. Eilėraštyje „Mestas kaulas“ tarsi kreipiamasi į šunį vaiduoklį, pripažįstant jo nerealumą: „jei būtum / ar glaustumeis prie kojų / ieškotum savo kaulo“. Ar gąsdinantis, laukinis ir pasiutęs žvėris galėtų būti prijaukintas, jei egzistuotų? Nors eilėraščio kalbančioji patiki, kad visa tai tik blogas sapnas, viliasi, kad jis padės geriau susitvarkyti su sunkiai aprėpiama realybe – prisiglaudęs prie šaltų kojų šuo suteiks šilumos ir saugumo. O skaitytoja? Net sąmoningai žvelgdama į vėles, leisdamasi jų klaidinama, vedžiojama už nosies, vis dėlto iki galo nepatikiu „Šuns vaiduoklio“ poetiniu pasauliu. Nors tai įdomus, poetinėmis ir vizualinėmis priemonėmis smalsumą ar intrigą kurstantis, neretai be galo gražus ir įsižnybti verčiantis sapnas, vargu ar jis išliktų atminty. Bet, neabejoju, sapnuotis ar vaidentis ateity gali tik ryškiau ir tikriau. Tikiuosi – kitąsyk patikėsiu.