Nors pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių literatūros kritika vis dažniau vartoja išpažintinės poezijos sampratą, ji išlieka neaiški, sunkiai apibrėžiama. Lietuvių kontekste išpažintine poezija XX a. pabaigoje dažniausiai vadintas „atviras“ lyrinio „aš“ jausmų išsisakymas, o lyrinis „aš“, kaip tiksliai apibrėžė literatūrologas Vytautas Kubilius, – „apibendrinimo būdu sukurta figūra“, kitaip – anoniminis šnekantysis. Todėl atviro autobiografiškumo, kuomet eilėraščio kalbantysis leistųsi būti tiesiogiai tapatinamas su poetu ar poete, tarsi neverta tikėtis. Šis aspektas būdingas ne apskritai išpažintinei poezijai, o būtent lietuviškajai sampratai, ir yra glaudžiai susijęs su mūsų kultūroje tvyrančia subjektyvumo laisvės ir raiškos baime, dėl to išpažintinė poezija dažnai kaltinama egocentriškumu, akiračio siaurumu ir pan. Viena iš priežasčių – tiek proza, tiek poezija Lietuvoje ir XX a. pradžioje, ir sovietų okupacijos periodu, ir Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu suvokta ne kaip tikslas savaime (ir tuo labiau ne kaip subjekto saviraiška, jo ar jos individualybės manifestacija), o kaip priemonė kitiems tikslams siekti – gaivinti ir saugoti kultūros atmintį, lietuvybę, kalbą, ugdyti skaitytoją ir pan. Todėl iš „tikros“ poezijos tikimasi tam tikrų apibendrinančių vertybinio pobūdžio idėjų ir estetikos.

Situacija, be abejo, šiek tiek pakito po Nepriklausomybės atgavimo, kai kilo įvairaus pobūdžio autobiografinės literatūros – tremtinių ir politinių kalinių, rezistentų dienoraščių, literatūrinės ir kultūrologinės eseistikos – bumas. Vis dėlto tokioje literatūroje už asmenines išpažintis svarbesnis kultūrinis kontekstas, rezistencija ir pan. Išpažintis kaip trivialių, trauminių patirčių eksplikavimas, autobiografiškumas ryškus Sigito Parulskio poezijos rinkinyje „Iš ilgesio visa tai“ (1990), Neringos Abrutytės rinkinyje „Iš pažintis“ (1994). Kita vertus, XX a. 10 dešimtmetyje šie poetai savęs išpažintiniais nevadino, o autobio­grafinį atspalvį turinčios situacijos ir S. Parulskio, ir N. Abrutytės tekstuose maskuojamos kultūros ženklais. Tarkime, tėvažudystės ir ypač sūnaus nužudymo motyvas S. Parulskio poezijoje visų pirma sietinas su krikščioniškuoju kontekstu, taip pat Haroldo Bloomo įtakų baime, o ne paties rašytojo autobiografija. Taigi išpažintis, nors nepripažįstama, dangstoma kultūros ženklais, tačiau gali būti atpažįstama.

Šia prasme lūžiniu vadinčiau Giedrės Kazlauskaitės rinkinį „Meninos“ (2014), kuriame autobiografiškumas ne tik menkiau dangstomas kultūros simboliais, bet ir įgyja tiesioginio asmeninio išsisakymo formą, apimančią seksualumą, ribines patirtis, motinystę, homoseksualumą ir pan. temas, kurios iki tol lietuvių poezijoje taip atvirai neeksp­loatuotos. „Meninų“ tekstai tiek formaliai, tiek tematiškai artimi vadinamajai siaurajai išpažintinės poezijos, susiformavusios XX a. 6–7 dešimtmečiais JAV, sampratai, o autobiografinių ribinių patirčių eksplikavimas tampa socialinės kritikos galimybe. Ne mažiau svarbus kitas tokio tipo poezijos rinkinys – Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės „Kvėpuoju“ (2015). Knygoje metaforų, kultūrinių aliuzijų klodas suspenduojamas, gana atvirai atskleidžiama prievartos, seksualinio smurto, motinystės tematika. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tiek G. Kazlauskaitės, tiek V. Pilipauskaitės-Butkienės tekstai nėra vadinamoji naivioji išpažintis – jie rašomi suvokiant žanro reikalavimus, atvirumas ir poetinės kalbos specifika pasirenkama kaip strategija. Kiek liūdna, kad bendrame mūsų kontekste tokio tipo poezijai vis dar priskiriama tarsi hierarchiškai žemesnė pozicija, įžvelgiamas tam tikras negrynumas ar net tariamas nebrandumas, nes „tikra“ poezija neva turėtų „pakilti“ virš subjektyvių patirčių. Tai patvirtina ir faktas, kad abi knygos, sulaukusios ypač didelio skaitytojų ir dalies kritikų dėmesio, taip pat apdovanojimų („Meninos“ apdovanotos Jurgos Ivanauskaitės premija), poezijos lauke prestižiškiausių premijų negavo.

Panašus likimas ištiko ir Linos Buividavičiūtės – poetės, literatūros kritikės – pirmąją knygą „Helsinkio sindromas“ (2017), kuri taip pat orientuota į išpažintinės poezijos modelį. Knygos skaitytojų tikrai netrūksta, tačiau svarbesnės premijos ją kol kas aplenkė. Poetė interviu yra prisipažinusi, kad didžioji tekstų dalis rašyta terapiniais tikslais. Dalies eilėraščių adresatas yra psichoterapeutė, jie sudaro atskirą skyrių „Psichoterapinės istorijos“. Pokalbis su gydytoju subjektui leidžia pažinti save, išsisakyti. Taigi nors formaliai vyksta dialogas, iš tiesų tai autokomunikacija, psichoterapeutas – tik pagalbininkas, numanomas kitas. Pokalbio objektas – įvairios patologijos, depresija, negatyvios motinystės patirtys, baimės, obsesijos, vaikystės traumos. Ši tematika įrašyta ir knygos pavadinime. „Helsinkio sindromas“ – aliuzija į Stokholmo sindromą (kuris neretai per klaidą pavadinamas Helsinkio), kuomet pagrobtieji pradeda empatizuotis su pagrobėjais, aukos – su budeliais, ir Helsinkio sutartį, garantuojančią teisinę ir etinę apsaugą biomedicininiuose tyrimuose dalyvaujantiems žmonėms. Šia prasme kalbančioji iš įvairių trauminių patirčių konstruoja savo unikalų, subjektyvų sindromą, keistą ligą (o psichikos ligos pirmą kartą su jomis susidūrusiems visuomet nesuvokiamos, beveik neįtikėtinos), kuri sudaro jos vidujybės pagrindinį dėmenį. Per pokalbį su tiesiogiai įvardijama arba numanoma psichoterapeute ši tamsi, represuota vidujybė atsiskleidžia, tampa tyrimo objektu, net savotiškai pamilstama, negatyvios iki tol slėptos patirtys integruojamos, tampa neatskiriama asmenybės dalimi. Kitaip tariant, L. Buividavičiūtės „Helsinkio sindromas“ skaitytojui leidžia dalyvauti gana autentiškame psichoterapijos seanse, žingsnis po žingsnio stebėti represuotos sąmonės atsivėrimą.

Kartu su liga savotiškai pamilstamas ir kūniškumas, vidinė bjaurastis. L. Buividavičiūtės poezijoje dažnas kiaulės vaizdinys, šiandieninėje lietuvių poe­zijoje mėgstamas. Šis įvaizdis visų pirma siejamas su S. Parulskiu, kurio eilėraščiuose ir eseistikoje kiaulės skerdimo scena tampa egzistencinės įtampos, kylančios iš pasibjaurėjimo savuoju kūniškumu, ir absoliutaus įkalinimo kūne simboliu. Nors, kitaip nei S. Parulskio eilėraščiuose, krikščioniškasis kontekstas L. Buividvičiūtės kūriniuose neakcentuojamas, Biblijoje kiaulės kūnas interpretuojamas ir kaip demonų buveinė – gergeziečių krašte Kristus iš žmonių išvarytus demonus jų pačių prašymu suvarė į kiaules (Mt 8, 28–34). „Helsinkio sindrome“ kūno gyvuliškumas, abjektiškumas neįveikiamas („Nuprausk / mane, nebūsiu baltesnis už sniegą. Tik dvoksiu mažiau“; „Mano kūnas, mano mylimas Judas, / išduodantis nuo kūdikystės“, p. 123), nes su kūnu siejamas abjektiškumas yra subjektės tapatybės dalis, net išlikimo sąlyga: kūnas pasirodo tvaresnis „už plieną, įžeistą sielą, už dievo mirtis, už – nebūti“ (p. 121). Suvokus, kad nepavyks tapti infantilių svajonių „išauginta“ mažąja, gražiąja, švariąja Linute, suformuluojama egzistencinė nuostata „būti, kaip būnasi“ (p. 9).

Dažna situacija, kuomet kalbančioji susidvejina – atskiriama mažoji infantili Linutė („aš ir esu tas saldainio / negaunantis vaikas, / mažoji Linutė“) nuo Linos, į ją žvelgiančios, apie ją kalbančios, kartais atliekančios ir savo pačios psichoterapeutės funkciją (eil. „Negauti Nobelio“, p. 44–45). Labai ryški pykčio kaip represuotos, bet per psichoterapiją atgautos emocijos svarba, iškalbingai atskleidžianti sociokultūrinio konteksto, kuriame pykčio – vis dar užgintos emocijos – tramdymas jauną moterį luošina. Ne viename tekste pasitelkiant necenzūrinę leksiką siunčiami nachui visi, kuriems mažoji Linutė stengėsi įtikti, kurių meilė ir pripažinimas turėjo pateisinti jos būtį. Taip pat drastiškai atsisveikinama ir su infantilia savo projekcija: „Eik nachui, mažoji Linute, / eikit nachui, visi mane skatinę / mokytojai – noriu kitų namų“ (p. 45). Tokią elgseną, matyt, dera interpretuoti kaip paauglystėje tinkamai neišgyventą pavėluotą maištą.

Nors iš pažiūros tekstai, parašyti šnekamajai artima, metaforų, poetizmų vengiančia kalba, primena naivius, dažnai kiek drastiškus išsisakymus, išpažinties modelis pasirenkamas sąmoningai, tai nėra „naivioji“ išpažintis, „jausmų išsiliejimas“. Ši strategija subtiliai ir konfliktiškai atskleidžiama skyriuje „Metapoezija“. L. Buividavičiūtės „antikalbiškos poezijos“ samprata formuojama kaip reakcija į „kalbinę poeziją“, t. y. į tekstus, kuriuose pataikaujama kalbai, kurie pernelyg pasitiki lietuvių poezijoje vis dar atvirai manifestuojama, struktūralistinei ir postruktūralistinei paradigmai būdinga prielaida, kad poezija ar pati literatūra gimsta iš kalbos, kad kalba poetą nuveda, atveria jam tiesą. L. Buividavičiūtės kalbančioji siekia ne atsiverti kalbai kaip būties namams, o „grumtis su kalba“: „...stengiuosi sumušti / kalbą jos pačios įrankiais / ir sukurti tokį eilėraštį / kuris liudytų kai ką antikalbiška“ (p. 67). Dėl to ji save vadina „nepoetu“, „primityvu“, siekiančiu kurti „veiksnius“ eilėraščius, nes „dabar tiek daug neveiksnių eilėraščių, / tiek daug netikrumo ir neapibrėžtumo“ (p. 63). Šiame kontekste veiksnus tekstas – toks, kuris savo dėmesio objektu pasirenka patirtį, veiksmą, o ne kalbą ar poeziją.

Vis dėlto ši nuostata nėra gryna. Tuo pat metu siekiama ir „liudyti“ – „esmiškai, / visuotinai apie mus, / besisukančius tankiai suaustose kalbos pinklėse“ (p. 67). Juntama įtampa tarp „antikalbiškumo“ ir polinkio į „esmes“, „visuotinumą“, poezijoje itin vertinamą vyresnės kartos literatūrologų ir kritikų. Pastarosios sąvokos visų pirma giminingos minėtai poeto, kaip savo subjektyviomis patirtimis neapsiribojančio ir kalbančio už kitus, už visus, sampratai. Įtampa tarp buvimo „primityvu“ ir noro kalbėti apie „esmes“ juntama ir anotacijoje, kur pabrėžiamas L. Buividavičiūtės išsakomų patirčių universalumas, intertekstualumas ir pan. Tokią rinkinio pristatymo strategiją sieju su prielaida, kad išpažintinė poezija lietuvių literatūroje vis dar nėra prestižinė, t. y. neturi tiek simbolinio kapitalo, kiek „grynoji poe­zija“ ar net ten pat minima „lyrika“, nors su lyrine poezija „Helsinkio sindromo“ tekstai neturi nieko bendra. Šiuo atžvilgiu reprezentatyvu, kad žurnalo „Literatūra ir menas“ rengtoje apklausoje poetai, kurių kūryboje akivaizdus išpažintinis matmuo, nuo šio žanro ar poe­zijos tipo atsiriboja, teigia nesidomintys išpažintine literatūra arba kad visa kūryba yra išpažintis ir pan.

L. Buividavičiūtės rinkinyje stipriausi, meniškai ir psichologiškai įtaigiausi būtent išpažintiniai tekstai, sudarantys pirmuosius du ir tris paskutiniuosius skyrius. Perteklinis atrodo skyrius „Tekstai-kontekstai“, kuriame per savojo „sindromo“ prizmę interpretuojami įvairūs kultūriniai vaizdiniai (todėl užmoju tai kiek primena Anne Sexton bandymą „perrašyti“ pasakas). Apskritai knygos struktūra galėjo būti geriau apgalvota: pirmieji keturi skyriai („Sveikieji ligoniai“, „Psichoterapinės istorijos“, „Metapoezija“ ir „Inicia­cijos“) nuoseklūs, tačiau likusi knygos dalis pabira. „Tekstuose-kontekstuose“ vyrauja neišradingi, besikartojantys literatūriniai žaidimai, o paskutiniai keturi skyriai neadekvatūs savo apimtimi. Pavyzdžiui, skyrių „Skausmai“ sudaro vos du eilėraščiai, „Kūno istorijas“ – penki. Vertinant rinkinį kaip visumą atrodo, kad knygos pabaigoje publikuojami eilėraščiai galėjo puikiai papildyti pirmuosius keturis skyrius, o „Tekstų-kontekstų“ didžiosios dalies kūrinių vertėjo atsisakyti.

Kitas diskusijų vertas klausimas, kilęs skaitant L. Buividavičiūtės rinkinį, – poezijos ribos. Akivaizdu, kad poezijos kaip „deautomatizuotos“, sukeistintos kalbos apibrėžimas nei „Helsinkio sindromui“, nei, tarkime, išpažintinei V. Pilipauskaitės-Butkienės poezijai nebetinka. Šiuose tekstuose nėra įmantrių metaforų, vengiama simbolių, leksika artima šnekamajai, atsisakoma instrumentavimo. Be to, čia dažnai nėra jokių išorinio pasaulio objektų, kurie kaip metaforos, simboliai būtų pasitelkiami vidujybei perteikti – emocijos, būsenos išsakomos tiesiogiai. Tačiau būtent šis tiesiogiškumas L. Buividavičiūtės tekstus ir išskiria į abstraktumą ir konvencinius poetizmus linkusiame lietuvių poezijos kontekste. O tai skatina prisiminti kultūros semiotiko Jurijaus Lotmano hipotezę, kad, kitaip nei įprasta manyti, kultūros tekstų formų rafinuotumas ne didėja, o kaip tik linkęs mažėti, būtent todėl proza poezijos atžvilgiu yra antrinė. Antriniai arba antipoetiški ir L. Buividavičiūtės tekstai – išpažintys pačiai sau. Tačiau tokios išpažintys prasmingos tik kontekste, kuriame poezija vis dar suvokiama kaip kitoks, ypatingas, sukeistintas kalbėjimas – tik tuomet tiesmukumas, aprašomų situacijų nuoširdumas, realizmas atlieka užsistovėjusio poezijos tvenkinio drumstimo funkciją.