2011 m. Europos Taryba Stambule priėmė Smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo konvenciją, sutrumpintai ji vadinama Stambulo konvencija. Europos Parlamento komitetai parengė dokumentą, skirtą efektyviam konvencijos nuostatų įgyvendinimui Europos Sąjungoje užtikrinti. Jame yra toks teiginys: „Seksualinės ir reprodukcinės sveikatos bei teisinių paslaugų, įskaitant saugų ir legalų abortą, nesuteikimas yra smurto prieš moteris ir mergaites forma.“ Parlamento nariai pabrėžia, kad moterys ir mergaitės turi galėti kontroliuoti savo kūnus, todėl šį dokumentą priešininkai neretai vadina įrankiu abortams liberalizuoti.

Abejonių nekyla – teisė į abortą yra kontroversiškas, daug diskusijų keliantis klausimas. Jį aptaria ir du neseniai į lietuvių kalbą išversti romanai: nobelistės Annie Ernaux „Įvykis“ ir Jennifer Haigh „Gailestingumo gatvė“. Nors knygos lietuvių kalba pasirodė beveik tuo pačiu metu, jų išleidimo originalo kalba datas skiria daugiau nei 20 metų – tai tik įrodo, kad moters teisės į savo kūno kontrolę klausimas aktualus.

Annie Ernaux. „Įvykis“

Autobiografiniame A. Ernaux kūrinyje minimi įvykiai nutiko daug anksčiau, nei buvo aprašyti. Viskas prasideda 1963 m., kai 23-ejų Ani, tuo metu netekėjusi studentė, pastoja. Abortai Prancūzijoje draudžiami, už mėginimą juos atlikti įkalinimu ir bauda baudžiami visi su procedūra susiję asmenys – gydytojai, pacientė ar žmonės, darę šiai spaudimą. Todėl Ani nelieka kitos išeities, tik bandyti pačiai atlikti abortą namuose, o kai nepavyksta, kreiptis į nelegalia veikla užsiimančią moterį, vadinamą angelų dirbėja.

 

Annie Ernaux. „Įvykis“. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2023

 

Priežastys, lėmusios Ani apsisprendimą, numanomos. Galima spėlioti, kad jauna moteris troško pabaigti mokslus, jai stigo finansinių išteklių, nepalaikė artimų santykių su kūdikio tėvu. „Įvykyje“ A. Ernaux pabrėžia informacijos apie nėštumo nutraukimą tuometėje literatūroje stoką: „Tarp momento, kai mergina sužino, jog pastojo, ir to, kai ji jau nebepastojusi, būdavo tuštuma“ (p. 29). Galbūt tai paskatino autorę elgtis atvirkščiai, aprašinėti viską, kas nutinka tarp, o apie savo išgyvenimus prieš ir po kalbėti nedaug. Tiesa, A. Ernaux gana išsamiai vaizduoja pažįstamus studentus ir draugus. Tačiau jos kalba sausa, taupi, primenanti labiau, nei įprasta, išplėtotus dienoraščio fragmentus, skirtus faktams, o ne jausmams fiksuoti.

Vos poroje epizodų kalbančioji prisipažįsta bijanti. Pavyzdžiui: „Universiteto valgykloje sakiau merginoms, kad man šalins didelį apgamą ant nugaros, kad bijau“ (p. 56). Taip išsiduoda, kad jai trūksta palaikymo ir paramos, nors teisybę atskleisti ryžtasi toli gražu ne visiems (nenutuokdamos apie tikrąją procedūrą draugės nesupranta, kodėl reikia bijoti tokio paprasto dalyko kaip apgamo šalinimas). Panašios scenos, kuriose aprašomos atostogos kalnuose ir pasakotojos pastangos susižaloti, kad netektų kūdikio: „Visas mano dėmesys buvo sutelktas į fizinę veiklą tikintis, kad intensyvios pastangos, kritimas galėtų pašalinti „tai“ (p. 51). Dar viena įdomi mintis nuskamba knygos pabaigoje: „Šiandien žinau, kad man reikėjo to išbandymo ir tos aukos, kad kiltų noras turėti vaikų“ (p. 83). Gaila, mintis toliau neplėtojama. Knygoje nėra atskleista, ar Ani pavyko šį norą išpildyti.

Taigi apie stiprius „Įvykio“ autorę sukrėtusius jausmus spręsti galima tik iš kalbos bejausmiškumo. Šaltas tonas, lakoniški sakiniai, žodžiai „tai“ ir „įvykis“, pasitelkiami vaisiui ir abortui apibūdinti, gali būti suvokiami kaip savotiškas gynybos mechanizmas, leidžiantis greičiau ir paprasčiau atsikratyti įkyrių minčių, išsilieti. Paskutinį trumpučio romano puslapį užvertusio skaitytojo sumaiščiai išreikšti geriausiai tinka ši autorės citata: „Kaip orgazmo metu arba nutrenkus žaibui atrodo, kad viskas – nieko daugiau nėra“ (p. 43).

 

Jennifer Haigh. „Gailestingumo gatvė“

Šiuolaikinės amerikiečių autorės J. Haigh romanas „Gailestingumo gatvė“ prasideda nuo orgazmo: „Kai įžengiame į sceną, (...) iš orgazmo būna likęs tik tolimas prisiminimas“ (p. 11). Ši knyga – visai kitokia nei A. Ernaux „Įvykis“: gausu kandaus humoro, riebių keiksmažodžių, didžiųjų raidžių, dialogų, veikėjų, rėksmingo tono. Pagrindinė personažė Klaudija dirba moterų sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje klinikoje, kurioje atliekami ir abortai. Klaudija supratinga, įsijaučia į moterų gyvenimus: „Jiems rūpėjo tik sustabdyti ją nuo aborto. Jiems buvo nusispjaut į nykią jos gyvenimo kančią, į negailestingą tikrovę, kurioje motinystė neįmanoma“ (p. 141). Citatoje minimi „jie“ – tai protestuotojai, kone kasdien susirenkantys po klinikos langais, nešini plakatais ir mobiliaisiais telefonais. Jie fotografuoja moteris ir kelia jų nuotraukas į internetą, siekdami sugėdinti ir priversti persigalvoti.

 

Jennifer Haigh. „Gailestingumo gatvė“. Iš anglų kalbos vertė Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė. Dailininkė Kotryna Šeibokaitė-Ša. – V.: „Svajonių knygos“, 2023

 

Abortų klausimo aptarimas iš dviejų skirtingų požiūrio taškų tampa didžiausiu knygos privalumu. Tiesa, J. Haigh truputį persistengia – protestuotojai romane pernelyg stereotipiški. Dauguma šios grupės personažų yra religiniai fanatikai. Išsamiausiai išplėtotas Viktoro Praino charakteris: tai vyresnio amžiaus baltasis, besiruošiantis pasaulio pabaigai. Savo valdas Viktoras nusmaigstęs ženklais, perspėjančiais, kad kiekvienas prašalaitis bus nedelsiant nušautas, o dėl visų bėdų kaltina juodaodžius: „Amerikiečių didvyriškumas tebegyvavo, valstybėje nestigo teisingai mąstančių vyrų, nekantraujančių pasitarnauti. Jų ryžtas jį sujaudino ir įkvėpė – nepažįstami žmonės aukojo laiką ir gebėjimus, kad sukurtų baltesnį pasaulį“ (p. 164). Taigi „Gailestingumo gatvės“ veikėjai ir jų veiksmai greitai tampa nuspėjami.

Nors moters padėtį visuomenėje ir teisę rinktis galima vadinti pagrindine kūrinio tema, autorė bando apžioti gamą kontroversiškų potemių: marihuanos rūkymą, nelegalų verslą ir prekybą narkotikais, rasizmą ir diskriminaciją, neįgaliųjų integraciją į visuomenę, interneto platybėse glūdinčius pavojus, religinį fanatizmą, skurstančių amerikiečių gyvenimą vagonėliuose, politinius klausimus. Vargu ar įmanoma 350 puslapių romane išsamiai aptarti ir išgvildenti tokią galybę įdomių ir svarbių temų. Daugumą jų J. Haigh vos paliečia arba paviršutiniškai pamini, pavyzdžiui, svarstymai apie valstybės politiką tarsi netyčia nuskamba veikėjo klausomoje radijo laidoje. Susidaro įspūdis, kad autorė siekia aprėpti kuo daugiau visuomenės paribių ir pademonstruoti išprusimą, apsiskaitymą, išsakyti savo nuomonę visais įmanomais klausimais. Be abejo, organiškai įpintos potemės praturtina romaną, tačiau šiuo atveju jų per daug.

 

/ / /

Iš tiesų abiem kūriniams stinga pusiausvyros. A. Ernaux aprašo asmeninę patirtį, „Įvykio“ puslapiuose skleidžiasi skaudi istorija, palikusi neišdildomą pėdsaką autorės gyvenime. O kaip knyga paveikia skaitytoją? Ketvirtame viršelyje cituojami atsiliepimai žada sukrėtimą, išminties, drąsos, pasišventimo, vienišumo potyrius. Tačiau galima pasakyti ir trumpiau – lieka pagarba autorei. Už stiprybę, ištvermę, narsą, kurių reikėjo, kad 40 metų vilktų įvykio naštą – tik kai abortų draudimas buvo panaikintas, ryžosi aprašyti savo patirtis. „Įvykio“ istorijos centre atsiduria ne abortas ir jo pasekmės, o pasakotoja. Tai kertinė figūra, šalta statula, kuri, užsukusi į kambarį pranešti draugei apie ką tik bendrabučio tualete išstumtą vaisių, pasakė ne „jau“, ne „ateik“, ne „padėk“, o „įvyko“ (p. 68). Knyga nekviečia įsijausti, teisinti, teisti ar kitaip samprotauti, vietos skaitytojo vertinimui nėra. Tai glaustas ir slogus pasakojimas, leidžiantis pažvelgti į 1963 m. Prancūzijos visuomenę ir A. Ernaux dienoraštį, kurį perskaičius lieka tuštumos ir neišnaudoto potencialo jausmas. Kaip teigia pati prozininkė, „be to meto dienoraščio ir užrašų knygelės, regis, neturiu nieko, kas užtikrintai rodytų mano jausmus ir mintis, nes tai, kas pereina per sąmonę, – nematerialu ir efemeriška“ (p. 52). O J. Haigh strategija visiškai priešinga: ji provokuoja skaitytoją, skatina įsitraukti, užduoda daug klausimų, tačiau pasimeta tarp galybės veikėjų bei temų, todėl išlaikyti dėmesį ir susidomėjimą beveik neįmanoma.

Šaunu, kad dvi leidyklos vienu metu pasiūlė Lietuvos skaitytojams pasigilinti į tą patį klausimą. Įdomu, kokiais skirtingais būdais autorės renkasi aptarti, atskleisti, pateikti panašias problemas. Nesinorėtų, kad kritikai linksniuotų tik Nobelio premijos laureatės kūrinio pavadinimą, o šiandienos problemoms skirtas J. Haigh romanas ryškiu viršeliu liktų nepastebėtas. Du labai skirtingi, bet artimi kūriniai padeda pasitikrinti savo literatūrinį skonį, geriau suvokti asmeninius lūkesčius ir suformuluoti konkretesnį požiūrį.

 

Augustė Čebelytė-Matulevičienė – literatūros vertėja iš ispanų ir anglų kalbų, verčianti nuo 2019 metų. Kultūrinėje spaudoje skelbti trumposios prozos, poezijos vertimai, autoriniai tekstai.