Publikuojame atsiliepimą apie lietuvišką literatūrinio žurnalo „Inostrannaja literatura“ numerį. Sergejus Slepuchinas (g. 1961) – poetas, dailininkas, eseistas, gyvenantis Jekaterinburge. Eilėraščius publikavo žurnaluose „Арион“, „Звезда“, „Волга“, „Интерпоэзия“ ir kt. Kelių poezijos ir esė knygų autorius. Ką apie Lietuvos literatūrą žino statistinis mano tėvynainis? Tarkim, tasai, kuris išdidžiai pasa...
Abi autorės slepiasi po slapyvardžiais. Matyt, dabar taip madinga. Ir popsą rašo abi. Tai dar vienas panašumas. Skirtumas tik kokybė. Kiekybės atžvilgiu mažai skiriasi. Gabija Kristė. „Purpuriniai Veneros labirintai“. – K.: „Obuolys“, 2014. Pagiriamasis žodis reklamai, įtaisytai knygos viršelyje: „Lietuviška sensacija, paremta tikrais įvykiais!“ Žodžiai, visada sužadinantys smalsumą, bet ne visada išpildantys lūkesč...
Prieš beveik 22 metus, 1993 m. liepos 9 d., savaitraščio „7 meno dienos“ pirmame puslapyje, rubrikoje „Kronika“, buvo publikuotas „specialaus ir įgalioto 7MD atstovo prezentacijoms“ Jurgio Kunčino tekstas „Ričardas Gavelis – negulės?“, kuriame konstatuota: „Liepos 1 dieną „Vagos“ knygyne įvyko naujojo Ričardo Gavelio romano „Vilniaus džiazas“ prezentacija. (...) „Startinis“ R. Gavelio kn...
Tyrimai būna kokybiniai ir kiekybiniai. Jie skiriasi strategijomis, požiūriu, metodika. Bet labiausiai – duomenimis. Kokybinių tyrimų metu nagrinėjami prasminiai ženklai, o kiekybinių – skaitmeniniai duomenys. Teigiama, kad kokybiniai metodai labiau tinka siekiant ką nors laisvai interpretuoti, o kiekybiniai – mėginant tiksliai įvertinti. Paprasta. Skubu ir neturiu laiko interpretacijoms. Imsiuos kiekybinių. 1091 – toks gyvenime matytų dienų skaičius skiria čia apžvelgiamus autorius. Aiškus...
Gegužės 18 d. sukanka 95 metai, kai gimė Karolis Wojtyła (Jonas Paulius II), balandžio 2 d. minėjome 10-ąsiais mirties metines. Karolis Wojtyła, šv. popiežius Jonas Paulius II (1920–2005) – mąstytojas, derinęs filosofinį, teologinį ir meninį mąstymą, poetas ir dramaturgas. Filosofinė K. Wojtyłos poezija, rašyta visą gyvenimą, provokuoja skaitytojo introspekciją, kviesdama suprasti save, savąjį likimą, pašaukimą, santykį su Kitu. Draminė K. Wojtyłos kūryba atremta į pasitikėjimą poetinio žodži...
Agnė Žagrakalytė. „Klara". – V.: „Tyto alba", 2015. Naujausiame romane Žagrakalytė, įkvėpta bande dessinée (prancūzų komiksai) ir claire ligne (belgų komiksai, iš kurių žymiausias – „Tintino nuotykiai"), imasi žaisti komiksą. Komikso žanrui esmingas pasakojimo skaidymas į epizodus (kvadratėlius) aktualizuojamas „Klaros" struktūroje: trumpos atkarpėlės vaizduoja kokį nors personažės nuotykį, jausminę būseną, prisiminimą. Kita vertus, tai netradicinis komiksas, nes „kvadratėliai" nesudaro nuose...
2014-ųjų fragmentai, žvilgtelint ir į 2012-uosius Trys kūrėjai Trečioji Petro Rakštiko miniatiūrų knyga „Musių dainos" (Š.: „Šiaurės Lietuva", 2014) – be jokių abejonių, geriausia, kas pernai nutiko grožinės ar į ją pretenduojančios raštijos leidėjams Šiauliuose. Rakštikas rašo demonstruodamas kiek tingaus ir atsainaus, bet kibiai akylo (provincijos) kasdienybės stebėtojo pozą. Labai svarbu, kad pastaroji kone visoje knygoje išlieka autentiška, kad stebėjimo rakursai, nors dažniausiai lyg ir k...
Nieko rimto, bet rimtai. Pirmosios knygos autorė – biologijos mokytoja, antrosios – chirurgė. Abi tiksliukės ir fantasy rašytojos. Sakyčiau, Silvana De Mari tikslesnė (vis dėlto su skalpeliu), o Neringa Vaitkutė kietesnė (vis dėlto su titnagine plunksna). Neringa Vaitkutė. „Titnago plunksna". – V.: „Nieko rimto", 2014. N. Vaitkutė debiutavo 2013 m. su pirmąja trilogijos knyga „Vaivorykščių arkos". Tais pat metais IBBY Lietuvos skyriaus komisijos sprendimu gavo reikšmingiausios knygos titul...
Knygos kaip kortos: neatvertęs nesužinosi, kas – tūzas, dama ar šešiukė – slypi anapus viršelio. Viršeliai dabar gražūs, spalvingi, itin tinkami konstruojant mąslų kambario interjerą. Turinys blankesnis, ir tikimybė aptikti šiame fone savitą figūrą nėra didelė. Pasirenkant menkai pažįstamus autorius, viliamasi nustebti, ištraukus kažką iš po magiškojo nežinios šydo. Bet kartu rizikuojama: juk nepavykus to kažko aptikti, nebus apie ką kalbėti. Anksčiau, sukantis iš panašių situacijų, buvo popul...
Lina Navickaitė. „Namų DNR". Esė rinkinys. – K.: „Kauko laiptai", 2014. Apie Linos Navickaitės knygą „Namų DNR" galėčiau kalbėti ištisas valandas, tiek daug joje atradau, tiek minčių sukėlė, klausimų uždavė, atvirai, bet jautriai kasdienybę iškonstravo ir vėl sukonstravo, leisdama žvilgtelėti į paradoksus, neatitikimus, į tai, kas tapę kliše, o kertasi su elementaria logika. Beveik taip pat ilgai, kaip visiems aplinkiniams šnekėjau apie G. Radvilavičiūtės „Šiąnakt miegosiu prie sienos" i...