Amerikiečių rašytojo Cormaco McCarthy (1933–2023) romanas „Kelias“ šiemet mini dvidešimties metų sukaktį. 2025 m. sulaukėme jo antrojo lietuviško leidimo su Violetos Tauragienės atnaujintu vertimu. Penktadalis amžiaus yra reikšmingas laiko tarpas, todėl prasminga iš naujo pasvarstyti, kuo apskritai tebėra aktualus kūrinys, kurį šiais laikais įprasta laikyti poapokaliptinės literatūros klasika. Leidėjai mini išaugusį skaity...
Vytauto Kazielos poezijos knyga „Juodi išbaidyti žvėrys“ – vientisas poezijos rinkinys, parašytas iš ribinės žmogaus būsenos: tarp gyvenimo ir mirties, tarp atminties ir užmaršties, tarp tikėjimo ir visiško dvasinio išsekimo. Pavadinimas sufleruoja ne socialinį ar politinį pasaulio vaizdą, o vidinės būsenos zoologiją – kalba apie žmogaus sieloje besiblaškančius „juodus išbaidytus žvėris“, kurie tampa...
Indrės Valantinaitės knygos, kurių daugeliui kūną suteikė dizaineris Zigmantas Butautis, yra be galo dailios. Subtilios ir grakščios, jų nesinori nučiupinėti. Tokia ir penktoji autorės poezijos knyga „Gimiau su dviguba širdim“. Tekstai tik sustiprina įspūdį, kad rankose – kažkas gležno ar trapaus, ko galbūt esu neverta skaityti (ar juolab suprasti). Sterilu, sakralu ir šventa. Baisu, kad mano (skaitytojos) nuodėmingos mintys neišteptų sacrum ir nenup...
Pirmą kartą perskaičiau Sigito Parulskio esė rinkinį „Nuogi drabužiai“ mokykliniais metais, tikriausiai jis buvo įtrauktas į rekomenduojamos literatūros sąrašą. Tai neabejotinai viena geriausių S. Parulskio knygų, kartu su „Iš ilgesio visa tai“ ir „Mirusiųjų“. Nepretenduoju į objektyvumą, negaliu – mane kaip skaitytoją ir S. Parulskį kaip personažą kitoje tikrovėje, nors ir visiškai nesusisiekiančiuose induose, sieja lietuvių kalbos...
× Vida Grišmanauskienė Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Gavusi pasiūlymą parašyti apie kitąsyk skaitytą ir įkvėpusią knygą, atvirai kalbant, šiek tiek išsigandau. Viena vertus, nesijaučiu nei didelė literatūros žinovė, nei profesionali ar labai patyrusi skaitytoja. Tad kodėl aš? Antra vertus, man kaip žmogui, dirbančiam su knygomis ir praleidžiančiam tarp jų didesnę dienos dalį, užduotis iš visų išrinkt...
Šiemetinis „Poezijos pavasario“ almanachas (sudarytojai Vytautas Kaziela ir Tomas Vyšniauskas, užsienio svečių kūrybos atranka rūpinosi almanacho leidybai ir visam festivaliui vadovaujanti Indrė Valantinaitė) prabyla kiek grėsmingu įžanginiu Manto Bakalausko straipsniu „Poezija skaitmeninio uragano akyje“. Autorius, veikiausiai turėdamas galvoje politinius procesus pasaulyje, nuogąstauja, kad 62-ojo „Poezijos pavasario“ almanachas pažymėtas &bdqu...
× Lina Laura Švedaitė Rašytojų Linos Simutytės ir Nerijaus Cibulsko šeima prieš porą metų iš Vilniaus persikėlė į Druskininkus. Kalbamės apie gyvenimą kurorte, kultūrą regione, miesto ir provincijos santykį, kūrybą, apie Druskininkus ir jų žmones. Lina Simutytė ir Nerijus Cibulskas. Dalios Mikonytės nuotr. Dažniausiai visi keliai veda į Vilnių, provincija tuštėja. Tačiau vyksta ir atvirkštinis j...
Kartais, galvodamas apie poeziją, jaučiuosi kaip koks šv. Tomas, nuolat kišantis pirštus į žaizdą, kad įsitikintų tikrumu. Šventvagiauju, žinoma, bet stebuklų mano gyvenime pasitaiko retai. Nuolat tenka sau priminti, kad poezija ir kalba iš tiesų veikia betarpiškai, net jei to nepastebiu ir negaliu apčiuopti. Vis dėlto vienas poetinis stebuklas, savotiškas mistinis perkeitimas, man niekada neužsimirš. Kalbu apie susidūrimą su Vytauto P. Blo...
Rolando laukė vernisažas, todėl pas Jokūbą viskas vyko „skubos tvarka“. Prisėdome ant vėsios odinės sofos, susivertėme po espresso, net kaktos išrasojo. „Reikia tokios, – Rolandas atsistojo, atsuko savo užpakalį, sugrūdo plaštaką į galinę šortų kišenę, – À la Penguin.“ Jokūbas palinksėjo, jo akys daug mačiusios. Dėl knygelės sutarta per dešimt minučių: mission completed. Dar pavartėme senus, gražius leidinius, Jokūbas...
Skaitydama poeziją kartais prisimenu garsiąją Donaldo Kajoko mintį, esą su laiku poeto jėgos silpsta*. Iš dalies su juo sutinku: reto kūryba būna tolygiai stipri. Įdomiausios pastarųjų metų poezijos knygos parodė, kad taip nutinka ne dėl gabumų stokos, bet dėl atsiradusios kūrybos inercijos. Jos išvengia tie poetai, kurie išlieka jautrūs gyvenamajam laikui, naujoms patirtims, ir pajėgiantys į jas reaguoti poetine kalba. Zita Mažeikaitė „Būta ir palikta...