Kai „Diseris“ dar nebuvo įgavęs knygos pavidalo ir apie jį perskaičiau socialiniuose tinkluose, labai apsidžiaugiau. Buvau ką tik išsiuntusi mokslinį straipsnį apie universitetinio romano (campus novel) žanrą ir jo sąsajas su doktorantų savivaizdžiu šiuolaikinėje lietuvių ir britų prozoje. Kaip tik tuo metu leidau dienas ant sofos su stipriai lūžusia čiurna, nebegalėjau lankyti plaukimo treniruočių ir pagalvojau, kad dabar pats geriausias metas skaityti. Na, ir domėtis...
Gali būti, kad šiųmetis ilgasis Metų knygų sąrašas prozos kategorijoje šiek tiek nustebino kai kuriuos skaitytojus: įtrauktos ne pripažintos pavardės, o kažkokie išsišokėliai, vietoj rimtos literatūros – krūva popso (Benas Lastauskas, Kastytis Sarnickas, Antanas Marcelionis, Linas Deimantavičius). Sąrašas, rodos, netgi sukėlė šiokį tokį pasipiktinimą, nes interneto puslapyje „Metų knygų rinkimai 2024“ teigiama, kad „&scaron...
Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai renka nuo 2003-iųjų. Tyrėjai kasmet aptaria ankstesnių metų lietuvių grožinės literatūros knygas, ryškiausias tendencijas ir atrenka dvylika išskirtinių kūrinių. Šiemet slaptu balsavimu kūrybiškiausia knyga tapo Dariaus Žiūros autobiografinė proza „Diseris“. Darius Žiūra. „Diseris“, V.: „Kitos knygos“, 2024 Yra gerų k...
Kiek perkrautas, bet paliekantis stiprų įspūdį, – taip apibūdinčiau naujausią Ievos Dumbrytės romaną „Negrįžtantys“, už kurį ji šiemet pelnė patikimą Jurgos Ivanauskaitės premiją. Jau debiutinėje knygoje „Šaltienos bistro“ („Kitos knygos“, 2021) neišsitekusi matomos realybės ribose, „Negrįžtančiuose“ autorė kuria intensyvų pasaulį, kuriame į buitį įsipina mitologiniai, stebukliniai, fantastiniai elementai, o moterystė int...
× Lina Simutytė Su rašytoja Ieva Dumbryte, neseniai apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija, kalbamės apie jos antrąjį romaną „Negrįžtantys“, kolektyvinę pasąmonę, amoralumą ir varlių kurkulus, kuriuos, anot autorės, gali matyti tik vaikai. Gretos Skaraitienės nuotr. Kalbėdama apie literatūros profesionalų ir skaitytojų įvertintą debiutinį romaną „Šaltienos bistro“, viename interviu sakei: „Reikia stengtis pradėti jausti malo...
Estų literatūros metams persiritus į antrąją pusę pasirodė Danutės Sirijos Giraitės verstas ir sudarytas trijų mažųjų estų romanų rinkinys „Trys estai“, į kurį pateko Matso Traato (1936–2022) „Šilagėlė, vaistas nuo liūdesio“, Mati Unto (1944–2005) „Rudens puota“ ir Arvo Valtono (tikr. Vallikivi, 1935–2024) „Palaimoj blėstanti diena“. Pasak vertėjos, šių autorių kūryba sąstingio laikotarpiu buvo svarbi dėl kriti&scaro...
„Kitų knygų“ leidyklos pasiūlymui redaguoti naują Julio Cortázaro romano „Žaidžiame klases“ leidimą neatsispyriau tik todėl, kad tai mano numylėta jaunystės knyga, kurią, ko gero, esu skaičiusi daugiau kartų nei kokią kitą. Skaičiau ją įvairiais gyvenimo laikotarpiais, tai vienu, tai kitu autoriaus nurodytu būdu. Žavėjo ne tik galimybė pasirinkti skaitymo variantą, nestandartinė, moderni romano struktūra, bet ir jo veikėjai, bohemiškas, nemiesčioniška...
Pasak Friedricho Schillerio, atsitiktinumų nėra. Tai, kas kartais atrodo vien aklas atsitiktinumas, išplaukia iš gilios versmės. Galbūt, bet Julio Florencio Cortázarui ateiti į Lietuvą padėjo gryniausias atsitiktinumas. Tą šiltą 1975 m. vasaros dieną einu Lenino (dab. Gedimino) prospektu, kaip paprastai susitinku Almį Grybauską (ten paskui dažniausiai ir įvykdavo visokių neminėtinų stebuklų) ir netverdamas džiaugsmu skubu pasigirti: žinai, versiu J. Cortázaro &...
Kaip kasdieniame gyvenime rašytojai tvarkosi su klišėmis? Kaip reaguoja jas užtikę skaitomame tekste? Kokiomis nuostatomis dėl klišių vadovaujasi, kai rašo patys? Akvilina Cicėnaitė Kyla pagunda į klausimą apie klišes atsakyti klišėmis, bet susilaikysiu. Neseniai vieną straipsnį užbaigiau žodžiais „ateitis parodys“, bet išbraukiau sudrausminta: „Gal tos banalybės nereikia?“ Be jokios abejonės, klišės į mano tekstus...
× Sara Poisson Daugelio mūsų savijautą dabar būtų galima pavadinti bandymu atsilaikyti prieš neramumų bangą. Sproginėja ne tik sprogmenys, griūva ne tik miestai ir žūsta ne vien žmonės. Trupa, lydosi anuomet saugios atrodžiusios mąstymo sistemos. Reikšmes keičia net „savaime suprantamos“ sąvokos. Ar filosofas gali pasimetusiam protui pasiūlyti kokią nors žmoniškesnę išeitį? „Man filosofija yra sudėtinga ekologinė sistema ar terpė, kurioje tur...