„Man visai nereikia, kad apie mane rašinėtų", – neseniai pasakė viena jauna mąsli pianistė po savo koncerto. „Ai, geriau visai nerašyk", – po silpnoko spektaklio anądien mano kolegės paprašė dirigentas.
Tačiau turbūt ne tik asmeninės pažintys Lietuvoje lėmė muzikos kritikos mirtį (kol kas tik merdėjimą?) – pasibaigimą tos realistinės kritikos, kurią dar pereito šimtmečio I pusėje teoriškai apibrėžė T. S. Eliotas, pavadindamas ją Naująja kritika. Kodėl mes dabar iš kritikos tikimės jos pavidalo pastovumo – nebent pasąmoningai ji būtų tapatinama su religija?.. Ar meno vertinimai neturi teisės truputį kisti, gurgėti ansamblyje su visa menotyra, veržiantis šios kitokioms kryptims? Jausti ir skolintis moderniojo meno formų ir žanrų?

Lietuviškos muzikinės kritikos naująjį pobūdį dar formuoja toji skaudi menininkų kova už išgyvenimą. Jei kritikas nėra agresyvus, provokatyvus ir nejaučiantis savo lojimo padarinių, jam beveik telieka pasveikinti kolegas, įkūnijusius sumanymą. Nes triukšmo rezultatas –­ menininkų varginimas, tuo (netyčia?) kolaboruojant su rytų kaimyne, sėkmingai mums tebeleidžiančia grubumo ir jėgos injekcijas.
Ar kultūrinės periodikos – meno sesės – paskirtis negalėtų būti menininkų ir publikos sielos apiplovimas? Muzikiniuose tekstuose toks supratimas, regis, jau ėmė dominuoti. Vertinimai veikiau akcentuoja kryptis, įvardijant palaikytinas ir kol kas padėtinas šalin, nesikabinėjant prie tuokart nepavykusių detalių. Emocinės ramybės siekiamybe aiškinčiau laudacijų pobūdžio atsiliepimus, pagyrimą avansu suvokiant kaip kokią nuorodą tolesnėms pastangoms. Straipsnių spalvinimas draugišku tonu bei pamąstymais, o nebe pjaustymas direktyvinėmis nuorodomis –­ taip pat ryškus pasikeitusio kritikos žanro požymis.
Lietuvos muzikoje, atrodo, amžiams įsigalėjęs minimalizmas turbūt užkrėtė publicistus: kažkodėl atrodo nekorektiška prašyti išsamios recenzijos, net apie operą. Kritikos plunksną bandantys studentai iš minimalistų, ypač bangos formos gerbėjų, galėtų pasimokyti nuosekliau dėlioti mintis ir neberašinėti sau patogiais pasąmonės srautais.
Rašymas tik apie tai, kas tau rūpi, neparodant visumos (antai –­­ operų pastatymų aprašymai vertinant tik režisūrą ir nepaisant muzikos) su ką tik minėtu sau-patogiu sruvenimu sudarytų dar kitą gimstančio žanro bruožą – rašančiojo ambicijų pirmavimą.
Nėra taip, kad muzikos kritikai visai bėgtų nuo tikrovės vaizdavimo. Jų tekstuose net ir giriama aiškiai pasakant už ką. Profesionalai vengia galutinių išvadų, ir vien todėl jų panegirikos niekada netaps reklamomis, o tik subtiliai – kultūrai puoselėti taikantis prie sociumo – artinasi jos link. Recenzijos natūraliai „reklamėja".
Ir ne tik recenzijos. Didžioji muzikinės publicistikos dalis neseka naujojo kompleksiškumo muzikos kryptimi, o suka mielo paprastumo link, prie „mobiliųjų melodijų". Nenoriu, kad tai nuskambėtų kaip pamokslas – teieškau nūdienės publicistikos požymių. Mėginčiau sakyti, kad ji yra tapusi „pristatomoji". Prob­leminiai straipsniai išnykę visai, ypač pageidaujami – anotacijos ir pokalbiai.
O recenzijos galbūt virsta „impresijomis" – malonūs pamąstymai, pamatymai, rūpestingumas, nutylėjimai... net smarkiųjų kritikų tingėjimas išgliaudyti esmę, kas tokiems būtų ypač privalu; sustiprėjęs rašančiojo individualumas?
Bendrai paėmus, susidaro įspūdis, kad muzikos publicistika ir jos šaka kritika yra gerokai pakitusios socialėjimo link. Tas juk sutampa su išaugusia socialumo reikšme, įskaitant ir su meno –­ kaip sakoma – artinimu prie žmogaus: ieškant netikėtų erdvių, įtraukiant kuo daugiau publikos į veiksmą, artistų prašant patiems pakomentuoti grojamą muziką, idant publika galėtų suprasti šį esant gyvą žmogų, išgirsti jo balsą. Kitaip sakant, akcentuojamas individo reikšmingumas. Muzikos kritiko atsižvelgimas į objekto savijautą, tiksliau, to objekto sužmoginimas ir net realus jo kaip kolegos ar bendradarbio suvokimas, lemia minėtus socialiuosius recenzavimo būdus. Kokioje socialumo apraiškoje muzikos sesė publicistika galėtų ieškoti jausmo galybės ir taip atgaivinti skaitytojo širdelę?
Melomanų svajonė, kad pasiėmę impresiją jie galės pasitikrinti savo įspūdžius, tam tikra prasme gali išsipildyti, jei jie ims lyginti savo ir recenzento požiūrio taškus. Arba garantuotai visuomet galės pasiskaityti kelias impresijas ir pradės mokytis išjausti ją sau patys.