Borisas Chersonskis (Борис Херсонский, g. 1950) – rusų kalba rašantis Ukrainos poetas, vertėjas, eseistas. Gimė Černivciuose, Vakarų Ukrainoje. 1973 m. Odesos medicinos institute įgijo psichologo išsilavinimą, vadovauja Odesos nacionalinio universiteto klinikinės psichologijos katedrai. Sovietų Sąjungoje jo kūriniai beveik nebuvo publikuojami – eilėraščiai platinti savilaidos būdu. Pirmos rimtos publikacijos pasirodė 10 dešimtmetyje. Daugelio poezijos rinkinių autorius išleido dvi vertimų knygas, prozos knygą „Beprotybės lobynas“. Kelių poezijos premijų – Josifo Brodskio, Rusų, „Antologijos“ ir kitų –­ laureatas. Jo kūriniai nuolat skelbiami įvairiuose literatūriniuose žurnaluose.

 

* * *

eina brangieji petys petin su šalmais apsiaustais
neperšlampamais apsigaubę
su liemenėm sutanom su nuodėmėm kaip su šilkais
karnavalinėm kaukėm
vakarinėm suknelėm apnuoginta nugara sarafanais
palaidinėmis siuvinėtom
darda tramvajais šarvuočiais arba tačankomis tankais nurieda
rieda žygiuoja skrieja žemės veidą nuklodami smulkmenom
būtųjų laikų istorijom parako dulkėmis
žvalgosi į save veidrodžiuos kavos tirščiuose arba vitrinose
gulasi žemėn tarsi vaikystėj ant močiutės patalėlių pūkinių
eina viską išsineša su savimi nepalieka tau nieko
o jeigu palieka tai nebent kokį visišką nieką
vienas pavasaris pintas krėslas po vyšnia pražydusia gausiai
ant pačio dugnelio šiek tiek neteisybės aukščiausios

 

* * *

Su plėšrūnų tėvų sūneliais, mamų numylėtiniais visad taip būna.
Giminė negryna – senelio, regis, čigono būta ar žydo.
Užtat namuose viskas žvilga. Kilimėlis dryžuotas
nutįsęs nuo krosnies lig durų, kampe kibiras žalias
su vantos nuograuža, gėrybės perdžiūvusioj skrynelėj,
siaurutėj vazelėj povo nušiurusi plunksna.

Kasmetinės atžymos pieštuku ant durų staktos,
berniukas auga, betgi iš lėto. Tvirtas mūrinis namas
su čerpių stogu nedoru darbu pelnytas.

O tėtušis vos tik išgers, ima kumščiu mokinti,
sūnus puola prie motinos: grumtynės su bendru priešu,
tėtušis susvirduliavęs pargriūva, sūnelis – bėgte iš namų.

Į frontą, į mokslus, iš ten – pašalintas, slapta kuopelė,
durnynas, šalta vonia, elektros šokas,
kokainas (laimingi, taip sakant, milteliai).

Paskui sūnelis valdo valstybę. Dar paskui – karas,
iš pradžių – pergalingas. Nukariaujamos gentys.
Milžiniškos teritorijos. Ką su jom veikt, kur jas dėti.
Paskui palengva priešas ima pergales skinti.

Paskui – kelias namo. Tėvas laukia ant slenksčio,
Kumštį sugniaužęs – aha, niekše, parbėgai!
Dabar – šliaužiok pilvu. Ir niekšas keturpėsčias šliaužia.
Žemę graužk! Ir niekšas, o kur tu dėsiesi, graužia.

 

* * *

Amžiams rugiai nukirsti. Ir angelas čia neskraido,
vaikai nelaksto, paseno, tūno namuos.
Tas, raukšlėtas, mirtį trumpina, laikraštį sklaido,
anas, sudžiūvęs, spokso į plūdę, o kam – ir pats nesumos.

Aplink gyvas jaukas plauko, nekimba žuvelė žavi.
Mylėk mane meiliai, mylėk mane švelniai. Elvis – visiem laikam.
Kiekvienas pagailų paauglį guodžia savy.
Visi aptvarai išvirtę. Varteliai atverti viskam.

Saulėlydis šnabžda: matai, aš jau gęstu!
Bedugnė vilioja: artyn, vaike, ženki!
Arčiau, arčiau, dar arčiau, lig pat krašto.
Niekur aš neprapuoliau. Viso kito – nė ženklo.

 

Norisi teisingumo

Norisi teisingumo, taip noris,
nors stauk. O tikrovėj tik
geležiniai laiptai, nuomojamas namas,
kambarėlis pačioj pastogėj, variokas
milinės kišenėj, mergiška dukros
garbė. Ką darbu gali pelnyti,

išskyrus pablyškusią negalią? Knygų krūvelė
ant palangės. Ant jų padėta pensnė.
Knygos studento atneštos. Tiek iš jų ir naudos –
nė už grašį. Perskaitysim pavasariop.

Ims anksčiau švist. Paryčiais
kosulys sušvelnės, ne taip baisiai krės šaltis.
Išeisi į Laimės Miestą, o ten, aikštėje – Išminties
ir Teisingumo Šventovė. Prie karščiuojančios tėvo kaktos

duktė rankšluostį glaudžia. Tėvo sukepusios lūpos
šnabžda: „nėr akmenų – vien metalas ir stiklas“,
ant spintelės dubuo ir varinis ąsotis. Veido bruožai
vis aštresni. Jo laikas išseko.

Prieš mirtį norisi gerti, nors, aiškiau sakant –
laimės ir teisingumo. Pokalbis pašnibždomis.
Lukerja atėjo. Duktė su ja aptarinėja,
kaip apiplauti, aprengti, išnešti į lauką,

o dar tokiais laiptais, iš penkto dar aukšto!
Nebent karstas apačioje, o kūną įsuptų paklodėje.
Žvakė baigia ištirpti. Liepsna jos suvirpus
sieną apšviečia ir įtrūkius sienoj.

 

* * *

Vienas lauke ne kauklys – geriau visa gauja, snukius užvertę,
į mėnulį, nebylų, beteisį, bevertį,
į visagalius metus, paliktus amžiams,
į džiugesingus kaimus, į miestų patamsius,
į žalią žolelę, į veršį paklydusį,
į purpurinius Igorio pulko skydus,
į Rusiją už kalvos, į stepę kur tik pažiūrėsi,
į visas ligas ir bėdas, siunčiamas priešo,
į kuprelį vienuolį, kurs link tolimo skito klampoja per sniegą,
į Kūdikėlį, kuris, paguldytas ant kryžiaus, ramybėje miega.

 

* * *

Nugyventi metai primena apleistus namus,
į kuriuos retsykiais užklysta prisiminimai,
įeina ir atšlyja iš siaubo ir pasišlykštėjimo –
apleistumo bjaurastis, dulkės, išdaužyti langai,
senos nuotraukos išmėtytos ant grindų...

Tiesą sakant, o ko daugiau buvo galima laukt?

 

Iš rusų kalbos vertė Antanas A. Jonynas