Jurijus Vladimirovas (1908–1931) – rusų rašytojas oberiutas. Mirė dar neprasidėjus pirmiems oberiutų areštams. Kaip ir daugelis šios grupės kūrėjų, rašė eilėraščius vaikams (išleido 8 knygeles). Iš kūrybos suaugusiesiems išliko tik mašinėle spausdintas apsakymas „Fizkultūrininkas“ ir kelių eilėraščių rankraščiai, nors Daniilas Charmsas užrašuose mini J. Vladimirovo pjesę „Papjautoji Marija“ ir nežinomo žanro tekstą „Nikolajus“. Po rašytojo mirties D. Charmso surinktų ir dviem egzemplioriais perduotų J. Vladimirovo motinai ir seseriai, likimas nežinomas, nes motina mirė tremtyje, o sesuo žuvo per Antrąjį pasaulinį karą. Neišliko ir nė vienos rašytojo nuotraukos.

 

Dovilės Bagdonaitės darbas iš parodos „Pastoralės. Aitvarų ganyklos“. Ievos Trinkūnaitės nuotrauka.

Ivanas Sergejevičius gyveno Leningrade, jis buvo viengungis, dirbo kontorininku, bet buvo jis ypatingas. Mokėjo eiti kiaurai sienas. Kiti – per duris, o jam nesvarbu – jis per sieną, kaip per tuščią vietą. Per Ninos Nikolajevnos vardines visi demonstravosi – kas žongliravo, kas rodė fokusus, kas tiesiog šmaikštavo. Bet Ivanas Sergejevičius iš karto visus pranoko. Ėmė ir žengė į sieną – bakst – ir praėjo kiaurai. Jį visi gyrė, jis visiems patiko. Šeimininkės brolis buvo labai niūrus, bet kai užsimano – malonus žmogus. Jis iš karto su Ivanu Sergejevičiumi ėmė elgtis mandagiai, kalbėtis ir klausinėti:

– Jums per kokias sienas labiau patinka – per mūrines ar per medines?

– Man nesvarbu, – pasakė Ivanas Sergejevičius, – taip.

Oliai jis beprotiškai patiko – įsikibusi jo rankos kuždėjo:

– Kodėl jūs ne artistas? Jūs galėtumėte kine vaidinti. – Ir koketavo: – O kiaurai mane galite praeiti?

– Ką jūs, – flirtuodamas atsakė Ivanas Sergejevičius, – kur jau ten mums. – Ir mygtelėjo alkūnėlę.

Tuomet prasidėjo. Ivanas Sergejevičius aukštai iškilo ir netgi vedė Olečką.

– Sakykite, Ivanai Sergejevičiau, – tarė jam nepažįstamas paštininkas alinėje, – ką jūs mokate daryti? Dėl ko jūs gyvenate pasaulyje?

– Aš, – tarė Ivanas Sergejevičius, – moku eiti kiaurai sienas.

– Kaip? – nustebo paštininkas.

– Taip, – tarė Ivanas Sergejevičius ir su šiais žodžiais – šast kiaurai sieną pirmyn ir atgal.

– Taip, – tarė paštininkas, – matau, bet tai nėra mokslinis klausimo sprendimas, tai grynas atsitiktinumas.

Ivanas Sergejevičius labai nuliūdo ir išėjo namo. Namuose viskas buvo po senovei. Ivanas Sergejevičius įėjo per duris ir tarė žmonai:

– Eiti kiaurai sienas – grynas atsitiktinumas. Kur gyvenimo tikslas?

Žmonai nuo stogo nukritęs geležies lakštas nukirto ausį, ir ji ėmė merdėti. Bet Ivanas Sergejevičius tebemąstė apie mokslinį sprendimą ir tikslą. Paskui jis spjovė į tai ir nuėjo pažiūrėti žmonos.

– Velniai nematė to gyvenimo tikslo, – paaiškino jis jai, – aš vėl eisiu kiaurai sienas, ir baigta.

Bet žmona jau buvo mirusi, ir teko ją palaidoti.

Ivanas Sergejevičius antrą kartą nebevedė, liko viengungis, pasisamdė virėją ir liepė jai gaminti pietus, jis labiausiai mėgo virtinius su varške. O pats vis ėjo kiaurai sienas. Taip slinko jauni ir vidutiniai Ivano Sergejevičiaus metai. Jis paseno, pražilo. Vieną kartą užsigalvojo ir kairė koja užstrigo sienoje. Atėjo namų valdytojas, sieną teko ardyti.

– Gana, – tarė namų valdytojas, – baikite savo pokštus, kitaip visas sienas teks išgriauti.

Ir apskritai dėl jo išsiblaškymo prasidėjo nelaimės. Sykį būdamas svečiuose perėjo kiaurai sieną iš valgomojo į svetainę, o iš kitos pusės svetainėje stovėjo vaza. Jis ją pereidamas pastūmė, sudaužė, kilo skandalas. O mirtis jį ištiko tragiška. Būdamas ketvirtame aukšte ėjo kiaurai sieną, bet siena buvo ne ta, išėjo į lauką, nukrito iš ketvirto aukšto, tėškėsi ir mirė. Šitaip baigėsi betikslis Leningrado fizkultūrininko Ivano Sergejevičiaus gyvenimas.

[1929 m. pabaiga–1930 m. pradžia]

Iš rusų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas