Tine Høeg (g. 1985) – populiari danų rašytoja, trijų romanų autorė. „Tour de chambre“ (2020) yra antroji jos knyga. Tai šiltas ir šmaikštus pasakojimas apie 33-ejų rašytoją vardu Asta. Ji vaikšto į nevykusius „Tinderio“ pasimatymus, kamuojasi prie rašomos knygos ir daug laiko leidžia su savo drauge Mai, kuri viena augina sūnų ir neturi nieko bendro su literatūra. Asta visiems apsiskelbia, kad rašo knygą apie vieną lenkų skulptorių, bet slapčia pradeda rašyti kitą (daug asmeniškesnę) apie studijų laikus, gyvenimą bendrabutyje ir Mai vaikino, mirusio po vieno siautulingo vakaro prieš 10 metų, įsimylėjimą. Knygos puslapiuose pulsuoja alkoholis, vakarėliai, žalia aistra ir trauka menui. Aprašydama kasdienes situacijas autorė gudriai supina praeitį su dabartimi ir atveda prie netikėtų išvadų. Knyga apie kūrybą, geismą, draugystę ir konfliktišką šių trijų dalykų santykį. Pasakojimas teka lengvai, lyg nejučia ir greitai pripratina skaitytoją prie savo neįprastos poetinės formos. Čia pateikiamos kelios ištraukos iš romano, kurį 2024-ųjų pavasarį lietuviškai ketina išleisti leidykla „Rara“. Kviečiu susipažinti su šia miela protagoniste! 

Vertėja 

 

Petros Kleis nuotrauka

 

 

 

Aš rašytoja

 

rašau savo antrą knygą

 

romaną apie lenkų skulptorių Lisandrą Milo

 

sėdžiu prie kompo su ausų kištukais

kaimynų bute daro kapitalinį remontą

 

Milo dirbo cemento fabrike

 

Bydgoszcz mieste 7 deš.

 

vieną dieną jis prapuolė, buvo dvidešimt trejų

ir dideliam rūsy žmonės rado per šimtą

cementinių biustų, kuriuos jis sukūrė paslapčia

jie vaizdavo dalį fabriko darbuotojų

 

po poros metų Milo pasirodė Varšuvoj

 

nepaprastai išgarsėjo

tada vėl dingo 

dabar jau visiems laikams

 

Bydgoszcz 

 

varge kaip tai ištarti?

 

pamasažuoju smilkinius

 

statybininkai dirba jau tris savaites

lipdami laiptais dunksi savo apsauginiais 

darbo batais nuo ankstyvo ryto

 

„Sweet Dreams Are Made of This“

 

ir visu garsu leidžia radiją, šiandien jie gręžia

 

aš vartau Lisandro skulptūrų nuotraukas

 

jos šiurpulingai gražios

 

atsitiktinai pamačiau jas KW Berlyne pernai žiemą 

ir buvau pakerėta. Veidai grubūs, supaprastinti

 

bet drauge neperprantami

 

jie turi sielą

 

galėčiau amžinai žiūrėti

 

gyvi žmonės iš cemento

 

jie žvelgia į mane ne mažiau nei aš į juos

 

giliai įkvepiu

 

statybininkai ima gręžti garsiau

 

kava mano puodelyje truputį virpa

 

///

 

Einu pas Mai beveik kasdien

 

papasakok daugiau apie tą pasimatymą, sako ji

 

mes žiūrim ant sofos „Kiaulytę Pepą“, Bertramas sėdi per vidurį

 

ji gyvena viena su juo

 

butas kvepia skalbinių minkštikliu

 

namuose baisus jovalas

 

kodėl sekėsi blogai, ar jis buvo šlykštus?

 

nea

 

tai kas tada?

 

nekenčiu pasimatymų,

širdis sušąla į ledą, beje įkišau

į šaldiklį indelį Bolonijos padažo

 

tu auksas, sako Mai, ar bučiavotės?

 

ne

 

pisotės?

 

ne, baik tu

 

oi, kaip neįdomiai, ji ieško savo telefono,

kiek valandų? gal nori kartu pavalgyti?

 

šiaip jau eisiu, sakau

 

turiu varyti namo rašyt, kol ramu

 

apie tą betono menininką?

 

ten cementas, sakau

 

kada baigsi? 

 

nežinau. Negreit

 

Mai, koks užknisantis klausimas

 

surengsim didžiulį vakarėlį!

 

ji judina Bertramo rankas, lyg tas šoktų

jis neatplėšia akių nuo ekrano

 

o šį vakarą valgysim picą

 

ji pabučiuoja jam plaukus

 

nes tavo mama tinginė, moki pasakyti „pica“?

 

aš per mažai su juo kalbu, sako ji

reikėtų kalbėti visą laiką

 

tiesiog be paliovos

 

kad jis turėtų turtingą žodyną

 

ir dainuoti su judesiais, kad lavintų ritmo pojūtį

 

jam net nėra dvejų, sakau

kalbės, kai pats norės

 

ir mes jam žiauriai daug skaitom

 

tu skaitai, sako ji

 

Bertramas uždeda man ant šlaunies putlią rankutę

 

Asta jau eis namo, sako Mai

 

moki pasakyti „Asta“?

 

(...)

 

Golonka, babki

 

aš geros nuotaikos

 

gūglinu lenkišką maistą

 

ir užsisakiau apsaugines ausines

skirtas naftos gręžinių darbininkams

 

kapusta, piernik

 

kokie gražūs žodžiai, stebuklų šalis!

 

sernik yra sūrio pyragas, kluski tokie lyg virtiniai

 

žvilgčioju į laikrodį

 

šią popietę dalyvausiu tv laidoje

apie knygas. Labai norėčiau pabaigti

cemento fabriko pietų sceną 

 

po keturių valandų stoviu prieš veidrodį

 

pikta ir praradusi viltį

 

dabar turiu žiauriai skubėti

 

plaukai riebaluoti ir aš su tapkėm, pasiklydau

tarp receptų ir kulinarinių tradicijų, parašiau vienintelę eilutę:

 

skaidrioje sriuboje neplaukia nė vienas kluskis

 

nespėsiu nusigaut iki televizijos

tai absoliučiai nerealistiška

 

privalau paskambint ir pranešt, kad susirgau

 

skaidrioje sriuboje neplaukia nė vienas kluskis

 

taigi galėčiau perskaityti tai žiūrovams

 

nuskilo dantis, reikia ko nors ūmaus

 

pilvo skausmas

 

kad žmonės nenorėtų užsikrėsti

 

///

 

Matau, pati bandei kažką čia nuveikti

 

grimerė suima mano smakrą

 

bandau šyptelėti, nugara išpilta prakaito

atmyniau dviračiu klausydama Cher „Believe“

kad užsiturbinčiau

 

ji kritiškai nužvelgia mano veidą

 

tada giliai atsidūsta

 

ką gi, nusisukusi grimerė ima

raustis po šepetėlių stalčių

 

tiesiog špakliuosim ant viršaus

 

tai rašai kaip išsijuosus?

 

grimerė važinėja po kambarį ant kėdės su ratukais

aš apgaubta lyg kokia mantija

 

žiauriai patiko tavo pirma knyga

 

ji atkemša skystą kosmetinį pieštuką

 

bet pabaigoj buvo jos 

labai gaila, ar čia tęsinys?

 

ne visai, atsikrenkščiu

 

bandau rašyti apie vieną lenkų skulptorių

 

gerai, sako ji, tik nejudink galvos

 

jis kūrė 7 deš.

 

gerai, vėl sako ji. Dabar žiūrėk žemyn

 

ar tai nėra vargo vakarienė?

 

visai ne, sakau aš

 

tiesą sakant, einasi labai lengvai

juk yra kalnas medžiagos

 

apie Lenkiją. Ir laikmetį

 

ir apie cementą

 

ji suraukia antakius

 

matai, iš pradžių jis dirbo su cementu

 

aha, sako ji. Dabar žiūrėk į viršų

 

ir jaučiu milžinišką laisvę

rašydama apie kitą žmogų

 

teleportuojuosi iš savo galvos

 

grimerei baigus darbą aš graži

visai neprimenu savęs

 

pavyzdžiui, mano ginekologės nagų lakas visada apsilaupęs

kiek vėliau sakau laidos vedėjui

 

mes sėdim ant dizainerių kėdžių ir kalbam 

apie tai, kaip rašytojai renka ir saugoja 

ateičiai įvairias smulkmenas

 

žiūrovai juokiasi, kamera filmuoja

 

dabar nebenoriu trauktis nuo scenos

 

bet iš tikrųjų čia Mai ginekologė

 

čia kažkas, ką ji man papasakojo

 

 

* Daniškas fenomenas, dviračių lenktynių „Tour de France“ para­frazė. Tai siautulingas vakarėlis, kai einama būriu iš vieno kambario į kitą, o kiekvienas kambarys būna papuoštas pagal specialią tematiką, turi savo gėrimą ir programą. Dalyviai iki paskutinės akimirkos nežino, ką, kokia seka ir kaip turės gerti. Šie alkoholiniai „turai“ ypač paplitę studentų bendrabučiuose. (Vert. past.)

 

 

Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė