„Simetrija – tai baimės vaikas“ Markusas Werneris Tai replika Arvydo Šliogerio knygai „Bulvės metafizika“ (2010); pjesėje naudojami šios knygos fragmentai. Be to, norėjosi prisiminti ir Sigito Gedos skaitymus 1991 m. „Poezijos pavasario“ baigiamajame vakare Jonų bažnyčioje Vilniuje. Manau, kad tai buvo svarbus mūsų kultūros įvykis, kurio pakartoti neįmanoma – čia tik šiokie tokie jo atšvaitai. Negalėjau apsieiti ir...
anksčiau, kai dirbo siuvėju, prieš veidrodį būtų tiesinęs kaklaraištį, dabar gi tiesino veidą Jis eina viena Vilniaus gatve, gaila –verčiau šią akimirką atsidurtų Aleksandrijoje prieš šimtmečiusarba Istanbule, neprieštarautų ten pabuvoti.Vilnius guli prieš jį kaip įrėmintas deimantas ant juosmensnuvargusiai kurtizanei ir tą akimirką gera jai –blizgant nuožulniems jos išlinkiams ir pasteliniams fasadams.Kavafio portretai, ligi tol dominę jį kaip objet d’art,tiek nebetraukia, kadangi jis ėmė ie...
Kažkur gaudžia varpas, kviesdamas rinktis, išpažinti ir tikėti, žvelgti aukštyn, pakilti dvasia, nušvisti, – bet tai ne jam, nes jis negirdi ir nemato, nenori ir nežino, nes jį aplenkia šviesa, krintanti pro liepų lapus. Tarsi jis būtų šešėlis, tamsos dėmė, nutrūkusi grandinė, išspjautas kąsnis. Sakytum, būtų ciferblatas be rodyklių, palietas tušas, pasiklydęs žodis, sudilęs obolas tarp lūpų.Ar jį kas pažįsta? Vargu. Ar jis ką pažįsta? Iš nieko – nieko, kartoja mintyse. Esu atskirtas, atsiskyrę...
„Kartą per radiją girdėjau, kai rašytojo paklausė, kodėl jis rašąs, – beje, klausimas, užduodamas tik rašytojams, niekada neklausinėja smuikininko, kodėl jis griežiąs smuiku, tik žudikus ir rašytojus klausinėja apie jų veiklos motyvus…“ Markusas Werneris A. Ar aš spoksau į šaldytuvo turinį, ar į šalia jo snaudžiančią katę – vis tiek norisi verkti. Man visur vaidenasi žmonių klasta ir išdavystė. Išgirstu klausimą per radiją: „Ką veiktum, jei turėtum atliekamų 100 tūkstančių litų?“ Aš puikiai...
Michailas Landburgas – prozininkas, kurį žino daugelis rusakalbių skaitytojų visame pasaulyje. Rašytojas gimė 1938 m. Lietuvoje, baigė Vilniaus pedagoginio instituto (dabar – Edukologijos universitetas) Filologijos fakultetą. Ilgą laiką gyveno, mokytojavo ir kūrė Vilniuje. Sovietmečiu (1972) M. Landburgas emigravo į Izraelį. Viename interviu rašytojas yra pasakęs: „Lietuva – mano tėvynė, Lietuvoje liko mano protėvių kapai, Vilniuje gyvena mano mylimi profesoriai ir buvę mokiniai, ir aš, jeigu pa...
ŽALIEJI KALNAI Jis vaikštinėjo pakrantėmis ir žvelgė į aukštus, melsvus kalnus, kurie rūke atrodė tarsi ištirpę, tik niekaip nesuprato, kodėl jie vadinosi Žaliaisiais, kone prilyginti dangiškajam nefritui, kurį nešioti turėjo teisę tik kilmingieji. Li Čenas blogai miegojo, tiesą pasakius, kaip išmanydamas stengėsi užsnūsti, nors niekaip nepavyko – priešais akis vis šmėkščiojo nenutapytas kalnų erelis, kurio pavidalas, stebint iš toli, jau susiliedavo akyse. Jis nebegalėjo kaip kadaise pli...
– Kaip ji gyvena?– Jau pasveiko. Pradėjo vaikščiot ir gert... Iš pokalbių redakcijoje Vilnius užsienietiškomis meniškos moters akimis „O Dieve, tai gali nutikti tik su manimi. Jeigu universitetas yra už 15 minučių pėsčiomis nuo namų, tai kaip gali būti, kad aš einu jau daugiau nei pusę valandos, o Šv. Jonų bažnyčios smilkalų kvapo dar nejaučiu?!“ – pamaniau.Stovėjau vidury Pylimo gatvės ir buvau vis...
Išpirka už tandyrą1 Legendinis nusikaltėlis Vyrapanas, smulkaus sudėjimo vyriškis riestais vešliais juodais ūsais, bastosi po pietų Indijos džiungles štai jau ištisus dešimtmečius. (...) Ponas Vyrapanas kaltinamas 141 žmogžudyste. (...) Sekmadienį jis įgyvendino, policijos vertinimu, vieną įžūliausių ir baisiausių savo sumanymų – pagrobė 72 metų amžiaus daugelio mylimą kino aktorių Rajkumarą, kurio pusę šimtmečio trunkanti karjera vaidinant indų dievus, senovės karalius ir didvyrius pelnė jam...
Esu tik mažas žmogus tarp visų kitų. Studijuoju lietuvių filologiją ir dirbu su vaikais. O nuo kasdienių dalykų pabėgu rašydama. GRIŪVANTIS NAMAS Ne aš pastačiau tą namą, ne aš ir sugrioviau. Bet mačiau. Mačiau savo akimis, kaip tūkstantmetį stovėjęs, daugel regėjęs, visko patyręs ir girdėjęs, jis ėmė byrėti. Taip iš lėto, tikriausiai kaip ir buvo pastatytas. Galiu įsivaizduoti statomas sienas. Plytos, raudonos kaip vyšnios, plytos, po vieną kruopščiai dėliojamos, lipinamos kuo arčiau viena ki...
Apie save: vykdau ieškančiųjų įstatymus. SOMNAMBULAS Sutikau jį naktį netoli Katedros. Jis ėjo greitai, susikišęs rankas į kišenes, susigūžęs ir trūkčiodamas pečiais. Įdomus man pasirodė iš pirmo žvilgsnio, todėl tyliai nuėjau paskui jį. Maršruto suprasti negalėjau – jis ėjo ratais, įlįsdavo į kiekvieną skersgatvį, bet niekur nesustodavo. Turėjo pajusti, kad seku, bet ne, tik ėjo, ėjo, ėjo. Buvome maždaug prie Taurakalnio, kai nebesugaudžiau kvapo, o jis ėjo, kaip ėjęs. Staiga man pasidarė bep...