× Vesa Sirén

 

 

Dienraščio „Helsingin Sanomat“ interviu pasaulinio garso režisierius apmąsto priklausomybių, karų ir rasizmo pavojus.

 

Akis Kaurismäkis. Filmo „Nukritę lapai“ platintojų „Lokys, liūtas ir šakelė“ nuotrauka

 

Režisieriaus Akio Kaurismäkio kūryboje atsirado naujas akcentas. Filme „Kita vilties pusė“ („Toivon tuolla puolen“, 2017) aktoriaus Sakario Kuosmaneno personažo santuoka pašlyja, nes žmona (akt. Kaija Pakarinen) geria. Naują galimybę pora gauna, kai žmona išblaivėja. Naujame, tarptautinės sėkmės jau spėjusiame sulaukti filme „Nukritę lapai“ („Kuolleet lehdet“, 2023) girtuoklio išblaivėjimas tampa neginčijama sąlyga tolesniems poros (akt. Alma Pöysti ir Jussis Vatanenas) santykiams. 

Taigi piktnaudžiavimo alkoholiu pavojai – ryškesni nei karjeros pradžioje rašytuose, kalvadoso romantikos persunktuose scenarijuose. Turbūt ne atsitiktinumas?

„Jaunystėje tai buvo truputį juokelis – visi girtuok­liauja, – tačiau alkoholis sugriovė gyvenimą ne tik man, bet ir daugeliui kitų suomių režisierių. Ir užsienio. Su juo negalima juokauti“, – Kaurismäkis sakė laikraščiui.

Pokalbio iškart po „Nukritusių lapų“ seanso ir spaudos konferencijos susitikome baro „Buenos Aires“ terasoje. Eismas Eerikinkatu gatvėje triukšmingas, tad tenka perklausti: ar Kaurismäkis tikrai pasakė, kad alkoholis sugriovė jam gyvenimą?

Režisierius kurį laiką mąsto, tada atsako: „Taip. Gyvenu visai neblogai, bet jis pridarė bėdų.“

Vėliau klausydamasis interviu įrašo atkreipiu dėmesį, kad Kaurismäkis vartoja dvi sakinio formas: viena reiškia, kad alkoholis sugriovė dalį gyvenimo, kita – visą. 

 

/ / /

Apie kitą savo filmą Kaurismäkis jau spėjo papasakoti įvairių versijų – taip pat apie tai, ar iš viso jį kurs. Ar šįkart būtų galima išgirsti tiesą? 

„Kaip vadinosi mano pirmasis filmas?“

„Melagis“ („Valehtelija“, 1981).“

 „Pagal jį ir nuspręsk.“ 

Taigi bent kol kas Kaurismäkis nenori žarstytis tiesomis apie būsimus darbus. Jis siurbteli iš pilnutėlės taurės baltojo vyno su ledukais ir vėl surimtėja. Be abejo, planai bet kada gali pasikeisti, be to, jis nežino, ar ilgai užteks sveikatos dirbti.

„Fizinė būklė eina po velnių. Tiek nugalavau šitą kūną, kad jis pradeda nebeklausyti.“

Ką režisierius pasakytų, jeigu jį pakviestų pozuoti nuogą „Helsingin Sanomat“ mėnesiniam priedui, kuriame garsūs žmonės kalba apie savo santykį su kūnu?

„Atsakyčiau kaip aktoriai Mattis Pellonpää ir Toivas Mäkelä: nėr ko išsirenginėti prieš kameras.“ 

 

/ / /

Priklausomybių keliami pavojai – ne vienintelė ryški tema naujausiuose Kaurismäkio filmuose. 

„Apie Rusijos puolamą Ukrainą negalima nekalbėti. Naujausiame filme apie šiuos įvykius nuolat girdime per radiją. Ankstesniame filme viena temų buvo karas Sirijoje. Jis vis dar tęsiasi, taip pat ir karas Jemene.“ 

Iš terasos persėdame į baro vidų. Į klausimą apie dabartinę situaciją pasaulyje režisierius atsako: „Daug norėčiau pasakyti ir daug ko negaliu sakyti, nes aplinkui daug gerų žmonių ir vaikų, ir visiems linkiu gero. Juk negali jiems sakyti, kad nieko nebus.“

Jo balsas akimirkai užlūžta. Akyse susikaupia ašaros. 

„Nieko nebus tol, kol valdžia bus šūdžių rankose. Arba tiksliau – kapitalo rankose.“

 

/ / /

Prasideda visiems Kaurismäkio interviu būdinga dalis, kai jis kritiškai apmąsto visuomenę. Nauja galbūt tik tai, kad šįkart ji itin ilga.

„Problema nesikeičia: pasaulis griūva, ir tą griūtį kelia kapitalo judėjimas. Niekad nekilo abejonių, kad kapitalo judėjimas naikina gamtą, o globalizmas lemia rasizmą. Veltui apsimetinėjam, nes šį žaidimą jau pralošėm.“

Globalizmo ir rasizmo ryšį režisierius aptaria plačiau.

„Tokios gentinės tautos kaip Suomijos arba Eritrėjos, dar kelios kitos, pripratusios gyventi tarp savų. Atvykus svetimšaliams, žmonės pradeda elgtis rasistiškai.“

Pasak Kaurismäkio, sustabdyti tarptautinę migraciją – ne sprendimas. 

„Žmonės priversti kraustytis, nes Afrika džiūsta. Draudimų politika niekur neveda. Danai buvo pasiūlę paversti Ruandą regionu, kur būtų galima palikti migrantus. Šūdiniausia visų laikų idėja, gimusi šiaurės šalyse!“

Kaurismäkis atsidūsta ir pripažįsta, kad klausimas sudėtingas. 

„Jei iš pasaulio dar tikimasi padaryti veikiantį mechanizmą, būtų pats laikas pradėti vadovautis protu ir baigti šitas nesąmones. Rasizmas tikrai nepadeda. Reikia suvokti, kad mūsų daug, ir žmonės gyvena ten, kur yra geriamo vandens.“

Dažniausiai režisierius stebi visuomenę iš darbininkų klasės ir smulkiųjų verslininkų perspektyvos. Jo nuomone, socialinė atskirtis Suomijoje išaugo. 

„Darbininkų klasė turi turėti tam tikrų visuotinių teisių. O mes, smulkieji verslininkai, turime prisiimti nuo verslo neatsiejamą riziką“, – primena režisierius.

Prieš mūsų interviu vykusioje spaudos konferencijoje Kaurismäkis sakė, kad didžiausia problema Suomijoje – „dabartinė valdžia ir rasizmas“. Dabar jis patikslina: „15 netikusių vyriausybių iš eilės, ir ne tik Suomijoje.“

Ar, jo manymu, šiandien įprasčiau matyti rasizmą aukštesniuose socialiniuose sluoksniuose nei anksčiau?

„Panašu, kad taip. Jei Suomija nori vadintis demokratija, jai nevalia pripažinti rasizmo vyriausybėje. Bet, rodos, Suomija – labiausiai rasistinė šalis Europoje.“

 

Filmo „Nukritę lapai“ kadras

 

/ / /

Vis dėlto Suomijos rinkos Kaurismäkis neboikotuoja. Tačiau aiškina, kad naujausio filmo teisių nesutiko parduoti Izraeliui „dėl palestiniečių genocido“ ir Turkijai, kurios vadovą režisierius vadina diktatoriumi.

Ar filmų kūrėjas gali sau leisti boikotuoti Kiniją?

„Palaukim dešimtį metų. Jie norėjo teisės redaguoti filmą, tačiau jo jokiu būdu negalima cenzūruoti. Galiausiai atėjo pasiūlymas parodyti filmą tada, kai tai bus įmanoma be jokių pakeitimų.“

Šįkart režisierius neboikotuoja ir JAV „Oskarų“.

„Šalis nevykdo tokio puolimo kaip kadaise Irake. Tačiau manęs tenai nepamatysit. Kanų kino festivalis bus paskutinė vieta, kur sutinku skristi lėktuvu.“

Ar tai reiškia, kad režisierius apleis ir savo butą Portugalijoje, kur leidžia žiemas?

„Ten jau 33-ejus metus nuvairuoju pats.“

 

/ / /

Kalba pakrypsta apie Rusiją. Kaurismäkis pripažįsta bijantis rytų kaimynės agresijos. Tuo pat metu jis vis dėlto pasisako prieš Suomijos narystę NATO, bet pyksta tik todėl, kad dėl jos nebuvo surengtas referendumas. 

„Jei to nori dauguma, ką padarysi.“

Rusijos kultūros Kaurismäkis neboikotuoja, nors buvęs Ukrainos kultūros ministras reikalavo ir to. Kaip ir kai kuriuose ankstesniuose režisieriaus filmuose, „Nukritusiuose lapuose“ skamba Piotro Čaikovs­kio simfonija Nr. 6 („Patetinė“).

„Kultūrą ir toliau reikia suvokti kaip kultūrą. Nėra teisinga boikotuoti pavienius muzikantus arba kompozitorius.“

Negaliu nepaminėti: filmo pabaigos titruose nuostabaus „Patetinės“ simfonijos įrašo dirigento Jevgenijaus Mravinskio pavardė parašyta su klaida – „Mravitskis“. Kaurismäkis iš pradžių negali patikėti, paskui atsidūsta.

„Rašybos klaida. Visai kaip „Beverčių“ („Arvottomat“, 1982) pradžios titruose. 10 žmonių tikrino, ir vis tiek Matti Pellonpää personažo vardas liko Matti, o ne Manne, kaip turėjo būti.“

 

/ / /

Režisierius pradžiunga, kai pradedame kalbėti apie jo rašomus, metams bėgant vis trumpėjančius dialogus.

„Iš pradžių brolio (Mikos Kaurismäkio, – aut. past.) filmams rašydavau vesterniškus, aštuonis puslapius trunkančius dialogus ir žiūrėdavau, kiek iš jų nuguls ant montažinės grindų.“ 

Kai žodžių nedaug, jų svoris išauga. Trumpi dialogai sustiprina ir rimtu veidu aktorių perteikiamą humorą – tai patvirtino ir krizenimai žurnalistams surengtoje filmo peržiūroje.

„Man nesunku rašyti tekstus, nes nuo ketverių dieną naktį skaitau viską, kas pakliūva po ranka. Ir šįkart ketinau tik brūkštelėti bresonišką bagatelę, tačiau pirštai ir pasąmonė nusprendė kitaip.“

Tuo pat metu režisierius teigia, kad gerą filmą atpažinsi iš to, jog jį galima suprasti be dialogo ir tit­rų – pakanka vien vaizdo. Kaurismäkis tampa itin poe­tiškas kalbėdamas apie kino meistrus, pavyzdžiui, Yasujirō Ozu ir jo „tobulas kompozicijas“.

„Jis visada tiksliai numatytoje vietoje pastato raudoną arbatinį. Aš visada pastatau raudoną gesintuvą.“

 

/ / /

Režisierius pripažįsta, kad „Nukritę lapai“ tapo tęsiniu 1986 m. pasirodžiusiam filmui „Šešėliai rojuje“ („Varjoja paratiisissa“). Abiejuose geraširdė moteris išgelbėja klystkeliais pasukusį, bet giliai širdyje gerą vyrą. Tačiau šis tas ir pasikeitė.

„Reikšmingiausias skirtumas – kad per šį laikotarpį supratau redukcijos svarbą. Vieną gražią, giedrą dieną žmona pasakė keistą mintį: „Viso meno paskirtis – redukuoti.“

Per šią prizmę Kaurismäkis išgrynina dabartinę savo kūrybos maksimą.

„Išgrynink esmę ir žiūrėk, kad neišeitų trumpametražis filmas. Tai atskira meno forma, o aš jau per senas mokytis naujų triukų.“

 

/ / /

Užsisakęs dar vieną taurę baltojo vyno su ledu režisierius konstatuoja, kad filmo kūrimas – tai varžybos, kuriose turi nugalėti pats save. Ar šįkart pavyko?

„Tam tikru, kukliu lygmeniu.“ 

O ką jis ketina veikti likusius metus?

„Spoksosiu į sieną kaip idiotas.“

 

 

Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė

„Helsingin Sanomat“, 2023-09-06.

 

 

 

Vesa Sirén – muzikos žurnalistas, įgijęs socialinių mokslų magistro diplomą. 2010 m. buvo apdovanotas aukščiausiu Suomijos literatūros prizu „Finlandia“ negrožinės literatūros kategorijoje už knygą „Suomijos dirigentai“ („Suomalaiset kapellimestarit“).