Į pojūtį „šito negali būti" įsimaišo kitas, netikėtas: košmaras didėja eksponente, jis ima naujas aukštumas, ir prie to, ko „negali būti, bet atsitinka", mes, pasirodo, jau turėjome galimybę priprasti. Košmaras savo planais nesidalija, tačiau per šiuos metus išstudijavome patį košmaro ritmą, jo taktą.

Mes žinom, kad kiekvienas naujas kūrinys tų „metų", prasidėjusių kaip tik 2014-ųjų vasarį, – yra nepanašus į ankstesnįjį, atrodo kokybiškai kitaip nei ankstesnis. Rusijoje dar nebuvo nužudę tokio masto figūros – čia iššoka nebent Stolypino analogija, ir mes žinom, kokios buvo globalios istorinės pasekmės. Kirovo analogija taip pat įmanoma, ir pasekmės žinomos; skirtumas tas, kad abu tuos kartus figūros buvo oficialios. Nemcovas oficialių postų seniai nebeužėmė, buvo srities dūmos deputatas, o vadintas „vienu iš opozicijos lyderių" –­ skirtumas tas, kad nieko esminio, institucinio tas žodis mūsų sąlygomis nebereiškia, tai grynai simbolinis įvardijimas: jokių garantijų, privilegijų, tai gali būti tik kasdienis valkiojimasis, kabinėjimasis ir nuolaidus tonas.

Prezidentas Porošenka pavadina jį „tilteliu tarp Ukrainos ir Rusijos", ir toji mažybinė priesaga grynai filologiniu požiūriu atkreipia dėmesį – tiltelis. Egzistuoja ištisos studijos apie asociatyvius žodžius, bet mums nebūtina tų tomų skaityti, kad pajustume: žodis „tiltelis" asocijuojasi pirmiausia su būdvardžiu „paskutinis". Ir štai šioje frazėje išskaitomas būtent šis žodis – buvo tiltelis ir nebėra nė jo, kažkokia srauni upė greitai įsisavins tilto ramsčius, išnešios lentas ir nuolaužas, nugramzdins varžtus, padarys tą darbą, kurį daro gamta, kai žmogus bejėgis arba nebemato pras­mės.

O juk Nemcovas buvo ne tik Ukrainos tiltelis. Ir Rusijos, – tiltelis tarp sąlyginių 85 proc. ir likusiųjų; taip pat tiltelis tarp valdžios ir opozicijos, – protingiausieji abiejose pusėse gerai dabar tai suvokia. Todėl užuojautos nuoširdžios, šito nesuvaidinsi, ir netgi provaldiški politologai šiandien kalba ne visai įprastus dalykus ne visai įprastais balsais.

Nemcovas atsakė labai sąžiningai: mirti už savo politinius įsitikinimus aš nepasiruošęs. Visam kitam – pasiruošęs.

Politikas neįmanomas be asmeninių dalykų – asmeniniai, asmenybiniai dalykai visada daro įtaką, jie apskritai turi didelę reikšmę politikoje.

Nemcovas buvo... gyvenimą mylintis žmogus, netgi pernelyg; jis buvo meilės kupinas žmogus. Tai apskritai retas atvejis Rusijoje, nes valdžia čia tokia totali, tokia pavydi, kad reikalauja rinktis jau ankstyvajame etape – arba viena, arba kita. Galima spekuliatyviai samprotauti: natūralūs gyvenimo reiškiniai ir valdžia nesuderinami; užtenka paminėti, kad tarp tarybinių lyderių tik Gorbačiovas, sąlygiškai kalbant, mylėjo savo žmoną labiau nei valdžią, – dabar matome, kokie skaudūs jam prisiminimai apie ją. Kyla mintis, kad tik toks žmogus galėjo pakeisti pasaulį į gerąją pusę, būtent tokio žmogaus dėka mes įgijom globalų pasaulį – tiesiogine žodžio prasme, ir jo tikrą vertę suvokiam tik dabar. Ir kaip galėjo būti kitaip, jeigu jis iš tikrųjų mylėjo bent vieną – kitą –­ žmogų?.. Juk tai savo ruožtu logiška ir simptomiška, kad žmogus, sugebantis mylėti kažką individualiai, o ne tik abst­rakčiai „tėvynę", veikiant kažkokiems natūraliems filtrams, valdžios aukštumų Rusijoje nepasiekia; o jeigu pasiekia, tai kažkuriame etape būtinai įvyksta susikeitimas. Vidinius impulsus užspaudžia išoriniai.

Tai galima pavadinti „žmogišku filt­ru" – jis labai reikšmingas Rusijos politikai.

Nemcovas pasiliko tilteliu tarp „anos" ir „šitos" Rusijos būtent dėl įgimtų asmeninių žmogiškų bruožų. Jis buvo puikus abstrakčios neapykantos „90-iesiems" objektas; jis idealiai akumuliavo savyje visą ano, paskutiniojo, dešimtmečio blogį – žvelgiant tų, kas laiko tai „blogiu", akimis. Ir buvo atsakingas už „90-uosius" ne tik todėl, kad tuomet užėmė tam tikrus postus, o todėl, kad, tų žmonių nuomone, atrodė demonst­ratyviai netipiškas valdžios atstovas: jis buvo pernelyg gyvas, neprarado ryšio su gyvenimu, kas, žinoma, visada atsispindi veide ir gestuose. Jis buvo konsensinė figūra ir tiems, kurie gal norėjo permainų, tačiau nenorėjo sukrėtimų. Jis buvo idealus kolonos lyderis –­ ne penktosios, žinoma, o savosios, nedidelės, nenorinčios blogo šaliai, tačiau nenorinčios ir marširuoti koja kojon su dauguma. Jis gebėjo kalbėti kietai, bet labai tiksliai pasirinkdamas žodžius ir toną, –­ tas tonas niekada neperžengė padorumo ribos, visi jo gausūs oponentai tai žinojo, galėjo būti ramūs ginčydamiesi su juo. Jis turėjo ypatingą „normos" uoslę –­ politinio oponavimo leidžiamos normos –­­ tai buvo idealus europinės ir net ne pačios demokratiškiausios šalies opozicinio politiko elgesys; jis buvo lygiai tas, kas buvo – idealus politikas, opozicinis politikas, kuris naudojasi tik žodžiais ir gestais, kuris, be to, gerbia „politinį žaidimą", laikosi jo „taisyklių", turi tą talentą, nuojautą, skonį. Jis greta viso šito sugebėdavo dar ir šypsotis. Apskritai, jis buvo paskutinis, galėjęs kalbėti su valdžia kaip su lygia – būtent kalbėtis, ir štai dabar tokios galimybės jau nebeturime. Šita galimybė sunaikinta garsiu trinktelėjimu, žiauriai, bjauriai ir visaip kitaip, kaip tik įmanoma, – tai galas galimybės kalbėtis, tartis, ieškoti žodžių, galas sugebėjimo atrasti nors kažką bendra.

Ir visi turi asmeninių prisiminimų, apie tai rašo feisbuke kas trečias, matome, kiek žmonių jį pažinojo asmeniškai ir kiek dar buvo jo draugai socialiniame tinkle. Aš kadaise dariau su juo interviu, tada irgi buvo aptariamas klausimas, kaip toli jis gali nueiti, ir aš puikiai atsimenu, ką Nemcovas atsakė, labai sąžiningai atsakė: mirti už savo politinius įsitikinimus aš nepasiruošęs, visam kitam – pasiruošęs.

Kažkas iš esmės pasikeitė po to – visuomenėje, gyvenime – taip pasikeitė, kad prisireikė jo mirties.

Paskutinę frazę galima dar sutrumpinti – prisireikė mirties.

Šitam gyvenimui prisireikė mirties.

 

Colta.ru, 2015-02-28

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė