Boštjanas Videmšekas (g. 1975) – garsus, įvairiais tarptautiniais apdovanojimais pagerbtas slovėnų žurnalistas, rengęs reportažus iš karščiausių pasaulio taškų, o 2020 m. kartu su fotografu Matjažu Krivicu išleidęs knygą „Planas B: kovos su klimato kaita pionieriai ir mobilumo ateitis“. Šios temos jis ėmėsi emociškai pavargęs nuo karo žurnalistikos. Knygos įvade autorius paaiškina: „Mes su Matjažu nusprendėme šioje knygoje nevardyti skaičių ir faktų, neprognozuoti apokaliptinės ateities – norėjome pristatyti bendruomenes ir individus, kurie pagal galimybes sėkmingai kovoja su klimato krize. Bendruomenes ir individus, kurie nepasidavė bendram abejingumui, arogancijai, nežinojimui, geriausiu atveju (užsienio) gelbėtojų laukimui. Bendruomenes ir individus, kurie aktyviai ir drąsiai žengė į pagrindinę žmonijos fronto liniją ir ėmė keisti savo gyvenimo būdą. Bendruomenes ir individus, kurie gali visiems mums – visai žmonijai – pasiūlyti žinias, energiją (tikrąja šio žodžio prasme), patirtį ir, žinoma, technologijas, kurias pasitelkus vietos, regionų ir pasaulio žmonės suvaldytų klimato kaitos pasekmes.“

Po knygos sėkmės B. Videmšekas ir toliau nagrinėja klimato kaitos temas, karui Ukrainoje prasidėjus, grįžo prie karo žurnalistikos, neseniai išleido pirmąjį romaną „Karo dienoraštis“.

Norėčiau pridurti, kad neatsitiktinai pasirinkau versti B. Videmšeko knygos II dalyje „Ličio autostrada“ pateiktą istoriją apie Boliviją. Tai viena mano svajonių šalių, domiuosi jos kultūra, verčiu boliviečių poeziją. Be to, norėjau pagerbti 1940 m. gegužės 26 d. Bolivijoje žuvusio lietuvių keliautojo Mato Šalčiaus atminimą. Kelionėse po visą pasaulį jis garsino Lietuvą, lietuvių kalbą, kėlė mūsų šaliai reikšmingus politinius klausimus. M. Šalčius rašė, kad keliaudamas visur užtikdavęs tris dalykus: žvirblį, žydą ir lietuvį. Nežinau, ar dabar Bolivijoje gyvena lietuvių, bet ten vykstantys reiškiniai ateityje gali turėti įtakos visam pasauliui, įskaitant ir Lietuvą.

Vertėja

 

 

Salar de Uyuni. The Operational Land Imager nuotrauka. 

 

 

Ištrauka iš knygos „Planas B: kovos su klimato kaita pionieriai ir mobilumo ateitis“ 

 

Ankstyvą rytą spalvos gražiausios, intensyviausios. Kiek siekia žvilgsnis, Bolivijos Andų aukštikalnėse besidriekiančio didžiausio pasaulyje druskožemio švytinti baltuma liejasi su švelniu dangaus mėliu. Žavią tylą, kuri išvaiko laiko suvokimo netekusias mintis, kartais pertraukia šalti, bet malonūs gūsiai. Neįprastų formų kaktusai želia ant aplinkinių šlaitų, kylančių į 5 tūkst. kilometrų virš jūros aukštį, ore dar neišsisklaidė neryški vaivorykštė. Iš tolo Ujūnio druskožemis primena didžiulę fata morgana. Iš arti ši dykuma – tikras stebuklas.

Gali būti, kad tai netrukus pasikeis.

 

/ / /

Nuo ankstyvo ryto pietiniame druskožemio krašte burzgė darbinės mašinos. Iš visų pusių jautrią druskos plėvę raižė sunkvežimiai. Šimtai sunkvežimių. Kai kurie „įsibėgėdami“ puškavo kaip nuvaryti arkliai, nes buvo pagaminti prieš 30, gal net prieš 40 metų. Aukštikalnių ore sklaidėsi dyzelino garai. Dieviškoje baltumoje sunkvežimiai priminė liniuote nubrėžtus rudus šešėlius, dėl kurių daugiau nei 10 kvadratinių kilometrų dykumos priminė kavos su pienu paviršių. Cafe latte. Darbininkai su masyviais grąžtais gręžė švytinčią baltą druską ir po ja glūdinčius mineralų sluoksnius, kur tarp magnio ir kalio klodų slepiasi litis – pagrindinė visų elektroninių prietaisų baterijų varomoji jėga, svarbiausias XXI a. kuras.

Nekalto ir itin jautraus kraštovaizdžio keitimas žiaurus net vizualiai. Vienas didžiausių mūsų planetos gamtinių stebuklų – Ujūnio druskožemis – keičiasi šiurkščiai ir greitai. Bloguodami nuo aukščio ir pasibaigusio galiojimo kvinojų, 2017 m. pavasarį važiavome per nesibaigiančią baltumą ir spėliojome, ką „baltasis auksas“ atneš Bolivijai.

 

/ / /

Raudonais Bolivijos valstybinės kalnakasybos įmonės „Comibol“ kombinezonais vilkėję darbininkai mineralines medžiagas buldozeriais kėlė į sunkvežimius ir vežė į artimesnį, dykumos viduryje iškastą baseiną. Kai kurie baseinai – ilgesni nei kilometras, ir dirbdami su fotografu (naudojome bepilotę skraidyklę) kalbėjome, kad iš oro jie primena kosminius ryžių laukus, kuriuos nutapė kelias valandas girtuokliavę ir opijaus prisirūkę dailininkai kubistai.

Mineralinės medžiagos, kuriose gausu gamtos turtų, apdorojamos ir saulėje garuoja bent 3 mėnesius. Paskui jos vežamos į įkurtą už 15 kilometrų ličio gamyklą „Llipi“, kur 2016 m. pagaminta pirmoji 20 tonų ličio karbonato partija – mums ten lankantis, gamyba dar nebuvo įsivažiavusi. Šis skaičius – mažas, toks mažas, kad jo nebūtų verta nė minėti, jei nežinotume, kad po didžiausiu pasaulio druskožemiu glūdi didžiausi ličio rezervai visoje planetoje.

Remiantis įvairiomis prognozėmis, Bolivijos An­dų viršukalnėse (Ujūnio druskožemis plyti 3 660 metrų virš jūros aukštyje) sutelkta 70 procentų viso pasaulio ličio atsargų. Atlikta daugybė tyrimų. Pagal optimistiškiausią spėjimą Ujūnio druskožemyje glūdi 140 milijonų tonų ličio, o pagal pesimistiškiausią – tik 9 milijonai tonų (šaltinis: „US Geological Survey“).

 

/ / /

Pajusti, kad „verslo galimybių įgyvendinimas dar toli“, gali kiekvienas, apsilankęs pilotinėje ličio gamykloje „Llipi“, įsikūrusioje prie Rio Grandės miestelio, per kurį teka to paties pavadinimo rausvai ruda upė. Aidint fanfaroms ir skambant didingoms kalboms, pirmąjį miestelio akmenį pastatė socialistinių pažiūrų Bolivijos prezidentas Evo Moralesas. 2019 m., po mūsų kelionės praėjus dvejiems metams, iš posto jis buvo nuverstas. 

Taip pat ir dėl ličio.

2010 m. E. Moralesas kalbėjo apie visos Bolivijos viltį ir litį, „XXI amžiaus naftą“, įvardijo kaip būdą ištaisyti istorines neteisybes. Netrukus po stulbinančio patekimo į valdžią, Lotynų Amerikoje vis labiau populiarėjant kairiosioms politinėms jėgoms, E. Moralesas nacionalizavo visus gamtos turtus nuo naftos iki gamtinių dujų ir visų iškasenų, žinoma, įskaitant litį.

Gamtos turtai, visada buvę Bolivijos gyventojų prakeiksmu, pagaliau turėjo tapti jų didžiuoju pranašumu ir galia, ekonomikos bei socialinių programų pagrindu. Bet, neskaitant pavienių sėkmės pavyzdžių, netapo. Bolivija neturėjo ir iki šiol neturi pakankamai išsilavinusių techninių darbuotojų, kad pati galėtų tvarkyti savo žemių turtus. Tai ypač pasakytina apie litį ir ličio jonų akumuliatorius. Be to, pasaulinė ekonomika taip agresyviai globalizuota, kad dirbti už sistemos ribų tiesiog neįmanoma, bent jau iškastinio kuro, metalų ir mineralų srityse.

Šios priežastys lėmė, kad politiniais neramumais garsėjančioje Bolivijoje pernai įvyko nieko nenustebinęs XX a. antrą pusę primenantis dešiniųjų valstybinis perversmas.

Taip, litis – naujoviška nafta. Tai ne tik elektroninių prietaisų ir elektros mobilumo, bet ir galimų konfliktų bei socialinių perversmų varomoji jėga.

(Ne)matomas rinkos kumštis.

 

/ / /

„Litis yra strateginis Bolivijos projektas. Suvokiame, ką mums reikštų rinkos augimas“, – taip 2017 m. balandį, po kelių laukimo valandų, druskožemio pakraštyje įsikūrusios pilotinės gamyklos „Llipi“ raštinėje mus priėmė gamybos vadovas, inžinierius Miguelis Parra. Jis mums atskleidė, kad bandomasis laikotarpis netrukus pasibaigs. 2018 m. liepą pačiame druskožemyje pastatyta nauja ličio gamykla. Didysis valstybinis ličio projektas perėjo į „antrą etapą“.

Mums lankantis niekas nė nemėgino slėpti, kad Bolivijos ličio gamyklos, kurioje siaubingai trūko išsilavinusių ir patyrusių darbuotojų, vadovai skuba. Labai skuba. Tuo metu ličio karbonato rinka nepaprastai plėtėsi. Plėtra taip ir nesustojo. Remiantis prognozėmis, nepaisant ekonomikai kirtusios koronaviruso pandemijos ir įskaitant pasaulinę automobilių pramonę, per pastaruosius 5 metus ši rinka paaugs (mažiausiai) 3 kartus. 2020 m. pavasarį, nors būta juodų prognozių, elektromobilių pardavimai augo. Ypač Vokietijoje, kuri yra pagrindinė Europos rinkos gamintoja ir kurioje per metus parduotų elektromobilių skaičius proporcingai paaugo 42 procentais. Lygiagrečiai auga ir kalio karbonato, puikaus elektros srovės laidininko, kaina, ir bent dabar, atsižvelgiant į tai, kad periodinėje lentelėje trečiuoju numeriu pažymėtas elementas laikomas geriausia mobiliųjų telefonų, nešiojamųjų kompiuterių, saulės, žaidimų konsolių, robotų baterijų ir elektromobilių akumuliatorių sudėtimi, nuo rinkos sėkmės tiesiogiai priklauso Bolivijos ličio istorija.

„Tai valstybinis projektas. Vadovybė La Pase. Taip, sutinku. Viskas vyksta lėtai, bet kitaip neįmanoma. Daug ką turėjome padaryti, dar daugiau darbų laukia. Mūsų rankose – visa technologijų plėtra. Norėtume išvengti naujos nacionalinės tragedijos; ličio gamyba per kelerius metus turi tapti Bolivijos ekonomikos varikliu. Ličio gavyba Ujūnio druskožemyje daug sudėtingesnė ir trunka gerokai ilgiau nei, tarkime, kaimyninėse Argentinoje ir Čilėje. Ten druskožemiai ne taip aukštai, klimatas sausesnis, be to, litis nepadengtas magniu ir kaliu“, – gamykloje, kurioje diena bėgo net ne lėtai, o tingiai, kalbėjo gamybos vadovas M. Parra.

Tada jis nė įsivaizduoti negalėjo, kas planuojama La Pase.

 

/ / /

Dulkėtu keliu (aplink Ujūnio druskožemį nėra nė kilometro asfalto) iš gamyklos į garinimo baseiną važinėjo sunkvežimiai ir lengvieji automobiliai. Nors įvažiavimą į gamyklą saugojo trys jauni ir bent iš pažiūros griežti Bolivijos kariuomenės atstovai, kuriems prie kojų malėsi pora purvinų benamių šunų, galima sakyti, didžiausias valstybinis strateginis projektas buvo nesaugomas. Tikriausiai pasitelkus vaizduotę, per druskožemį visureigiu būtų galima be jokių leidimų privažiuoti prie baseinų ir pilotinių gręžinių, kurie priminė didžiulius kurmiarausius.

Akivaizdu, sunkvežimių vairuotojai nežinojo, jog projektą reikia laikyti paslaptyje, ir, būdami pripratę prie turistų, linksmai mojavo lankytojams. O mūsų nedidelės bepilotės skraidyklės, kuri kalnų tyloje burzgė tiesiai virš galvų, jie nė nepastebėjo. Negana to, su nuskurdusiais pilotais boliviečiais neregėtai skurdžioje karinėje bazėje, įkurtoje druskožemio pakraštyje, prie aerodromo, sutarėme surengti fotoekspediciją virš nepamirštamų horizontų. Tik dėl vandens kiek sudėtingiau buvo nuvykti prie naujos, dar statomos gamyklos, kurią galima pastebėti iš toli ir kuri siurrealioje druskožemio panoramoje atrodė grėsmingai. Nepastebėję nė vieno apsaugos posto, jau nekalbant apie apsaugos kameras, į pilotinę gamyklą patekome dykumų keliuku, kurio pakraščiuose ganėsi linksmos, nustebusiais žvilgsniais visureigį nulydinčios vikunijos – neskaitant lamų, tai vieninteliai didesni gyvūnai, kuriuos galima sutikti didžiausiame pasaulio druskožemyje. Beje, lamos ir baltymų gausa išsiskiriančios kvinojos yra pagrindinis vietinių pragyvenimo šaltinis.

 

/ / /

Kai lankėmės gamykloje „Llipi“, ten dirbo 250 žmonių, daugiausia darbininkų, ir tik keli ličio perdirbimo specialistai, nes, kaip minėjau, Bolivijoje jų dramatiškai trūksta. Kai ėmėmės tyrinėti ličio gavybą, Bolivijoje, kuri laikoma skurdžiausia Lotynų Amerikos šalimi, visai „baltojo aukso“ produkcijai vadovauti galėjo tik 3 žmonės.

Tačiau E. Moraleso Bolivija apgaulingai apsnūdusi. 2017 m. Bolivijos parlamentas įkūrė išskirtinę valstybinę ličio kasybos ir gavybos įmonę, kuriai suteikti įgaliojimai pasirašinėti sutartis su vietos ir užsienio įmonėmis, taip pat dėl ličio akumuliatorių gamybos ir kalio karbonato išgavimo (kinų įmonė „Linyi Dake“ jau 2014 m. prie Potosio miesto atidarė pilotinę akumuliatorių gamyklą). Norėdamas išvengti „ideologinių“ klaidų, turėčiau pabrėžti, kad, valdant socialistinių pažiūrų E. Moralesui, korporacijos Bolivijos Anduose jau buvo įsitvirtinusios.

2017 m. Bolivijos rinka atsivėrė. Be kinų, Bolivijos ličio karbonatu ėmė domėtis japonai, vokiečiai, švedai, prancūzai, šveicarai, korėjiečiai, kanadiečiai... Remiantis mūsų turimais duomenimis, susidomėjimą išreiškė ir Amerikos milžinė „Tesla“. Šis susidomėjimas neva buvo išreikštas per „Teslos“ ličio karbonato tiekėją, Kanados įmonę „Pure Energy Minerals“ – ryšiai su oficialiais atstovais La Pase užmegzti, bet sandoriai neįvyko. „Padidinę ličio gavybą, mes būsime kaip naftą išgaunančios bei eksportuojančios šalys ir nustatinėsime rinkos kainą“, – tuomet kalbėjo Bolivijos prezidentas E. Moralesas.

Bolivijos proveržio pasaulinėje ličio rinkoje jis, kaip valstybės vadovas, nesulaukė.

 

/ / /

Naujausioje, 2020 m. investicinio banko „Goldman Sachs“ atliktoje ataskaitoje ličio karbonatas vadinamas naujuoju benzinu ir spėjama, kad 2025 m. ličio rinka padidės 3 kartus – po 8 metų metinė ličio paklausa sieks maždaug 470 000 tonas. Ataskaitoje teigiama, kad „elektromobilių paklausos padidėjimas vos vieną procentą ličio paklausą gali padidinti net 40 procentų“.

Beje, „Tesla S“ modelio akumuliatoriui reikia net 63 kg ličio karbonato. Tokio kiekio užtektų 10 000 mobiliųjų telefonų baterijų. Rinka bus ištroškusi.

 

/ / /

Iki prezidento E. Moraleso nuvertimo boliviečiai prie savo didžiojo nacionalinio projekto prisijungti leido tik kinams. Ironiška, bet socialistinių pažiūrų, prieš imperializmą nusiteikęs buvęs Bolivijos prezidentas manė, kad atverdamas duris Pekinui parodys antiimperialistinį gestą. Jau daugiau nei 10 metų Kinija trečiajame pasaulyje intensyviai mezga ryšius ir ieško būdų, kaip išnaudoti gamtos turtus, – tai daroma pasitelkiant ne mažesnę griaunamąją galią nei ta, kurią pasitelkia Amerikos ar Europos milžinės, be to, išnaudojamas daugybės Lotynų Amerikos bei Afrikos šalių vadovų ideologinis naivumas ir godumas.

2016 m. rugsėjį į Kiniją iškeliavo pirmoji Bolivijos „eksporto siunta“ – 15 tonų ličio karbonato. Ši siunta daugiau ar mažiau buvo simbolinė. „Camibol“ duomenimis, Bolivija savo baltojo aukso toną Kinijai pardavė už 9 200 dolerių. Tai galima pavadinti dovana arba padėka už pagalbą statant svarbiausią infrastruktūrą. „Beveik 90 procentų viso pernai išgauto ličio karbonato pardavėme Kinijai. Nedidelis kiekis iškeliavo ir į Švediją. Likučiai skirti pilotinei ličio baterijų gamybai Potosyje, kurią irgi pastatė kinai“, – mums atskleidė įmonės „Llipi“ gamybos vadovas M. Parra, nepamiršęs pridurti, kad veikiausiai produkcija taip bus skirstoma ir ateityje.

Jis neklydo.

 

/ / /

Kol vaikščiojome po nedidelę pilotinę gamyklą, kur net labai stengiantis neįmanoma pajusti, kad čia vyksta kažkas didingo, gal net istorinis įvykis, gamybos vadovas kalbėjo apie viziją. Jis buvo įsitikinęs, kad Ujūnio druskožemyje ličio pramonė sparčiai kils, ir manė, jog per 3 metus Bolivija ličio karbonato gamybos srityje pasivys Čilę bei Argentiną. Stebint darbus gamykloje ir druskožemyje, jo žodžiai, švelniai tariant, skambėjo utopiškai, net ir žinant didelę Kinijos įtaką Bolivijos ličio gavybai.

Nekyla abejonių, kad kinai per rekordiškai trumpą laiką sugeba įvykdyti didžiulius ir itin sudėtingus infrastruktūrinius projektus. Mums atvykus į Ujūnio druskožemį, Kinijos statybų įmonė CAMC skubiai statė naują kalio gamyklą. Bolivijoje sutikti kinų tautybės pašnekovai buvo itin kalbūs ir draugiški – jie mums tvirtino, kad šioje gamykloje bus apdorojamas ir ličio karbonatas. Gamtos turtų ištroškę kinai suvokia, kad litis Boliviją gali paveikti ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai, panašiai, kaip nafta paveikė Saudo Arabiją ir kai kurias kitas įlankos šalis.

Tačiau Bolivijos Andų viršukalnėse dar ilgai bus vaikomasi Lotynų Amerikos ličio trikampio kaimynių sėkmės.

 

/ / /

„Mano buvę darbdaviai, įmonė FMC, Ujūnio druskožemyje ličio kasybą ir gavybą norėjo išplėtoti dar 8 dešimtmetyje ar 9 dešimtmečio pradžioje. Tam sutrukdė chaosas valdžioje ir karinė infrastruktūra. Todėl buvo pasirinkta Argentina. Praėjo 30 metų, o Bolivijoje vis dar nėra tinkamos infrastruktūros, be to, nėra valdžios, kuria galimi investuotojai patikėtų. Manau, dykumoje galimai esančio ličio kiekiai išpūsti“, – tvirtino įmonės „Global Lithium“ vadovas Joe Lowry, kuris ličio srityje jau daugelį metų laikomas pasauliniu autoritetu. Jis nuoširdžiai džiaugėsi E. Moraleso nuvertimu.

Tada, kai kalbėjomės, J. Lowry labai abejojo Bolivijos „ličio istorija“, bet šventai tikėjo sparčiu ličio karbonato rinkos augimu ir ličio baterijų rinkos sprogimu. „Tai yra realybė“, – sakė jis ir pridūrė, kad didžiulis ličio baterijų poreikis bus susijęs su „elektrinio transporto“ bumu, o ne tik su elektromobiliais. „Šiais laikais daugybė žemės gyventojų keliauja autobusais, dviračiais ir paspirtukais. Elektroautobusai keliauja tokiais pačiais maršrutais, todėl juos pakrauti nesudėtinga. Tai nesunkiai taps kasdienybe. Prekės, kurias užsisakome internetu, netrukus bus plačiai pristatomos įvairiausiais elektromobiliais. Plati elekt­rinių transporto priemonių platforma jokiu būdu nesusijusi tik su elektromobiliais. Nebeliko jokių „jeigu“. Dabar kyla klausimų dėl tinkamo laiko ir ličio akumuliatorių kainos kritimo, nes kol kas jie brangūs. Tai netrukus įvyks“, – tikėjo „Ponas Litis“, taip jį vadina sekėjai tviteryje.

J. Lowry tikisi, kad artimiausiais metais ličio bumas sukels rimtų geopolitinių pasekmių, galinčių išprovokuoti netgi ginkluotus konfliktus. Jo nuomone, pagrindinės rinkos žaidėjos bus Argentina ir Čilė, augs ir Bolivijos svoris, o ličio karbonato gavyba plėsis Afrikoje. „Daug priklausys nuo to, kur nukeliaus pagrindinės investicijos. Esu įsitikinęs, kad bus investuojama į politiškai stabilias ir investuotojams patrauklias šalis“, – teigė J. Lowry, daugelį metų gyvenęs ličio karalystėje Kinijoje.

Kinija – neabejotinai stambiausia ličio rinka. „Dvi didžiausios Kinijos ličio tiekėjos yra įmonės „Ganfeng“ ir „Tianqi“, todėl, galima sakyti, visi ličio šaltiniai ir pagalbinės įmonės veikia už Kinijos ribų. Ličio prekyba yra pasaulinė, visi priklauso vieni nuo kitų“, – tęsė ličio autoritetu laikomas J. Lowry. Jis – vienas iš nedaugelio ličio baterijų rinkos analitikų, kuris netiki, kad „Teslos“ megagamyklų statyba rimtai pakeis ryšius pasaulinėje rinkoje. „Tesla“ – ne svarbiausias, o tik vienas iš daugelio žaidėjų vykstant pasaulinei žaliojo transporto ir elektromobilių plėtrai.“

 

 

 

Iš slovėnų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė

 

Bus daugiau