Šokio spektakliuose garsui yra erdvės – paprastai jo neuždengia tekstai, o ryšys su judesiu ir vizualika muzikos poveikį dar sustiprina. Kaip gimsta šokio spektaklių garsovaizdžiai, pasakoja kompozitoriai.

 

 

 

Agnė Matulevičiūtė

 

Paplitęs stereotipas, kad šokio spektakliui reikia labai daug muzikos. Man patinka pauzės, tyla šokio darbuose: įdomu, kai niekas neskamba, o kūnai juda, girgžda grindys. Tyla tampa tokia pat svarbi, kaip ir muzika. Bet man apskritai labai svarbi muzikinė koncepcija, absoliučiai susijusi su spektaklio choreografija, režisūra, dramaturgija, scenografija. Nekuriu tiesiog muzikos. Labai nemėgstu, kai kas nors sako: „Čia man labai reikia muzikos.“ Tarsi be jokios motyvacijos. Tai neįkvepia. Žinoma, natūraliai jaučiasi, kur reikia muzikos, kur jos nereikia, bet muzikinė dramaturgija turi savo vystymosi logiką. Kartais muzika tiesiog atskiria mizanscenas, bet vis tiek žinai, iš ko į ką reikia pereiti, kas slypi už skambančių garsų. Žinai, kokia tavo garso biblioteka šiam spektakliui. Kai kūrėme spektaklį „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, LNDT), buvo mūsų sukurtos kriauklės kaip pučiamojo instrumento garsas, „Šokyje skalbimo mašinai ir mamai“ (chor. Greta Grinevičiūtė, MMLAB) – nedainininkių moterų įdainuotos lopšinės, Prahoje kurtame „Fatamorgana“ (chor. Pavelas Sakowiczius) – įvairūs drebantys garsai: balso ar stygų vibravimas, netikri botanikos sodo garsai, griaustinis ir t. t. Nieko ne­kom­ponuoju šiaip sau. Jeigu taip atsitiktų, manau, būtų nebeįdomu kurti. Juk tada viskas gali būti visur. Kokia to prasmė? Nemėgstu, kai spektaklių vienoje scenoje skamba elektronika, kitoje – pianinas, trečioje – būgnai, ketvirtoje – pučiamieji, tada užgroja kokia nors žinoma daina... Tokia kakofonija, kad nebesupranti, kokį garsinį personažą spektaklis kuria. Bet kai visos spektaklio sritys gimsta laikantis aiškios koncepcijos, tuomet ir garsas atsiranda ten, kur reikia ir kiek reikia. Žinoma, kakofonija irgi gali būti konceptuali, bet svarbu suvokti jos motyvaciją bendro kūrinio kontekste. 

Beje, dėl žinomų dainų: manau, labai svarbu nebijoti panaudoti kieno nors kito muziką. Vis prisimenu, kai Andrejus Tarkovskis, nors savo filmams ir naudodavo originalius kompozitoriaus Eduardo Artemjevo kūrinius, Dievo apraiškos momentams vis tiek pasirinkdavo J. S. Bachą. Pats kompozitorius sakėsi susitaikęs – esą priverstas jaustis taip, lyg negalėtų sukurti tokios geros muzikos kaip J. S. Bachas, bet iš tikrųjų esmė ne tai. Tiesiog kai kurie kūriniai mums įsirašę kaip kultūriniai kodai. Jie suteikia savą sluoksnį ir gali sukelti ypatingą jausmą, įvesti netikėtą kontekstą ar net nukelti mus laiku. Tai gali būti tiek W. A. Mozarto „Lacrimosa“, tiek kas nors iš tiktoko. Atpažįstama muzika praplečia garsovaizdį ir sustiprina muzikos vaidmenį, apskritai atkreipia žiūrovo dėmesį į garsą.

Man kompozitorius kaip pranešimo siuntėjas: jis turi sugalvoti, kaip visame šitame triukšme užkoduoti pranešimą, kad jis būtų išgirstas.

 

Agnės Matulevičiūtės kurta muzika Pavelo Sakowicziaus spektakliui „Fatamorgana“:

 

https://open.spotify.com/album/0LG1HqeaenNfuqYQnGbijp?si=-K36USRQQZOM76CKszbOsg 

 

 

Antoine Berthiaume

 

Muzika šiuolaikiniame šokyje atlieka ypatingą vaid­menį. Manau, ji dažniau kuria kinestetinę būseną, judina šokėjo pasąmonę, o ne antrina spektaklio dramaturgijai. Mano darbas – ne paryškinti emociją, kuri jau išreikšta šokėjų kūnais, o sukurti kažką, kas iš spektak­lio dingtų, išnykus muzikai. Todėl čia labai svarbus artimas ryšys su choreografu ir visa komanda. 

Kitaip nei žanruose, kur muzika atlieka lydintįjį vaid­menį, šokio spektaklyje muzika turi teisę net oponuoti tam, kas vyksta scenoje. Manęs dažnai prašoma muzikaliai nekomentuoti to, ką mato žiūrovas. Neimti jo už rankos ir nediktuoti, kaip jis turėtų jaustis. Užuot taip darius, įduoti jam raktus nuo atsarginio išėjimo, kad galėtų jausti, kas kirba viduje, o ne sekti paskui kūrėjus.

Kurdamas muziką šokiui, paprastai turiu gerokai daugiau laiko tyrinėti ryšius tarp garso ir vaizdo. Vaizdas visuomet prisotintas prasmių – nori nenori, jis mums ekstremaliu būdu kelia asociacijas, prisiminimus, jausmus. Spektaklio muzika, veikiama šio vaizdo, taip pat pritvinksta reikšmių. Todėl šokio muzikinis audinys man visada atrodo neatsiejamas nuo choreografinio piešinio: nors šios muzikos galima klausytis ir vienos, vis dėlto daug stipresnį poveikį ji turės tam, kuris patyrė visą spektaklį. Nes muzika taps nuoroda vizualiajai atminčiai.

 

Antoine’o Berthiaume’o kurta muzika šokio spektakliams:

 

https://antoineberthiaume.bandcamp.com

 

Antoine Berthiaume. „Le cri des meduses“

 

 

Donatas Bielkauskas

 

Kurdamas muziką šokio spektakliui, kitaip nei lėlių ar dramos teatrui, visada galvoju ne tik apie atmosferą ar nuotaikas, kurias sukurs skambesys: net nežinodamas, ką sukurs choreografas ar šokėjai, mintyse įsivaizduoju judesį. Būna, net pakylu nuo stalo ir pats išbandau, kaip muzika veikia kūną, kokius judesius provokuoja. Kurdamas dramos ar lėlių spektakliui, keliauju per jausminę prizmę, išgyvenimus. Todėl pirminiame etape man svarbiausia pasižymėti nuotaikas, emocijas, iliustratyvius žodžius scenariniame plane. Šios nuorodos padeda sukurti, ką mintyje turi režisierius. O šokio pastatymuose, pavyzdžiui, spektaklyje „Indigo“ (chor. Agnija Šeiko / Šeiko šokio teat­ras), paprastai turiu daug laisvės.

Mane įkvepia žinojimas, kad turiu pakankamai didelį pasitikėjimo kreditą. Tada galiu daryti taip, kaip atrodo, stengdamasis pasiekti kiek įmanoma geresnį rezultatą. Būtent todėl, manau, vienas iš svarbiausių sėkmės veiksnių yra tinkamai parinkta kūrybinė komanda. Nuo to priklauso, kiek komfortabiliai, kiek produktyviai ir kūrybingai galės dirbti ir kiekvienas atskirai, ir visi kartu kaip komanda.

Toliau viskas vyksta skirtingais būdais. Vienas va­riantų – kai visi turi labai didelę kūrybinę laisvę ir vieni kitiems gali daryti įtaką. Kitas – kai apsibrėžiami gana aiškūs pirminiai uždaviniai ir kūrėjams reikia prisitaikyti, prisiderinti, įgyvendinti jau iš anksto numatytas idėjas. Yra tekę dirbti ir taip, kad menininkai kūrė vienas kito pernelyg nepažinodami ir neturėdami galimybės susitikti gyvai. Taip gimė spektaklis „Nemiga“ („Žuvies akis“) – bendras darbas su kūrėjais iš Ukrainos. Buvo numatyta tema, tuomet gimė muzika, prie kurios derindamiesi šokėjai kūrė judesį.

Paskutiniajame darbe „Out of The Box“ (rež. Karina Novikova, „Žuvies akis“) garsas ir judesys gimsta čia ir dabar: garsas daro įtaką judesiui, judesys – garsui, viskas yra glaudžiai susiję. Čia kaskart kyla daug kūrybinio nerimo, toks variantas nėra saugus, bet drauge labai gyvas ir intriguojantis.

 

Donato Bielkausko kurta muzika šokio Agnijos Šeiko spektakliui „Indigo“:

 

https://donatasbielkauskas.bandcamp.com/album/indigo-2

 

 

Rita Mačiliūnaitė

 

Muziką suprantu kaip autonomišką teatro elementą, galintį kurti naratyvą. Todėl man labai svarbus pasitikėjimo klausimas. Sakykime, choreografas paprašo pailginti šokį. Dvigubai. Bet dažnai negaliu tiesiog padvigubinti muzikos, nes muzika turi savo vystymąsi. Štai todėl dažniausiai renkuosi kurti tuose darbuose, kur muzika suprantama kaip atskira, savo balsą turinti struktūra. Tuomet, kai prašoma korekcijų, turiu teisę mąstyti, ką galiu keisti, kad garso pasakojama istorija išliktų kokybiška. Šia prasme patinka kurti su režisiere Gintare Radvilavičiūte.

Jei į muziką žiūrima kaip į šalutinį elementą, atitinkamas bus ir mano dėmesys tokios muzikos kūrybai. Kartą esu gavusi pasiūlymą kurti muziką pagal jau parengtą choreografiją. Atsisakiau, man taip dirbti neįdomu. Neįdomu tiesiog pritaikyti muziką, mėgstu su choreografais išsigryninti temą, gerai išsiaiškinti, apie ką bus spektaklis. Tuomet rašau muziką ir dažniausiai tik tada gimsta šokis. Šokėjams jau dirbant, išryškėja, kokių reikia adaptacijų. Prasideda kiti kūrybiniai procesai.

Jei statome spektaklį pagal kokį nors veikalą, jį perskaitau, analizuoju ir rašau muziką pagal tai, kas mane įkvepia, net nepaisydama fakto, ar scena bus spektaklyje. O įkvėpti gali bet kas – net kokios nors veikėjos aprašymas, emocija, vaizdinys. Pagal tai rašau kūrinį, kuris galbūt choreografui susisies su kuo nors visai kitu. Bet abu kalbame apie tą patį spektaklį, tą pačią temą, nuo savęs, o tai svarbiausia. 

Kurdama muziką judesio ir dramos spektakliams, kitaip suvokiu kūrinių trukmę. Šokio darbuose visuomet matuoju, kad niekas nebūtų per ilga, jei galiu, vengiu pasikartojimų. Be to, kitaip piešiu pačią muzikos dramaturgiją, nes jos neslepia tekstas. Dramos teatre muzika gali būti išilgėjusi – tam, kad žiūrovui spėtų susigulėti teksto prasmės.

 

Ritos Mačiliūnaitės kurta muzika judesio spektakliams:

 

https://ritamaciliunaite.bandcamp.com/?fbclid=IwAR19XndEvm4O5bRNqPPE2VfMD8g05JNI21z8A832EMuWFXvq6RB4RudZ18Q

 

 

Andrius Stakelė

 

Ir kuriu muziką, ir pats esu šokėjas. Pastebiu, kad kompozitoriai-nešokėjai daugiau dėmesio skiria muzikinei struktūrai, o aš labiau atsižvelgiu į kūnus, judesį, atmosferą bei temą. Būna, viename spektaklyje imuosi abiejų vaidmenų, tuomet labai sunku. Dienomis daug energijos turiu atiduoti šokiui, o grįžęs namo sėdu prie muzikos. Tuomet abi sritys konkuruoja ir šiek tiek nukenčia – negaliu aprėpti tiek, kiek norėčiau. Būna, įsitraukiu į kūrybinį procesą su režisieriais, kurie vis sako, kad laiko yra. Tuomet paaiškėja, kad premjera po keturių dienų, o muzikos dar nėra... 

Kita įdomi situacija – kai reikia susikurti muziką savo paties solinei mizanscenai. Taip nutiko šiuolaikinio šokio trupės „Nuepiko“ spektaklyje „Perdegimas“. Tebuvo kelios minutės, bet prie jų praleidau daugiausia laiko. Juk sau turi pasidaryti šį tą ypatinga. Tuomet bandai įvairiausius variantus, bet niekas netinka. 

Labai patinka spektakliai, kuriuose reikia groti gyvai. Kartais atrodo, kad atlikdamas tokį vaidmenį jaudinuosi labiau už šokėjus. Jaučiu daugiau atsakomybės negu šokdamas scenoje. Nes šokyje galiu suklysti, niekas nepastebės. O muzikoje klaidų būti negali: jos girdimos. Vieną kartą, vos pradėjęs groti, iš įsijautimo netyčia išjungiau muzikinį takelį. Tiesa, labai geroje vietoje. Kadangi pats viską sukūriau, lengvai išsisukau. Tokios situacijos mane žavi, jos kupinos adrenalino.

 

Andriaus Stakelės muzika „Nuepiko“ spektakliui „Perdegimas“:

 

https://open.spotify.com/album/1HSS89J7i7qf2Eu5k6yoC8?fbclid=IwAR3G4Zufu1JRQQqhzVdygwPf7q_8yCe26LBkY_hu3tBQfxuDHug_6jN_OLA 

 

 

 

Parengė Dovilė Zavedskaitė