Ištrauka iš knygos „Planas B: kovos su klimato kaita pionieriai ir mobilumo ateitis“

 

Boštjan Videmšek. „Plan B. Pionirji boja s podnebno krizo in prihodnost mobilnosti“. – V.: „UMco“, 2020. 

 

„Kol kas ličio projektu Kolčos „K“ gyventojai nesidžiaugia. Visai nėra ko džiaugtis. Su ličiu susijusioms įmonėms mūsų žmonių nereikia. Jie ieško specialistų. O kodėl čia negalima pastatyti atitinkamo instituto, kuriame vietiniai mokytųsi dirbti ličio karbonato gamyklose? Galėtume megzti ryšius su tarptautinėmis įmonėmis. Norėtume čia įkurti pramoninę zoną. Reikia eiti į priekį. Dabar gyvename tik iš ūkininkavimo ir turizmo. Ūkiai priklauso nuo vandens. Jo kiekvienais metais vis mažiau. Šiuose kraštuose dėl klimato pokyčių įsivyrauja sausra. Kvinojų vis mažiau, kainos krenta. Panašiai ir su lamomis – kiekviena vada vis mažesnė“, – mums aiškino generalinis sekretorius, kuris, kaip ir visi mūsų pašnekovai, pridūrė, kad be vandens nieko nebus.

„Dėl vandens jau reikia skambinti pavojaus varpais. Įmonė „Llipi“ ličio karbonato gamyboje naudoja vandenį iš Rio Grandės upėje. Likęs vanduo pakankamai užterštas. Nenoriu įsivaizduoti, kas bus, kai gavyba ims plėstis“, – tęsė vietos valdžios atstovas, kas tris mėnesius gaunantis valstybinės ličio įmonės ataskaitas. „Mums nurodo, kaip dirba, ir pateikia pranešimą apie poveikį aplinkai. Bet tai tik biurokratinis formalumas. Tikiuosi, galiausiai Bolivija iš ličio gaus kokios nors naudos, nors ir bijau, kad istorija gali pasikartoti. Padarysime viską, kad tai neįvyktų. Greitai čia susirinks visų 45 vietos bendruomenių atstovai. Organizuosimės ir vyksime į La Pasą“, – protestą prieš tuometinę socialistinę vienvaldystę numatė Groveris Baptista Ali.

Tai neįvyko.

 

/ / /

Nors dauguma aplink Ujūnio druskožemį įsikūrusių gyventojų negali nė įsivaizduoti ličio karbonato kasybos ir gamybos pasekmių, vos už 10 kilometrų nuo gamyklos „Llipi“ esantis Rio Grandės miestelis po ličio gamyklos atidarymo suklestėjo. Jei apskritai taip galima kalbėti apie šaltą betoninį sunkvežimių vairuotojų prieglobstį. 2017 m. pavasarį miestelyje gyveno 650 gyventojų, kuriems priklausė 500 sunk­vežimių. Daugelis šeimų turėjo po du sunkvežimius, nes daugiau turėti negalima. Beveik visi suaugę miestelio vyrai buvo sunkvežimių vairuotojai ir savininkai, susibūrę į vietos kooperatyvą „Delta Rio Grande“. Šis kooperatyvas bendradarbiavo su valstybine kalnakasybos įmone „Camibol“. Baisiai nuobodžiame, tuščiame miestelyje, kurį iš esmės galima pavadinti sunkvežimių stovėjimo aikštele ir vairuotojų bei jų šeimų stovykla, jau tada viskas buvo susiję su ličiu. Net vienintelis namas, kuriame retiems lankytojams siūloma nakvynė, išdidžiai vadinosi „Hostel Lithium“. Ten drąsiai būtų galima kurti siaubo filmus.

 

/ / /

44-erių Juanas Carlosas Ali – vienas iš maždaug 250 sunk­vežimių vairuotojų, kurie mums lankantis šiuose kraštuose, jau penkerius metus be pertraukos bendradarbiavo su vietos baltojo aukso gamintojais. Iki 2015 m. jis daugiausiai pervežinėdavo statybines medžiagas ir žemes. Tada „Camibol“ dykumos viduryje ėmė kasti garinimo baseinus, ir netrukus sunkvežimių vairuotojai tapo kraštovaizdžio, kuris dar neseniai buvo nepaliestas, dalimi. „Man sekasi gerai, labai gerai“, – pokalbį pradėjo apvalainas Juanas Carlosas, stovėdamas prie savo žydro, gyvenimo mačiusio sunkvežimio. „Uždirbu geriau nei bet kurioje kitoje įmonėje. Vežioju ir boraksą, kuris kasamas kitoje miesto pusėje. Mums, vairuotojams, darbo iki soties. Bet darbas paskirstomas sąžiningai. Mumis rūpinasi kooperatyvas. Jei įmonė būtų privati, viskas būtų kitaip“, – vyras, kuris kiekvieną dieną stebėjo ličio kasyklų, ateities darbo vietos, subtilybes, kalbėjo noriai. Ar litis galėtų būti svarbus visai Bolivijai, jo tėvynei? „Nežinau... Žinau tik tiek, kad Rio Grandės miesteliui gamykla „Llipi“ yra tik­ras lobis. Viskas gerai, kol vietiniai turi darbo. Tikiuosi, taip bus ir kituose aplink Ujūnio druskožemį įsikūrusiuose kaimuose ir miesteliuose. Tai mūsų bendri namai.“

 

/ / /

Ekonomistas ir svarbiausias Bolivijos ličio karbonato rinkos analitikas Juanas Carlosas Zuleta Calderónas jau seniai pyko dėl Moraleso kabineto nekompetencijos ir nepasinaudojimo istorine galimybe. Socialistinių pažiūrų prezidentui kritus, jam palengvėjo. „Tai, kas vyksta Ujūnio druskožemyje, kelia nerimą, – jis man pasakojo La Pase. – Šiuo metu gamykla kas mėnesį išgauna 5 tonas ličio karbonato. Tai toli gražu nesiekia 40 tonų per mėnesį tikslo, iškelto dar 2008 metais. Bolivijos valdžia, kuri projektą labai politizavo, tvirtina, kad nuo 2018 m. nauja gamykla kasmet išgaus 15 tūkst. tonų ličio. Mano manymu, šis planas pernelyg optimistinis.“ Aišku, jis neklydo. Nors buvo ir yra įsitikinęs, kad netrukus ličio gavyba „šaus į aukštumas“. Jis tvirtino, kad per penkerius metus rinka paaugs 5 kartus, ir Bolivijai atsivers istorinė galimybė, kurios nuskurdusi šalis jokiu būdu negali praleisti. Puiki ateitis (ne tik) Bolivijos ličiui numatoma ir prog­nozėse, kuriose teigiama, kad, nepaisant pasaulinės ekonomikos recesijos, 2020 m. ličio rinka sumažėjo vos 2–3 procentais. O 2021 m. rinka turėtų grįžti „į normalias vėžes“ (šaltinis researchandmarkets.com).

„Be Bolivijos ličio neapsieis naujos technologinės-ekonominės paradigmos, kurių pagrindinis elementas bus litis. Manau, Bolivijos valdžia to nesuvokia ir mano, kad rinka palauks. Tai gali būti lemtinga klaida. Ličio yra ir kitur, o rinka visada gali paieškoti alternatyvų“, – mąstė analitikas, kuris vis tiek šventai tikėjo, kad, nepaisant didelio darbuotojų trūkumo ir ne itin optimalių technologinių sprendimų, Bolivija anksčiau ar vėliau įžengs į pasaulinę ličio rinką. Tačiau niekas nežino, kokia bus jos dalis. „Pastaraisiais metais valdžia nesiėmė jokių veiksmų spręsti darbuotojų trūkumo ir technologinių problemų. Šalies istorijoje vieną svarbiausių strateginių projektų jie nusprendė patikėti grupelei nepatyrusių žmonių. Todėl nepasinaudojome galimybe Boliviją paversti vienu naujausių pasaulio energijos centrų“, – tęsė Zuleta Calderónas ir La Pase įsikūrusią valdžią paskatino megzti ryšius su tarptautinėmis įmonėmis. Tačiau tokios įmonės turi vadovautis tinkamu socialiniu požiūriu ir rūpintis aplinkosauga.

„Bijau, kad Bolivijoje istorija vėl pasikartos. Jei valstybinė įmonė ir toliau naudos pasenusią garinimo iš druskos baseinų technologiją, aplinkai bus padaryta didžiulė žala. Tokia technologija skatina vandens ir geologijos disproporciją. Aplink druskožemį gyvenančios vietos bendruomenės susidurs su geriamojo vandens trūkumu. Perteklinės garinimo procedūros gali turėti itin neigiamų pasekmių florai ir faunai, ypač nykstančioms ir retoms gyvūnų rūšims“, – La Pase kritišką požiūrį dėstė daugiausiai kompetencijų turintis Bolivijos ličio specialistas.

Daugelis jo prognozių jau išsipildė.

 

/ / /

Virš didžiausio pasaulyje druskožemio pamažu leidosi kaitri saulė. Baltumoje ryškėjo didžiuliai šešėliai. Vienišos salelės priminė Egipto piramides. Horizontas buvo atviras, neregėtai platus, atveriantis sielą. Siautėjo ledinis vakaro vėjas, „laužė“ kaulus. Aštri baltuma, virš kurios leidosi švelnios pastelinės spalvos, priminė Antarktidą. Pasąmonė burbuliavo. Matjažas bepilote skraidykle gaudė neapsakomą grožį, o aš jį fiksavau akimis. Tai tylios amžinybės vieta?

„Mūsų pralaimėjimas visada buvo kitų pergalė. Mūsų turtai visada žymėjo mūsų vargą ir pildė pinigines kitų – imperijų bei jų vietinių subrangovų. Kolonistinėje ir neokolonistinėje alchemijoje auksas pavirsta į seną geležį, maistas – į nuodus“, – jau prieš kelis dešimtmečius knygoje „Atviros Lotynų Amerikos gyslos“ dėstė didis Urugvajaus rašytojas Eduardo Galeano.

Kaip Ujūnio druskožemis atrodys po... penkerių metų, klausinėjau savęs neregėtoje baltumoje. Ką Bolivijai atneš baltasis auksas? Po mūsų vizito praėjus trejiems metams, dykumoje kasybos darbai itin suintensyvėjo. Išdygo didžiulė ličio karbonato gamykla, kuri netrukus dėl politinių ir ekonominių pokyčių sulaukė naujo savininko. Be to, koronaviruso pandemija reikšmingai pristabdė automobilių pramonę ir elektromobilių gamybą, todėl ne tik Bolivijoje, bet ir kaimyninėse Argentinoje bei Čilėje darbai keliems mėnesiams sustojo.

 

 

 

Iš slovėnų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė