Kiekvienas lietuvis žino, kad 2012-ųjų rudenį pasirodė JAV autorių sukurtas dokumentinis filmas apie įkvepiančią Lietuvos krepšinio istoriją „Kita svajonių komanda"¹. Pusantros valandos krepšinio istorija tautiečiams kėlė pasididžiavimo šiurpulį ir nuostabą, iš kur mes tokie užsispyrę ir stiprūs. Iš pirmų – lietuviškų – lūpų galiausiai buvo atskleista tiesa, prasidedanti nuo tikrojo lietuvių krepšininkų indėlio į sovietų iškovotą 1988-ųjų olimpinį auksą, pravirkdžiusį sutriuškintus amerikiečius. Dokumentiniame pasakojime sekama dramatiška mažos tautos kova dėl laisvės, galiausiai vainikuotos bronza 1992-ųjų olimpinėse žaidynėse Barselonoje.

Tačiau retas lietuvis žino apie intertekstualų sutapimą: tais pat 2012 m. amerikiečiai, minėdami legendinės auksinės pergalės tose pačiose žaidynėse dvidešimtąją sukaktį, taip pat susuko dokumentinę juostą „Svajonių komanda"² apie oficialiąją Dream Team.

Žaidimas balsu, arba Kiek kainuoja būti išgirstiems?

Apie ką „Kitoje svajonių komandoje" pasakojama, lyg ir aišku – tylus, bet viltingas ėjimas laisvės link ir sėkmingas jos iškovojimas. Tačiau perprasti, kas pasakoja šią istoriją, ne taip lengva – prisideda ir Valdas Adamkus, ir Jono Valančiūno mama, ir NBA krepšininkas Billas Waltonas.

Pasakojimas pradedamas amerikiečių lūpomis: „Sovietų komanda buvo ta, kurią norėjome sutriuškinti labiausiai. Jie buvo dideli, aukšti, grėsmingi." Ši nieko nenutuokiančių amerikiečių nuomonė užduoda naivų toną. Lietuvių pasakotojai – politikai, krepšinio žaidėjai ir kiti – bendromis pastangomis praskleidžia tikruosius nelemto sovietmečio užkulisius. Iš krepšinio legendų Sabonio, Marčiulionio, Kurtinaičio ir Chomičiaus lūpų išgirstame daug asmeninių prisiminimų. Kartu jie konstruoja kolektyvinę atmintį, trumpam atkuriančią niūrią Lietuvos kasdienybę po sovietų saule. Kartais šokiruojantys, kartais graudinantys mini pasakojimai sugriauna amerikietišką gyvenimo SSRS įsivaizdavimą.

Tačiau amerikiečiai, laimei ar nelaimei, iš mūsų lietuviško pasakojimo niekur nedingsta. Jie ne tik pradeda Lietuvos istorinį naratyvą, bet jį ir tęsia, nuolatos komentuodami ir apibendrindami pateiktus prisiminimus. Lietuviai krepšininkai išsamiai pasakoja apie privačią ir bendrą realybę: vaikystę, pirmuosius lankus, žaidimo aikšteles, trėmimus, grasinimus. Visa ši „pirmųjų lūpų" informacija apibendrinama vieno ar kito amerikiečio pasakotojo dažnai dramatiškomis ir visuomet esmingomis įžvalgomis. Kad ir, pavyzdžiui, kai 1987 m. Marčiulionis, išrinktas geriausiu Lietuvos ir SSRS sportininku, buvo priverstas viešai sakyti kalbą. Waltonas pamokslininko balsu siūlo įsivaizduoti, kaip Šarūnui turėjo būti sunku prieš savo valią sakyti melą, kurį jam parašė kažkas kitas. Pirminė ir tiesioginė lietuvių (mes) re­fleksija filtruojama amerikiečių (jie). Darosi aišku: lietuviai prisimena, amerikiečiai „suvirškina" ir apibendrina. Tikrieji istorijos dalyviai vaizduojami kaip ne visai pajėgūs reflektuoti savo pačių pasakojimus, susikurti reikiamos distancijos. Lietuviai pristatomi kaip galintys tik pateikti emocinę ir faktinę medžiagą, kurią imasi doroti amerikiečiai, kurie, nors ir nepatyrė sovietinės kasdienybės, bet puikiai apie ją geba kalbėti.

Analitinė privilegija, perleista amerikiečiams kaip stipresniam balsui, neišvengiamai siūlo postkolonijinę perspektyvą. Indų kilmės teoretikė G. Spivak klausia: ar subalternas (pavaldinys) gali kalbėti? Pasirodo, negali. O jei ir kalba, niekas jo neišgirsta. Kolonizuotajam, mėginančiam papasakoti savo patirtį visiems, įskaitant ir savo šeimininką, stipresnių pašalinių pagalba atrodo geriausias būdas perduoti žinutę.

Tačiau ne visas filmo pasakojimas priklausomas nuo stipresniojo balso. Valančiūno, pastaruoju metu perspektyviausio Lietuvos krepšininko, istorijos linija Lietuvą išteisina kaip nepriklausomą ir savą balsą turinčią valstybę. Valančiūnas jaunesnis nei pati nepriklausoma Lietuva, tad neturi tiesioginės sąsajos su sovietine realybe. Šiuo atveju jau niekas nesiūlo įsivaizduoti, ką Valančiūnui reikėjo iškęsti ir pan. Kalbėdami apie dabartį apsieiname patys, nes turime savo balsą.

„Kita svajonių komanda" pasižymi įmantriu pasakojimo iliust­ravimu. Prisiminimus papildo įvairios medijos: nuotraukos, senų rungtynių fragmentai, garso takeliai. Dokumentikos žanras čia praranda savo rimtumą. Skirtingų medijų pokštavimai suteikia žaidybiškumo, komiškumo. Pavyzdžiui, sovietų atletų žiaurumui iliustruoti pasirenkami filmo „Rokis IV" kadrai, kuriuose prijungtas prie pažangiausių technologijų lemtingai kovai ruošiasi šaltakraujis rusas Ivanas Drago. Lietuvių krepšininkų pasakojimus apie pasaulio gėrybes sovietmečiu (Ispanija – batų šalis, Italija – rūbai, Japonija –­ aparatūra) įvaizdina nekaltos senų reklamų ištraukos ir šelmiška muzika, išsyk siūlanti istoriją suvokti kaip anekdotinę. Tokiu būdu dramatiška istorija tampa patrauklesnė.

Taip pat nesunku pastebėti, kad lietuvių kalba verčiama angliškais subtitrais, kai išversti anglų kalbą nepasirūpinta. Tikslinė auditorija aiški – mes pasakojame ne sau patiems, bet kažkam kitam. O kad tie kiti klausytųsi, rimtą istoriją sekam ne taip jau rimtai. Argi verta rizikuoti mėginant sugraudinti istoriškai niekuo dėtą adresatą kraupiais sovietmečio vaizdais? Kas, jei tapatinimosi galimybė neišsipildys? Nuotaikingas pasakojimo būdas suvilioja daugiau žiūrovų. Iliustratyvus medijų koliažas, kai kur palinksminantis, kitur pagerbiantis skausmingesnius intarpus, žiūrovui vis primena, kad ši dokumentinė juosta – ne apie didžiulę netektį, bet, priešingai, apie pergalę ir laisvę. Žodžiu, hepiendo struktūra. Taigi kokią kainą sumokame, norėdami būti išgirsti pasaulio? Perleidžiame lemiamą žodį stipresniems, kartu nukenksminę istorijos tragiškumą.

Žaidimas laiku, arba Nuo sunkios praeities prie šviesios ateities

Dokumentiniame filme gvildenamus praeities įvykius įrėmina Valančiūno siužeto linija. Filmas pradedamas jo pasiruošimu 2011 m. NBA naujokų biržai, o užbaigiamas pačia ceremonija. Tokiu būdu dabartimi apglėbiama Lietuvos krepšinio istorija, kurią tęsti pasirenkamas Valančiūnas. Dabarties aktualumas istoriją paverčia tradicija – mes gerai žaidėm krepšinį sovietmečiu, taip pat gerai žaidžiam ir dabar. Kalbant apie lietuvišką krepšinio tradiciją, galėtume pasigesti kitų savo laiku puikiai žaidusių, bet filme nepasirodančių krepšininkų. Vienintelio Valančiūno pasirinkimas grindžiamas simboliškais paskutiniais filmo sakiniais, galiausiai sujungiančiais praeities ir dabarties linijas: „Jonas Valančiūnas gimė 1992... Olimpinių žaidynių Barselonoje metais."

Dar daugiau, Valančiūno istorija, nors ir nelydima amerikiečių komentarų, vis tiek neišvengia jų intervencijos. Valančiūno talentas buvo pastebėtas jau nekart, tačiau juostoje pasirenkamas tik vienas iš Valančiūno karjeros momentų – kai jis pakviečiamas NBA naujokų biržoje. Tokiu būdu Amerika vėl tampa Lietuvos drauge, kuri ne tik padeda papasakoti praeities istoriją, bet ir dabar įvertina mūsų krepšinio tradiciją. Kaip absoliutus autoritetas Amerika mus ne tik supranta, bet ir pripažįsta, ko niekaip negali padaryti išnaudotoja Rusija.

Santykiai su Rusija ir su Amerika išryškėja finalinėse filmo scenose. Lietuviai krepšininkai pasakoja apie lemtingiausias savo rungtynes 1992-ųjų olimpiadoje. Pusfinalį su oficialia „Svajonių komanda" lietuviai prisimena kaip vieną kartą gyvenime pasitaikančią progą pabūti šalia didvyrių. Ir kartu nusifotografuoti. Visiškai priešingai lietuviai prisimena rungtynes dėl bronzos medalio su buvusios SSRS komanda, prieš kurią reikėjo laimėti bet kokia kaina. Taip nykštukė Lietuva atsistoja tarp dviejų milžinių šalių. Su jomis megzdama skirtingus – autoriteto ir priešo – santykius gana akivaizdžiai deklaruoja ideologinį-politinį pasirinkimą.

Filme sekama, kokiu būdu lietuviai siekė nacionalinio tapatumo. Tai detali tapatumo korekcija – nuo rusai iki lietuviai, – kurią, iškovojus bronzą, tiesiai įvardija V. Chomičius: „Nereikėjo sakyti, kad mes esame iš Lietuvos, nereikėjo niekam aiškinti, ir jau sakė „Lithuania", jau nesakė „Russia". Tada tikrai buvo gerai."

Žaidimas dialogu, arba Kaip išlikti nepamirštamiems

„Kita svajonių komanda" mezga akivaizdų dialogą su filmu „Svajonių komanda", siūlydama kitą pasakojimą. Reikia patiks­linti, kad šiuo atveju kitas pasakojimas jokiu būdu nepateikia versijos, nuvainikuojančios JAV „Svajonių komandą". Anaiptol, pasakojimas apie lietuvius pasilieka alternatyvus, einantis šalia pagrindinio pasakojimo. Filme apie amerikiečius fokusuojama tik visų laikų geriausia laikomos krepšinio komandos auksinės šlovės akimirka, ignoruojant antrosios ir trečiosios vietos laimėtojus – juk pasakojimas ne apie juos. O lietuviai savo pasakojime dar kartą atiduoda duoklę amerikiečiams, savo istorijoje įamžindami jų šlovės akimirką.

Juosta „Svajonių komanda" sukasi apie vienintelį faktą – kokie nenugalimi ir triuškinantys buvo auksiniai olimpiečiai su Michaelu Jordanu priešaky, o lietuviška 1992-ųjų olimpiados dokumentacija siūlo krepšinio aikštelę interpretuoti kaip ideologinio-politinio mūšio lauką.

Gerbėjų šlovinamas profesionalus atletas – tai amerikietiškasis krepšininko modelis. Vien iš tokių profesionalų sudaryta komanda ir vadinosi Dream Team. O lietuviška krepšinio rinktinė – ne svajonių, bet svajojanti. Ji nesiekia būti garbinama, būti aukščiau už savo tautą. Svajojanti komanda ragina prisijungti, solidarizuotis, paprasčiausiai būti kartu.

„Kitos svajonių komandos" pasakojimas duoda naudos ir amerikiečių superherojams. Tikroji sovietų krepšinio komandos, 1988 m. sutriuškinusios amerikiečius, sudėtis – startiniame penkete keturi lietuviai žaidėjai ir lietuvis treneris, priversti žaisti už Sovietų Sąjungą, – verčia suabejoti rusų pergale. Lietuvių pasakojimui atskleidus šią „apgaulę", amerikietiškoji krepšinio istorija apsivalo nuo nesėkmių.

George'as Bushas, 2002 m. kviesdamas Lietuvą prisijungti prie NATO, Vilniaus Rotušės aikštėje lietuvių miniai pareiškė: „Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu." Mylime mes tuos amerikiečius. Svarbiausia, jie mus taip pat. Myli labiau nei mūsų kaimynus, nes gerai mėtom į krepšį. Ir dar leidžiam už mus pakalbėt. Tad joks karas lietuviams nebaisus. Jei kas puls – apmėtysim krepšinio kamuoliais.

¹ https://www.youtube.com/watch?v=PKjEcZoQ2Qc

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=PKjEcZoQ2Qc{/youtube}

² https://vimeo.com/46754287

{vimeo}https://vimeo.com/46754287{/vimeo}