Kiekvienas miestas turi savo kvapą. O kvapai, kaip žinome, jaudrina jusles, kelia emocijas, kuria asociacijas. Dizainerė ir kartografė Kate McLean studijuoja ir įamžina miesto kvapus meniškuose žemėlapiuose¹.Tarp jos darbų – žemėlapiai, fiksuojantys Amsterdamo, Edinburgo, Milano kvapus, bet taip pat įspėjantys apie labiausiai smirdinčius Niujorko kvartalus. Mokslininkai, tyrinėjantys sąsajas tarp kvapų ir urbanistinio dizaino, teigia, kad kvapai neatsiejami nuo oro užterštumo ir neabejotinai daro įtaką gyvenimo komfortui bei pasitenkinimui gyvenamąja aplinka². Augantis šios mokslo srities populiarumas leidžia tikėtis, kad ateities miestai bus kvapnūs ir kuo mažiau užteršti.

O kaip kvepia (ar smirda) romantiškasis Paryžius? McLean teigia, kad dažniausiai žmonėms Paryžius asocijuojasi su kavos, vyno, kvepalų aromatais. Deja, čia gyvenantys paliudys, kad netrūksta ir nosį raukiančių kvapų... Keturi šimtai modernių ir automatiškai po kiekvieno naudojimosi išsiplaunančių tualeto būdelių, išbarstytų po visą miestą 2006-aisiais, neišsprendė problemos. Vasariškais vakarais Senos pakrantė, o neretai ir metro stotys trenkia šlapimo tvaiku. Pasirodo, Paryžiaus metro kompanija RATP, siekdama išvengti kvapų, kasdien keliančių diskomfortą tūkstančiams keleivių, per metus metro stotis iškvėpina trimis tonomis kvepalų ir oro gaiviklių...

Bet geriau grįžkime prie malonių olfaktorinių patirčių ir pakalbėkime apie dvi pernykštes paryžietiško meno padangę iškvėpinusias parodas, atvėrusias duris į legendomis tapusių prancūziškų kvepalų pasaulius.

Moteriškų kvepalų „monstras": „Chanel No. 5"

Vidutiniškai kas 30 sekundžių pasaulyje nuperkamas „Chanel No. 5" buteliukas. Ne veltui 2009-aisiais pasaulinėje apklausoje šie kvepalai išrinkti labiausiai gundančiu planetos kvapu. „Chanel No. 5" užkariavo moterų širdis visame pasaulyje ir jau daugelį dešimtmečių pirmauja pasaulinėje moteriškų kvepalų rinkoje. Jokiems kitiems kvepalams kol kas nepavyko nukonkuruoti 1921-aisiais šviesą išvydusio „monstro" – taip „Chanel No. 5" pagarbiai vadina kvepalų pramonės darbuotojai.

Po Antrojo pasaulinio karo Coco Chanel – jau žinoma mados dizainerė, reformavusi moterišką siluetą, išlaisvinusi jį iš varžančių korsetų, suteikusi jam paprastumo ir elegancijos. Ji savarankiška, turtinga ir neįprastai emancipuota moteris, verslininkė, nepaisanti tuometinių patriarchalinės visuomenės normų. Troškimą sukurti kvepalus, kurie papildytų jos sėkmingai augančią mados imperiją, sustiprino gyvenimo partnerio, pirmosios didelės meilės Arthuro Capelio žūtis autokatastrofoje 1919-aisiais. Paro­dos „Chanel No. 5 kultūra" kataloge rašoma: „Chanel No. 5" gimė iš tuštumos, perpildžiusios Gabrielle Chanel likimą, iš prisiminimų apie žiauriai nutrūkusią meilę... Paversdama netektį kūrybine jėga, Chanel pasineria į amžinojo kvapo paieškas."

Coco Chanel netenkino tuomet populiarūs paprasti kvapai, kuriuose dominuodavo viena augalinė nata. Dizainerė pareiškė: „Moterys nėra gėlės. Kodėl jos turėtų kvepėti gėlėmis? Moteris turi kvepėti kaip moteris, o ne kaip gėlė." Po ilgų, aistringų ir atkaklių olfaktorinių eksperimentų su rusų kilmės kvepalų kūrėju Ernestu Beaux galiausiai šviesą išvydo novatoriškas kvapas, kuriame nėra dominuojančios natos, bet susipina jazmino, bergamotės, citrinos, vanilės, rožių ir dar daugybė kitų aromatų. „Chanel No. 5" formulėje taip pat neįprastai daug (pagal to laikotarpio standartus) sintetinių elementų, vadinamųjų aldehidų, kurie dažnai vadinti slaptuoju kvepalų elementu. „Chanel No. 5" sudaryti iš daugiau nei 80 ingredientų, ir nors kvepalai gaivūs kaip sodas, niekas negali pakeisti fakto, jog šio sodo kvapas neiššifruojamas. Štai kaip Gabrielle Chanel įsirašė į pasaulinę kvepalų istoriją – „No. 5" yra šokiruojančiai abstraktus kūrinys", – taip galutinį rezultatą apibūdina rašytojas Edmonde Charles-Roux.

Į Paryžiaus šiuolaikinio meno centre Palais de Tokyo eksponuotą parodą „Chanel No. 5 kultūra" lankytojai patekdavo perėję kvapnų sodą, poetiškai palydintį į legendinių kvepalų pasaulį... Šis specialiai parodai sukurtas sodas –­ žymaus olandų kraštovaizdžio dizainerio Pieto Oudolfo kūrinys. Pravėrus parodos duris, kvapai laikinai užleido vietą kitoms juslėms. Iš Chanel archyvų į dienos šviesą ištraukti dokumentai, laiškai, nuotraukos bylojo apie dizainerės ryšius su žymiais to laikotarpio menininkais (Picasso, Cocteau, Diagilevu, Stravinskiu), jos keliones ir susižavėjimą Venecija, ilgas ir kruopščias ženklo, buteliuko, pakuotės paieškas. Paroda supažindino su šių kvepalų sukūrimo istorija, atskleisdama to laikotarpio socialinį ir meninį kontekstą bei pačios dizainerės intymaus gyvenimo, aistrų ir pomėgių peripetijas.

Paskutinė parodos salė, kaip ir dera, kvepėjo „Chanel No. 5". Čia taip pat buvo galima susipažinti ir atskirai pauostyti pagrindinius kvepalų ingredientus, tarp jų ir žymiuosius sintetinius aldehidus. Toks į olfaktorines patirtis lankytojus įtraukęs parodos finalas būtų neabejotinai patikęs madmuazelei Chanel. Pasakojama, kad ji pirmąkart savo kvepalus reklamavo kvėpindama orą prašmatniame restorane pietų Prancūzijoje, kur vakarieniavo su draugais. Jos mados namuose Paryžiuje „Chanel No. 5" buvo nuolat kvėpinami laiptai, kad klientės vos tik įžengusios į Coco Chanel pasaulį apsvaigtų nuo gaivaus ir paslaptingo kvapo.

Amžinojo moteriškumo kvapas: „Miss Dior"

Kitas kvapas ir kitas pasaulis pasitiko lankytojus Christiano Dioro pirmiesiems kvepalams „Miss Dior" skirtoje parodoje, vos dvi savaites eksponuotoje prestižiniuose Paryžiaus parodų rūmuose Grand Palais. „Miss Dior" aromatas pirmą kartą pakvipo ore 1947-aisiais, per pirmąjį dizainerio mados šou, kuris atskleidė Dioro talentą ir novatorišką moteriškumo viziją. Šou metu pristatytas „Naujasis stilius" („New Look"), kurį charakterizuoja ypač ploną taliją akcentuojantys vertikalūs siluetai ir suapvalinta pečių linija, paaukštintos dekoltė, skrybėlaitės ir kiti aksesuarai. Parodos kataloge rašoma, kad Dioras šitaip apibūdinęs savo kolekcijos pristatymo viziją: „Mados šou –­ tai šventė, dekoracijos turi alsuoti džiaugsmu ir fantazija. Purškite dar kvepalų!"

„Naujasis stilius" – tai iššūkis, atsakas griežtoms, minimalistinėms, vienalytėms moteriškos mados tendencijoms, vyravusioms tarpukariu. Viena pagrindinių jų diktuotojų buvo Coco Chanel. Išsiskiria ne tik šių dvie­jų mados grandų požiūris į drabužius ir moteriškumą, bet ir olfaktorinės palaimos vizija. Coco Chanel bjaurėjosi įpročiu kvėpinti moteris gėlių aromatais, Christianas Dioras dievino gėles. Anot dizainerio, „po moterų gėlės yra pačios dieviškiausios būtybės". Gėlės dominuoja tiek jo sukurtuose drabužiuose, tiek kvepaluose. „Miss Dior" formulėje užkoduotas kompleksinis gėlių ir augalinių aromatų derinys, kuriame susipina žaliojo kipariso, tunisietiško nerolio aliejaus, turkiškų ir bulgariškų rožių bei patčiulio iš Indonezijos aromatai.

Madmuazelė, pasislėpusi po pavadinimu „Miss Dior", šių kvepalu „veidas" – mylima dizainerio sesuo Catherine. 1941-aisiais, Paryžių okupavus nacių Vokietijai, ji prisijungė prie Pasipriešinimo armijos ir kovojo už mylimo miesto išlaisvinimą. Suimta gestapo, ji buvo ištremta į Ravensbruko koncentracijos stovyklą, iš kurios per stebuklą sugrįžo 1945-aisiais. Prancūzijos vyriausybė ją apipylė apdovanojimais, tarp jų ir aukščiausiu Garbės legiono ordinu. Po dvejų metų Dioras taip pat viešai deklaravo savo meilę ir pagarbą dedikuodamas jai pirmuosius savo kvepalus. Catherine, kaip ir Christianas, dievino gėles ir didžiąją dalį likusio gyvenimo praleido prekiaudama pietų Prancūzijoje užaugintomis gėlėmis su Prancūzijos kolonijomis. „Miss Dior" gėlių prisodrintas aromatas tapo Dioro mados namų simboliu ir tik iš pažiūros trapaus moteriškumo metafora.

Atskleisdama Dioro susižavėjimą gėlėmis ir moterimis, paroda ne tik supažindino su kvepalų kūrimo istorija bei leido pasigrožėti gėlėtomis Dioro vakarinėmis suknelėmis. Joje taip pat pristatyti šešiolikos šiuolaikinių moterų menininkių specialiai parodai sukurti darbai, įkvėpti legendinio aromato. Tarp jų – amerikietės Karen Kilimnik romantiška gėlių instaliacija, kurioje centrinę vietą užima „Miss Dior" kvepalų buteliukas, prancūzės Ionnos Vautrin iš trijų spalvų pirštinaičių sukonstruota pavėsinė, portugalės Joanos Vasconcelos rožinė šviesos instaliacija, atkartojanti kvepalų buteliuką puošiančio kaspino formą. Savo „Miss Dior" interpretacijomis menininkės ne tik pagerbė legendinius kvepalus ir mados namus, bet ir bylojo apie neblėstantį Christiano Dioro moteriškumo vizijos aktualumą. Ne veltui jis dažnai prisimenamas kaip dizaineris, siekęs padaryti moteris ne tik gražiomis, bet ir laimingomis. Parodoje susipynė gėlėtos Dioro ir šiuolaikinių menininkių svajos, o lankytojai pasijuto tarsi atsidūrę kvapniame rožių sode.

Kai kitą kartą lankysitės Paryžiuje, tikiuosi, jus lydės tik kvapnūs kavos, bagečių ir kruasanų, raudonojo vyno kvapai... Bet dėl viso pikto nevenkite gerokai pasikvėpinti, kaip tai daro patys paryžiečiai.

¹ http://www.sensorymaps.com/maps_cities/newport_smell.html
² http://smellandthecity.wordpress.com/page/2/