× Ugnė Matulevičiūtė

 

Eseistas, Nacionalinės dailės galerijos kuratorius Ernestas Parulskis kone kasdien žingsniuoja ta pačia Gedimino pr. kryptimi. Kiek daugiau nei 400 metrų ruože („GO9“ kampas–„Novotel“–Kudirkos aikštė–Gedimino pr. ir A. Jakšto g. sankryža) atsiskleidžia Vilniaus kultūriniai sluoksniai, Ernesto žodžiais, urbanistiniai jėgos židiniai. E. Parulskis paaiškina kontekstus, kuriuose kūrėsi šie jėgos židiniai, galintys tapti urbanistiniu draustiniu. O kol kas niekas nedraudžiama, čia verda gyvenimas. Belieka ausis ištempus sekti Ernesto pėdomis.

Man ši 422 metrų (išmatavau tiksliai, su maps.lt įrankiais) Gedimino prospekto atkarpa svarbi dėl kelių priežasčių. Pirma – joje randu du Vilniaus urbanistinės jėgos židinius. Antra, šioje atkarpoje galima stebėti, kaip šie židiniai gesinami. Na, ir trečia – lengva stebėti, nes čia vaikštau pirmyn atgal jau ilgai ir kasdien.

 

 

Atkarpa prasideda nuo „GO9“ kampo žiūrint į kitą gatvės pusę. Prieš 20 metų dar buvo galima pamatyti griežtą aikštę, kurią suformavo tarpukario pabaigoje pastatytos dviejų bankų būstinės – PKO („Powszechna Kasa Oszczędności“, architektai Zbig­niewas Pugetas, Juliuszas Żorawskis, dabar SEB bankas) ir BGK („Bank Gospodarstwa Krajowego“, architektai Stanisławas Gałęzowskis, Jerzis Pankowskis, dabar – parduotuvė „Kristiana“ ir biurai). Maždaug pusę šimt­mečio ši vieta buvo svarbiausias Vilniaus urbanistinės jėgos ženklas, rodantis miesto miestiškumą. Jėgą juto beveik visi – ir Janas Bułhakas, vos pastatams atsiradus suformavęs klasikinį aikštės fotografavimo rakursą, ir abu okupantai (naciai čia įkurdino komendatūrą, sovietai – komjaunimo CK ir partijos istorijos institutą, o aikštėje priešais, tos pačios jėgos genami, pastatė Komunistų partijos CK, dabar – Vyriausybės, rūmus). Tą jėgą juto visi, išskyrus mus, miesto naujokus, 2003 m. pradėjusius viešbučio „Novotel“, dvigubai sumažinusio aikštės plotą, statybą. Pastatytas „Novotel“ aikštę sunaikino, o didingus modernistinius pastatus pavertė nykštukais. Ir negalima sakyti, kad viešbučio architektūra labai bloga. Prisimenu paklausaus lietuvių architekto tarstelėjimą žurnale „Statyba ir architektūra“ atrodo 2018-aisiais: „Vilniuje tiek labai blogos, tiek labai geros architektūros nėra daug.“ Toks ir yra „Novotel“ – normalus, šiek tiek erzinantis namas su vaikiškais langais, atsiradęs, savo bėdai, katastrofiškai netinkamoje vietoje. Reversyviai panaudojus Johanno Wolfgango von Goethe’s mintį, kad „architektūra yra sustingusi muzika“, viešbutį būtų galima pavadinti daina „Juodaplaukė fėja“ iš 1999 m. audiokasetės „Geriausios „Pūko“ dainos“. Klausant be didelių priekabių girdėti lietuviškai normali, energinga daina su mūsų popmuzikai privalomomis slaviškomis, net kazokiškomis intonacijomis. Neapykantą ji sukeltų tuomet, jei ją grotų simfoninis orkestras koncerte, pavadintame „XX amžiaus klasika“. Na, koncerte, kur grojami Eriko Satie, Maurice’o Ravelio ar, pavyzdžiui, Igorio Stravinskio kūriniai. Kita vertus, dingusi miesto fragmento didybė jau nebėra ypač aktua­li – štai vienoje feisbuko diskusijoje apie Vilniaus architektūrą vėl su prakeiksmais buvo prisimintas viešbutis „Novotel“ bei tuometinė miesto valdžia, bet jaunesni diskutantai jau nebesuprato vyresnių ginčo dalyvių aistros priežasties.

 

 

Beje, situaciją šiek tiek švelnina priešais „Novotel“ išdygęs urbanistinis anekdotas. Kažkada netyčia aptikau, kad monumentas V. Kudirkai jo vardo aikštėje suakumuliavo visų anksčiau toje vietoje stovėjusių memorialinių statinių bruožus ir funkcijas. Kas ten buvo chronologiškai? Aleksandro Nevskio koplyčia XIX a., Elzės Ožeškienės fontanas tarpukaryje, keistos formos obeliskas ant Ivano Černiachovskio kapo karui dar nepasibaigus, o pokaryje viso ūgio paminklas su atmesta koja – I. Černiachovskio figūra ant tanko bokštelio. Šiandien už V. Kudirkos statulos stovi obelisko ir koplyčios kompiliacija, konstrukcijos apačioje teka lėtas fontanas... V. Kudirkos figūra, atmetusi koją, stovi ant neidentifikuojamo, bet nujaučiamo fortifikacinio įrenginio. Jei tai padaryta sąmoningai – lenkiu galvą, jei atsitiktinai susidėliojo – irgi gerai.

 

 

Dingus vienam jėgos centrui, didžiulę svarbą įgavo aptariamos atkarpos kitas galas, kuriame yra antrasis urbanistinės jėgos židinys, susiformavęs ne tarpukariu, o sovietmečiu, 1978 m., kai buvo pastatyti Lietuvos kooperatyvų sąjungos rūmai. Prisimenu, vyko renginys, skirtas Vilniaus tarpukario modernizmui, ir nelabai patyręs architektūros entuziastas iliustravo Lietkoopsąjungos pastato nuotrauka. Vėliau, aišku, atėjo žinovai ir nuotrauka buvo pakeista į teisingą, su kitoje prospekto pusėje stovinčiais Visuomeninio draudimo bendrovės rūmais (arch. Stanisławas Murczyńskis, Jerzis Sołtanas, 1938).

 

Ugnės Matulevičiūtės nuotraukos

 

Prospekto ir A. Jakšto sankryžą supantys namai simbolizuoja keturis šiuolaikinio Vilniaus architektūrinių etapų maksimalias galimybes – yra du puikūs (ankstesnio ir vėlesnio) modernizmų pavyzdžiai: netikėtai kokybiškas stalinistinio istorizmo penkiaaukštis, fasadu nukreiptas į Lietkoopsąjungos pa­statą, ir gana šaunus Rusijos imperijos laikų daugiabutis, kuriame įsikūrusi Teisingumo ministerija. Visi keturi namai yra lyg parodos, arba, tiksliau – vitrinos, pasakojančios apie miesto virtimą miestu ir jo neįgyvendintas galimybes, eksponatai.

Ar šioje dėlionėje yra šiuolaikinės lietuvybės ženk­las? Kelis pastaruosius dešimtmečius tokiu ženklu drąsiai vadinčiau mūsų sugebėjimą išsaugoti unikalų darinį, bet 2018 m. netikėtai prabilo niekaip neišnykstantis skurdžiojo valstietiškumo verslumas – lenkų modernizmo šedevrą nusipirkę žmonės pamatė, kad pastate yra neįdarbinta, nenaudinga, tuščia (valstiečiai nemėgsta tuštumos savo kieme) erdvė – kolonomis paremtas, praeiviams atviras pagrindinio korpuso kampas – ir jį įstiklino, meistriškai, spragteldami pirštais, sugriaudami tobulybę.

Beje, miesto valstiečiams (priklausymas šiai klasei nėra susijęs su gyvenimo mieste trukme) didžiausias iššūkis yra nesugebėjimas susitaikyti su organišku nuosavybės praradimu: jie niekada nesupras, kad jų turimo namo fasadas, stogas, kiemai, durys, langai, interjerai priklauso ne jiems, o visiems, ir kiekviena per plauką nelegali naudingumą didinanti stogdėžė yra pūlinys, naikinantis visų miestiečių sveikatą, kuri, kaip visi žino, yra didžiausias turtas.

Atkarpoje yra labai tiksli miesto valstiečių mąstymo iliustracija. Ją rasti nesudėtinga – priėjus mažojo teatro fasadines duris, reikia pereiti į kitą prospekto pusę, atsisukti į Valstybinio Vilniaus mažojo teatro fasadą, pakelti akis ir pažiūrėti keliais laipsniais dešiniau. Ten, stogo kraige, yra eilė monumentalių, su apvadais ir paraitymais, palėpės langų. Ir šalia vieno iš jų palėpės gyventojas išsikirto dar vieną angą, kurioje įmontavo papildomą, standartiškai veliuksinį stoglangį. Praeidamas kartais žvilgteliu, krūpteliu.