× Živilė Stadalytė

 

2022-ųjų rudenį Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) istorikė Giedrė Milerytė-Japertienė išvyko į ekspediciją po Pietų ir Šiaurės Ameriką. Išvykos tikslas – parsivežti lietuvių migracijos pasakojimų. Pusantro mėnesio kiekvieną dieną ekspedicijos dienoraštyje ji fiksavo sutiktų žmonių gyvenimus ir išgyvenimus, lagamine parsivežė per 30 kg eksponatų ir šiandien yra įsitikinusi: „Surinkti paprastas paprastų žmonių istorijas yra būtina, nes būtent jos suteikia prieskonį vadovėliniam pažinimui.“

Kalbamės apie nevienodų patirčių nulemtus skirtumus, poreikį išsaugoti lietuvybę materialine ir dvasine išraiška bei amerikietiškosios svajonės paieškas. Ekspedicija vyko ruošiantis svarbiausiai šių metų LNM parodai „Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“, kuri pasakos lietuvių migracijos kasdienybės istoriją nuo XIX a. vidurio iki šių dienų ir veiks nuo lapkričio 22 d. Istorijų namuose, Vilniuje. Ekspediciją dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba. 

 

Amerikos lietuvių kultūros archyvo pastatas, Putname, Konektikuto valstijoje

 

Praleidusi daugiau nei dvi savaites Pietų Amerikoje persikėlėte į Šiaurės Ameriką. Ar nesuklysiu sakydama, kad po ekspedicijos pradžioje patirto kultūrinio šoko vėl grįžote į komforto zoną? 

Taip. Atvykome iš vasaros, o čia jau dairėmės į raudonuojančius ir geltonuojančius miškus. Šiaurės Amerikoje daugiausiai važiavome nepagrindiniais valstijų keliais, tad maršrutas vedė pro nedidelius, jaukius ir ramius miestelius. Net ir apleistos sodybos atrodė geriau negu kai kurie gyvenamieji plotai Argentinoje, Brazilijoje. Toks jausmas buvo apėmęs, kad ir laikas Naujosios Anglijos miesteliuose eina daug lėčiau. JAV man jau buvo pažįstama šalis, gerai suprantama kalba ir žinoma kultūra, suvokiami kai kurie kultūriniai kontekstai ir atpažįstama dalis jau ankščiau lankytų vietų. 

 

Dažniausiai kalbame apie išeivijos lietuvių ryšius su Lietuva, bet kiek šios bendruomenės bendrauja tarpusavyje?

Galbūt egzistuoja įsivaizdavimas, kad pasaulio lietuviai į bendruomenes buriasi tik norėdami išlaikyti tarpusavio ryšį konkrečioje vietovėje ir palaikyti bendruomenės, kaip vieneto, kontaktus su Lietuva. Bet iš tikrųjų bendravimas labiau primena gerai išvystytą tinklą, be šeimyninių kontaktų, dar yra ryšiai, išlaikyti per organizacijas, stovyklas, dainų ir šokių šventes. Dar būdama Lotynų Amerikoje sulaukiau prašymų perduoti linkėjimus pažįstamiems Šiaurės Amerikos lietuviams. Su lietuviais užtenka patempti siūlą ir, žiūrėk, jis atsivynioja net iki kito pasaulio krašto.

 

Emigracija į Pietų Ameriką turėjo savo aukso amžių ir dabar beveik neegzistuoja, bendruomenę daugiausiai sudaro palikuonys. Į JAV aktyviai emigruojama ir dabar. Kiek svarbu atspindėti ir dabartines patirtis?

Nuo nepriklausomybės atkūrimo iš šalies išvykusių gyventojų patirtys menkai dokumentuotos, informacijos, be statistinės, beveik nėra. Nors migracijos istorijas viešai renkame jau ilgą laiką, bet tokių turime mažiausiai. Šiaurės Amerikoje teko sutikti šiai grupei priklausančių lietuvių, kurie daugiausiai akcentavo nepaprastai sunkią pradžią. Viena moteris papasakojo, kaip buvo apgauta kito lietuvio: jis pažadėjo padėti įsikurti, bet pabėgo su visais jos pinigais. Ji vyko į naują gyvenimą, amerikietiškąją svajonę, o buvo palikta likimo valiai. Gaila, bet istorija apie pagalbą apgaulingai siūliusius po nepriklausomybės atkūrimo ar vienas kitą reketuojančius tautiečius yra ne viena. Jos prisideda prie to, kad šio laikotarpio migracijos atstovams iki šiol sunku atsiverti.

 

Nusistovėjusi nuomonė, kad Šiaurės Amerika ne tik buvo, bet ir yra imigrantų svajonė. Ar teko pastebėti, kad amerikiečiai kaip nors tą reflektuotų?

JAV yra šalis, kurią sukūrė imigrantai, ir nieko šiuo teiginiu nenustebintume. Ir pats Niujorkas, priimdavęs didelę dalį anuomet iš Europos išplaukusių laivų, nuo seno yra laikomas imigrantų Meka, įvairios kultūros čia susilieja ir netenka ribų. Ir nors dažnas sutiktas amerikietis nepraleis progos pasakyti, kiek ir kokios kitos tautybės jame yra, bet imigranto sąvoką jie supranta labai savotiškai, o į dabartinius atvykėlius žiūri visaip. Ne veltui dalis visuomenės taip palaikė buvusio prezidento Donaldo Trumpo idėją statyti sieną su Meksika. Tarp jų yra ir tik­rai nemažai lietuvių. 

 

Šiaurės Amerikos išeivija rėmėsi itin stipria organizacine kultūra, ar ji egzistuoja iki šiol?

Šiandien egzistuojančios JAV lietuvių organizacinės sąrangos neišmanau taip gerai, nes viskas tapo labai globalu, sunku net įvertinti. Nemažai organizacinių darinių dabar grįsti socialiniais tinklais. Kadaise esu suskaičiavusi pusantro šimto veikiančių organizacijų ir čia be visų JAV lietuvių bendruomenės apylinkių. Bet dažniausiai pastebimos yra senas tradicijas turinčios organizacijos, tokios kaip JAV lietuvių bendruomenė, Susivienijimas lietuvių Amerikoje, Šiaurės Amerikos sporto federacija su dešimtimis klubų, finansus telkiantys ir skirstantys fondai, archyvinę medžiagą saugančios kultūros įstaigos, šeštadieninės mokyklos. 

Ekspedicijos metu aplankiau seniausiai veikiančią organizaciją – Susivienijimą lietuvių Amerikoje. Ją Jonas Šliūpas ir kiti aktyvistai Niujorke įkūrė dar 1886 metais. Šiandien tai jau ne savišalpos organizacija, kuri padėdavo lietuviams, o bendruomenės centras su įspūdinga ir meno kūrinių pilna būstine. Čia veikiančioje galerijoje „SLA307“ kas keletą savaičių pristatomos vis kitos pa­rodos, organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai. Sako, dabar parodų tvarkaraštis sudarytas jau iki kitų metų.

 

Esate minėjusi, jog Pietų Amerikos lietuviams sunkiai sekasi išlaikyti pastatus, kuriuose yra įsikūrę. Panašu, kad Niujorke dėl to problemų nekyla?

Finansiniu atžvilgiu gal ir paprasčiau, bet esama kitokių problemų. Štai kad ir ką tik aptartos Susivienijimo lietuvių Amerikoje pastatas. Jis yra nuostabioje vietoje – šalia Pensilvanijos stoties ir Madison Square Garden arenos. Dėl to pastatas yra patekęs ne vieno investuotojo akiratin, jam vis iškildavo grėsmė būti nusavintam miesto reikmėms. Visai neseniai viso kolektyvo ir ypač dėl Rimvydo Daniaus Glinskio bei Laimos Michailovich pastangų dar 1910 m. įsigytas pastatas buvo įtrauktas į JAV Nacionalinių istorinių vietų registrą. Šis žymuo yra svarbus pripažinimas, kad lietuviai daugiau nei šimtmetį išlaikė bendruomenės pastangomis įsigytą bendrą turtą, jį puoselėja, restauravo ir reprezentuoja miesto daugiakultūrę sanklodą. Tokį žymenį gana sunku gauti, Niujorke nėra įprasta pastatus apkabinėti lentelėmis, todėl dabar tikimybė, kad jis bus nugriautas gerokai sumenko. 

 

Stabilumas šioms organizacijoms labai svarbus, juk jos ne tik vienija bendruomenę, bet ir saugo ilgametę jos istoriją.

Tai labai svarbu ir mes net dabar nelabai įsivaizduojame, kokių atradimų galima padaryti tyrinėjant čia sukauptą informaciją apie lietuvių išeivius. Baltimorės lietuvių namuose mano dėmesį patraukė labai vertinga medžiaga, dešimtys organizacijų protokolų knygų, kurių tyrimai galėtų labai stipriai praskleisti mūsų visuomenės pažinimo ribas. SLA rūsyje taip pat saugomas organizacijos archyvas – tai tūkstančiai kortelių su asmens duomenimis. Įsivaizduokite draudimo kompanijos archyvą prieš gerus 30 metų, kai nieko nebuvo duomenų bazėse. Ten kortelės nuo XIX a. pabaigos su SLA narių vardais, pavardėmis, gimimo ir mirties datomis, vietomis, ligos išrašais ir išmokomis. Tai aukso klodai genealogijos ir visuomenės socialinių tinklų tyrimams. Daugiau tyrinėtas yra Putname esantis ALKA archyvas, kuriame saugoma daugybė knygų ir archyvinių dokumentų, čia nuo seno stažuodavosi istorikai iš Lietuvos, atvykdavo nemažai pagalbininkų. Gaila, bet pastaruoju metu archyve darbuojasi tik Mirga Girniuvienė ir tai yra didžiulė laimė, kad ji randa jėgų ir laiko atvažiuoti iš Bostono.

 

Putnamas, Baltimorė yra lietuvių ir jų kultūrinio paveldo židinys. Tai buvo ir jūsų ekspedicijos tikslas Šiaurės Amerikoje; kokius įspūdžius parsivežėte?

Kadaise Putnamas buvo labai gyva, lietuviška vieta. Po karo jame buvo įsteigta moderni spaustuvė, o prie dar 1943 m. įkurto Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos vienuolyno (Putnamo seselių) tris dešimtmečius veikė mergaičių aukštesnioji lituanistikos mokykla su bendrabučiu. Pažįstu nemažai moterų, kurios ten mokėsi. Dabar Putnamas atgyja vieną kartą per metus, kai sentimentų ir draugysčių vedami žmonės susirenka į vadinamąjį seselių pikniką, nors ir jų gretos retėja. Dalis dienas leidžia senelių slaugai skirtuose vadinamuose Jurgio Matulaičio namuose, o kitus galima aplankyti jau tik ramiose lietuviškose kapinėse netoli vienuolyno.

Baltimorė taip pat kadaise buvo labai didelis lietuvių centras, nes XIX a. čia vystėsi tekstilės pramonė ir veikė uostas, kuriame stodavo laivai iš Europos. Dalis atvykusiųjų nebeieškodavo darbo giliau šalies viduje esančiose Pensilvanijos anglies kasyklose, o apsistodavo šiame mieste ir imdavosi siuvimo. Rajonas, kuriame stovi lietuvių namai, šiandien jau retai lietuvių begyvenamas. Per šimtmetį jie iš čia po truputį slinkosi į turtingesnius priemiesčius, užleisdami vietą kitiems. Šiandien Baltimorės lietuvių namuose veikia muziejus, kurį prižiūri Henry L. Gaidis, biblioteka. Šie namai kartu yra ir bendruomenės traukos centras – čia veikia šokių kolektyvas, yra didžiulė renginių salė su scena, baras rūsyje, penktadieniais, kaip jie sako, „veikia virtuvė“, kurioje galima gauti kugelio, dešrelių su kopūstais, virtinių ir net cepelinų, pasimėgauti lietuvišku alumi. Kai apsilankėme penktadienio vakare, ten virė gyvenimas, tad pavyko įrašyti tikrai įdomių pasakojimų. 

 

Irena Valys pasakoja savo migracijos istoriją (2022 m. lapkritis, Vudstokas, Kentukio valstija). Nuotraukos iš asmeninio Giedrės Milerytės-Japertienės archyvo 

 

Ar atradote nors vieną lietuvį, kuriam pavyko įgyvendinti vadinamąją amerikietiškąją svajonę?

Tokių yra nemažai. Jei daug dirbi ir tau nusišypso likimas, šioje šalyje gali pasiekti labai daug, bet mes tokių neieškojome. Kalbinome žmones, apie kuriuos rečiau rašo spauda. Vis dėlto pasaulinio lygio profesionalų lietuvių iš JAV yra gausu. Kai kuriuos pristatysime parodoje, bet vieną noriu atskirai paminėti. Tai Juozapas Jonas Tomelis, arba Josephas Johnas Tomalis. Jo tėvai gimė Seinų apskrityje ir į JAV atvyko XIX a. pabaigoje. Juozapas augo lietuviškoje aplinkoje, Pensilvanijoje, ir didžiąją jaunystės dalį rūpinosi ūkiu bei jaunesniais giminaičiais, vėliau persikėlė į Detroitą, kur tuo metu vystėsi automobilių pramonė. Jo nepaprastą gabumą inžinerijai greitai pastebėjo darbdavys, galiausiai jis net turėjo galimybę įgyti magistro laipsnį. XX a. 4 dešimtmetyje J. J. Tomalis išrado naujas tvirtinimo detales ir mazgus. 1937 m. J. J. Tomalio išrastas ir užpatentuotas mechanizmas kryžminių varžtų ir atsuktuvų gamybai automobilių pramonės įmonėms sutaupė milijonus dolerių. Ekspedicijos metu man pavyko užmegzti ryšį su išradėjo dukterėčia Irene Stone-Tomalis. Ji gyveno mažame miestelyje netoli Albanio. Tai olandų įkurta gyvenvietė, su nedideliu centru ir daug menininkų galerijų. Pačios Irene namas apstatytas XIX a. baldais. Ji mielai papasakojo dėdės gyvenimo istoriją, nepraleisdama ir iki tol niekam negirdėtų faktų, atidavė pluoštą dokumentų. O svarbiausia – Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojo JAV nacionalinį vyriausybės apdovanojimą už nuopelnus šalies mokslui ir technologijoms, kuriuo J. J. Tomalis buvo apdovanotas po mirties. Jis bus eksponuojamas parodoje.

 

Iš mūsų pokalbių susidarau įspūdį apie panašų, bet kartu skirtingą Šiaurės ir Pietų Amerikose gyvenančių lietuvių santykį su lietuvybe. Tradicija abiem yra svarbi, bet JAV ji labiau materializuota – daugiau kalbėjome apie muziejus, archyvus, dokumentus, t. y. palikimą ir paveldą. Lotynų Amerikos lietuviai gyvena dabartimi, jiems svarbiau bendravimas, t. y. žmonės ir jų gyvenimai, tarpusavio santykiai. 

Tai, žinoma, lemia ir skirtingas šių pasaulio žmonių mentalitetas, gyvenimo būdas, bet iš dalies gali būti susiję su skirtingomis migracijos bangomis arba priežastimis. Apie 104 tūkst. asmenų iš tarpukario Lietuvos išvyko ne į JAV, o į Braziliją, Argentiną, Urugvajų. Jie išvyko iš laisvos Lietuvos, labai dažnai vedami nuotykio dvasios, pokyčio noro ar ekonominių priežasčių. Šiandienos Lotynų Amerikos lietuviams tai jau ne jų, o jų senelių ar prosenelių, rečiau tėvų istorijos, jų patirtys ir ryšys su Lietuva kitoks. O tie žmonės, su kuriais susitikome ekspedicijoje JAV, yra arba patys priėmę sprendimą išvykti dažnai dėl politinių priežasčių, susijusių su Lietuvos okupacija, arba Antrojo pasaulinio karo laiku gyvenę DP stovyklose Vokietijoje. Jų santykis su lietuvybe, sakyčiau, jautresnis. Tai atspindi noras išsaugoti savo istoriją fizine prasme.

 

Ar atradote atsakymą į klausimą, kodėl žmonės migruoja? 

Apie emigravimo priežastis išeitų paskaitų ciklas. Labai apibendrinant galima sakyti, kad XIX a. prasidėjusi masinė emigracija į Ameriką (dalis nubyrėjo Anglijoje, Škotijoje) daugiausia buvo ekonominė ir tarpukariu pasikeitė tik kryptis – į pietus. Tą lėmė įvestos emig­rantų kvotos JAV, nors tuo metu Pietų Amerika taip pat turėjo milžinišką ekonominį potencia­lą, kurio, deja, nesugebėjo išnaudoti. Karo metais iš Lietuvos trauktis vertė politinės priežastys, o po nepriklausomybės atgavimo vėl pagrindine priežastimi tampa ekonominiai motyvai. Bet toks požiūris labai supaprastina situaciją: visada buvo dalis išvykstančių dėl tikėjimo ar požiūrio į žmogų, dėl noro pamatyti pasaulį, pabėgti nuo teisėsaugos ar net santuokos. Galiausiai pastarųjų trijų dešimtmečių istorijos liudija ne tik norą užsidirbti, bet ir norą mokytis, galimybes tobulėti profesijos srityje, galiausiai daug meilės mig­racijos istorijų. 

 

Kaip vertinate ekspediciją? Ar pavyko pakviesti pasaulio lietuvius tapti parodos bendraautoriais?

Per visą 6 savaičių ekspediciją į kamerą atsisakė kalbėti tik vienas žmogus. Mačiau, kad jai per daug jaut­ru, tad ir nesistengiau įkalbinėti. Istorija būtų verta televizoriaus ekrano, bet tai žmogaus gyvenimas, ir svarbiausia nesivaikyti sensacijų, o gerbti pasirinkimą. Labai smagu, kad atsirado tokių žmonių kaip Valentinas Ramonis. Jis „Drauge“ perskaitė straipsnį apie mūsų ekspediciją, parašė man laišką ir pasidalino asmeninėmis nuotraukomis iš gyvenimo DP stovyklose bei metų, praleistų Venesueloje. Tai ypač vertinga medžiaga, kurios nacionalinio muziejaus Išeivijos rinkinys iki šiol neturėjo. 

 

Živilė Stadalytė – Lietuvos nacionalinio muziejaus komunikacijos specialistė, besirūpinanti, kad žinia apie parodas pasiektų lankytojus.