Kažkada kažkur perskaičiau kompozitoriaus Arnoldo Schoenbergo pajuokavimą, kas yra gera muzika: jei muzikos kūrinio aranžuotė citrai tebeskamba gerai, vadinasi, tai gera muzika. Nors ir nežinojau, kas per instrumentas ta citra, juokiausi, nes vien jos pavadinimo skambesys man kėlė primityvumo įspūdį. Suprask, esą geros muzikos nepagadins ir banaliausias instrumentas.
Šiandien tuos Schoenbergo žodžius suprantu nebe taip paviršutiniškai ir jo ištaroje įžvelgiu nuorodą į patį Orfėją, kuris kadais akompanuodamas sau ta pačia citra sugebėjo užgožti myriop viliojančias sirenų giesmes. Sugebėjo sukurti kai ką gražesnio ir prasmingesnio nei mirtis, ištroškusi jos baimė ir įbaugintas jos troškimas.
Nežinau, kas šiais laikais galėtų atitikti citrą (gal... ta pati citra?) ir kokiems (be abejonės, kitiems, negu yra) instrumentams reikėtų aranžuoti „Jaunos muzikos" festivalio „Garso galerijoje 2013" skambėjusias muzikos kompozicijas, jei kas nors, paviliotas kraujasiurbių sirenų, panorėtų išmatuoti tos muzikos „gerumą": turi ar neturi vis dėlto ji tą „tikrąjį grožį" ir tą „grynąją prasmę", kurių manaisi neradęs (patingėjai, neatidžiai ieškojai?), neatpažinęs (trūko žinių ir išmanymo??) ar tiesiog negavęs (pažadėjo, bet nedavė, apgavo???)? Panašių, tik gal ne tokių aršių, minčių, prisipažįstu, kilo koncertų metu ir man pačiai, matyt, vien iš nuovargio, nebesugebėjus atlaikyti didelio informacijos srauto ir nuslopus pažinimo entuziazmui. Nors šiųmetės „Garso galerijos" programa nebuvo itin gausi, aš, jei būtų mano valia, per dieną klausyčiausi tik po vieną kūrinį iš repertuaro. Gal net per savaitę. Mat tai ne ta muzika, kurios vertė patikrinama kur nors už jos pačios, virtualioje Orfėjo galeroje. Ir ne ta, kurios garsai trumpai akimirkai suvirpina banaliąsias mano esybės stygas. Tai muzika, kuri reikalauja iš manęs kiek sudėtingesnių intelekto operacijų, ir, prisipažįstu darsyk, tai klaidinga išankstinė nuostata – viena iš tų sirenų, kviečiančių nerti į gilesnių apmąstymų ir prasmės ieškojimų jūrą. Tiesiai mirčiai į nasrus. Vis dėlto tai srovė, kuria sekti siūlė patys „Galerijos" organizatoriai, ir tai kelias, kuriuo bet kuris Orfėjas privalo praplaukti, kad jo muzika įveiktų mano baimę.
Taigi „Galerijos" programos aprašas skelbė, perfrazuojant, kad joje dominuos kompozicijos, kuriomis bus bandoma aktualizuoti perteikiamo teksto materiją; manipuliuojant informacijos perdavimo kanalais ir kodais, ieškoti teksto suvokimo patirčių už skaitmeninės ar žodinės jo prasmės – to kažko, kas geba reikštis tik čia ir dabar, ir visų pirmiausia kaip tam tikras, konkretus garsas. Kitaip tariant, kvietė gyvai pasiklausyti citrų, įsiklausyti į jas. Dar pirmąją festivalio dieną išklausiusi Zbigniewo Karkowskio „Nerve Cell_0" violončelei užsirašiau šias mintis: „Galiausiai priėjau iki savo smegenų, fiziškai pajutau aukštu dažniu virpančią stygą savo galvoje, įsitempusią kiaurai nuo vieno smilkinio iki kito – tą pačią, kuri nakties tyloje veda mane iš proto. Pajutau savo smegenų ląsteles, jų reakciją į garsų virpesius, pamiršau visus kitus iki šiol mintyse asociacijų pagrindu atsiradusius vaizdinius – variklių ūžesius ir vienuolių giesmes. Galvojau: stebuklas ne tai, kad šis instrumentas geba atkartoti bet kurį pasaulio garsą ir kurti naujus, o tai, kad jis geba pasiekti per garsą mane. Galiausiai išvydau tai, ką ir turėjau išvysti, „slypint" už viso to, – čelę, jos skleidžiamą garsą ir savo kūną, atsišaukiantį į tą garsą. Supratau, kad šiuos garsus girdžiu tik todėl, kad pati virpu ir, visiškai nemetaforizuojant, pati esu ta čelė – kieta kaip akmuo, kaip uola, į kurią atsimuša vandenyno bangos; kad visa tai, ką girdžiu, esu aš – mano kūnas ir jo dainuojama daina."
Po šio katarsinio apsivalymo ir pasiruošimo mėgautis tolimesniais proto atitrūkimais nuo prasmių pasaulio ir fizinėmis patirtimis, kurias mano kūnas geba sugeneruoti veikiamas įvairių muzikinių ir garsinių reiškinių, įvykiai pasipylė kaip iš gausybės rago: Arturo Bumšteino „Mano abėcėlė" gramatiką vertė kalbėjimu; Mariaus Salyno „Mono Jeko" „nužmogino" Jono Meko poezijos apie meilę ir moters grožį tekstus – išskaidė juos iki paskirų elektroninių abėcėlės garsų, nebeturinčių jokio kitokio ryšio su pasauliu, išskyrus tą gremėzdišką garso aparatūrą per visą salę ir sceną; gyvam vokalui skirti kūriniai (Vykinto Baltako „ri", Luciano Berio kompozicijos) „nužmogino" ir patį žmogaus balsą ir pademonst­ravo jo antžmogiškas išraiškos galimybes; na o Burkhardas Stanglas tiesiog atsisėdo, pasiguldė gitarą, tušinuku ant balto popieriaus užrašė „I write music", kartu įrašė tušinuko krebždėjimą ir, panaudodamas šį įrašą, atliko muzikinę improvizaciją ta pačia gitara. Susižavėjau šio autoriaus idėjos paprastumu ir gera aura, gal todėl eidama namo per traškančio suledėjusio sniego ruožus patikėjau, kad kol gyvi, tol visi mes esame kompozitoriai, skleidžiantys garsus ir kuriantys garsų pasaulį.
Vis dėlto – pačiai buvo netikėta – kitos dienos popietę kavinėje per radiją išgirstos britų populiariosios muzikos atlikėjo George'o Michaelo dainos eilutės suvirpino mano širdį stipriau: „I wrote the song, I know it's wrong / Just let me go!" Netrukus supratau, kad tik nedaugelis „Garso galerijos" kūrinių kalbėjo apie tai, kas, mano manymu, įprasmina žmogiškąją egzistenciją – apie kūrybą ir meilę, apie kitybės apraišką savyje. Prisiminiau „Garso galerijoje" skambėjusią ir širdį suspaudusią Ramūno Motiekaičio kompoziciją „Neprisibeldžiu į tave" – kiek keistą, nes paprastą: sudėtą vien iš elektroninių pabalsnojimų į virtualias sienas. „Tik pasakyk, kad ieškai, ir niekad nerasi, – bariausi mintyse. – Visiems senų senovėje aišku, kad neįmanoma išbelsti visų oro molekulių, ir dar kiekvienos skirtingu belstuku; ir visi seniai žino, kad tas, kuriam beldi, niekad neatidaro; ir kad visada, kai tik norėsis pasibelsti, atsiras ir durys." Regis, tuosyk mane pasigavo viena iš tų sirenų ir mirtinai sugėlė mano jauną, naivią kulkšnį. Po šios akistatos su savo neišmanymu neliko nieko kito kaip tik griūti – tarsi mažajam princui – „tyliai, kaip griūva medis". Ir tikėtis, kad šioje planetoje, mano planetoje, vardu Žemė, kažkur man nepažįstamose jūrose blaškosi Orfėjas, kuris vieną dieną išves mane iš užmaršties karalystės pasikliaudamas vien ilgesiu ir prisiminimu to, kas šiapus paliko neapčiuopiama ir netikra.
---
Taigi „Garso galerijos" koncertų lankymas galiausiai tapo panašus į chroniška liga sergančio paciento vizitus pas gydytoją, kur kaskart patvirtinama ta pati diagnozė: taip, tai aneurizma – galvoje pūpsanti muzikos sąvoka, kuri su kiekviena atlikta kompozicija neišvengiamai plečiasi, prisipildo jauno, šviežio kraujo. Tuo ir gyva – nenutrūkstamu ilgesiu grynumo, beatodairišku ieškojimu Muzikos, kurią jauti visad kažkur už savęs ir matai mirštant kiekvienąsyk, kai tik į ją pažvelgi.
Tad skambėkit citros plačiai!